Socialiniame tinkle „Facebook“ platinama laikraščio iškarpa. Joje raudonu apibrėžta išleidimo data ir publikacija, kurioje skelbiama, kad švenčiama Estijos laisvės diena.
Po įrašo antrašte skelbiamas komentaras (kalba netaisyta): „Panasu avinams galima ka nori pasakyti ir jie tikes...As tai nesuprantu, kaip galima svesti "laisves diena", kai jos seniai nebera....“
Spėtina, kad įrašo autorius taip bandė pateisinti sovietinę okupaciją, tačiau 1942 metais tiek Lietuva, tiek Estija nebuvo okupuota sovietų.
Sovietai okupavo vėliau
Visų pirma, verta pastebėti, kad 1942 – laikraščio išleidimo metais – Lietuva buvo okupuota vokiečių.
Jau per pirmąją SSRS–Vokietijos karo, prasidėjusio 1941-06-22, savaitę nacistinės Vokietijos kariuomenė užėmė Lietuvą.
Nacių Vokietijos vadų planuojamoje vadinamojoje Naujojoje Europoje Lietuvos valstybei vietos nebuvo numatyta. Vokietija Lietuvą traktavo kaip okupuotą SSRS dalį ir per visą karą vengė pažadų dėl Lietuvos valstybingumo.
Nacistinės Vokietijos vadai Baltijos šalis įtraukė į vadinamąją vokiečių gyvybinę erdvę („Ost“ planas); tai reiškė, kad šias šalis planuota kolonizuoti – apgyvendinti vokiečius ir kitus vadinamosios germanų rasės žmones, didesnę vietos gyventojų dalį ištremti toliau į rytus (į Baltarusiją ir į Rusiją), o mažesnę (lietuvių apie 1/3) – suvokietinti.
Baltijos šalių žydus ir romus buvo numatyta sunaikinti. Laimėjus Antrąjį pasaulinį karą, Baltijos šalys turėjo būti visiškai germanizuotos ir prijungtos prie Trečiojo reicho.
Dalį šių strateginių nacių planų pradėta įgyvendinti jau prasidėjus SSRS–Vokietijos karui.
Pirmoji Estijos nepriklausomybė
1918 m. vasario 24 d. Estija paskelbė nepriklausomybę nuo Rusijos, tačiau 1940 m. ši nedidelė 1,3 mln. gyventojų turinti šalis buvo priverstinai įtraukta į Sovietų Sąjungą.
Vokiečių puolimas Rytų fronte prasidėjo vasario 18 dieną (pagal naują kalendorių). Kitą dieną Estijos Provincijos asamblėjos Taryba atidavė mandatą šalies išvadavimo komitetui.
1918 metų vasario 24 dieną pastarasis paskelbė Nepriklausomą Estijos Respubliką ir Manifestą Estijos tautoms.
Proga buvo palanki: Rusijos kariuomenė traukėsi, o vokiečiai dar nebuvo užėmę visos šalies.
Kitą dieną Taline buvo suformuota Laikinoji vyriausybė, kurios ministru pirmininku tapo Konstantinas Pätsas.
Sudarius Molotovo–Ribentropo paktą ir Sovietų Sąjungai įsiveržus į Lenkiją, 1939 m. rugsėjo 24 d. prie Estijos uostų pasirodė Raudonojo laivyno karo laivai, o sovietų bombonešiai pradėjo grėsmingai patruliuoti virš Talino ir netoliese esančių apylinkių.
Maskva pareikalavo, kad Estija sutiktų su susitarimu, pagal kurį SSRS galėtų įkurti karines bazes ir dislokuoti 25 tūkst. karių Estijos teritorijoje viso Europos karo metu.
Estijos vyriausybė priėmė ultimatumą ir 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašė atitinkamą susitarimą.
Vokiečių okupacijos metai
1941–1944 metais Estiją buvo okupavusi nacistinė Vokietija.
1941 m. birželio 22 d. nacistinei Vokietijai įsiveržus į Sovietų Sąjungą, o 1941 m. liepą vermachtui pasiekus Estiją, dauguma estų pasitiko vokiečius, tikėdamiesi atkurti nepriklausomybę.
Tačiau netrukus tapo aišku, kad apie suverenitetą negali būti nė kalbos.
Estija tapo vokiečių okupuoto „Ostlando“ dalimi. Vidaus saugumui užtikrinti buvo įkurta Sicherheitspolizei, kuriai vadovavo Ain-Ervin Mere.
Pradinis entuziazmas, lydėjęs išsivadavimą iš sovietų okupacijos, greitai išblėso, todėl vokiečiams nelabai sekėsi verbuoti savanorius.
1942 m. buvo įvestas šaukimas į kariuomenę, todėl apie 3 400 vyrų pabėgo į Suomiją, kad kovotų Suomijos kariuomenėje, o ne prisijungtų prie vokiečių.
Suomijos 200-asis pėstininkų pulkas (estų kalba – soomepoisid) buvo suformuotas iš estų savanorių Suomijoje. 1944 m. Sąjungininkų pergalei prieš Vokietiją tapus neabejotinai, vienintelė galimybė išsaugoti Estijos nepriklausomybę buvo užkirsti kelią naujai sovietų invazijai į Estiją iki Vokietijos kapituliacijos.
Iki 1944 m. sausio mėn. sovietų kariuomenei pavyko pasislinkti ir frontas buvo nustumtas beveik iki pat buvusios Estijos sienos.
-
Rugsėjo 2-oji: 1991 m. JAV oficialiai pripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę
-
101-osios Estijos Respublikos metinės bus paminėtos ir apsikabinimų akcija
-
A.Hitlerio karas Rytuose: išdegintos žemės taktika
-
Kaip J.Stalinas bandė palaužti Suomiją ir didvyriškas šiaurės tautos atkirtis mūšio lauke
-
Primena Kremliaus smogikus Ukrainoje: kaip veikė Trečiojo reicho iš kriminalinių nusikaltėlių suformuotos pajėgos
-
Izraelis pagerbė per Holokaustą nužudytų 6 milijonų žydų atminimą
Laisvę leido švęsti
„Panevėžio apygardos balso“ iškarpoje, kuria dalijamasi socialiniuose tinkluose, nurodyti laikraščio išleidimo metai – 1942.
Nenuostabu, kad nacistinės Vokietijos okupacijos metais, kuomet tiek Lietuva, tiek Estija buvo užimtos, 1918 metų Estijos nepriklausomybės paskelbimas galėjo būti minimas, nes šalis deklaravo nepriklausomybę nuo Rusijos.
Istorikas doc. dr. Nerijus Šepetys paklaustas apie to laikotarpio žodžio laisvės ribojimus, akcentavo, kad vokiečių ir sovietų okupacijos metais viešosios erdvės cenzūra buvo skirtinga.
„Vokiečiai nematė jokių problemų dėl to, kad žmonės gilinasi į savo istoriją ir praeitį. Vokietija buvo įsteigusi okupuotose teritorijose administracijas.
Apie jokį savarankiškumą ar šalių nepriklausomybę kalbėta nebuvo. Tačiau žmonėms buvo leidžiama domėtis praeitimi, tyrinėti ją.
Nacionalsocialistinė viešoji erdvė gerokai skyrėsi nuo sovietinės.
Vokiečiai nesidomėjo žmonių praeitimi, jų rūpesčiais, praeities interpretacijomis.
Tam buvo kelios priežastys – visų pirma, nebuvo tiek pajėgumų, kad jie galėtų tą sužiūrėti ir kontroliuoti.
Visų antra, nematyta jokios grėsmės, jei, jų nuomone, žemesnės rasės žmonės pasidžiaugs kažkokiais dalykais.
Ideologinės cenzūros, kuri būdinga sovietmečiui, vokiečiai netaikė. Totalinės viešosios erdvės kontrolės nebuvo.
Valdžią buvo siekiama išlaikyti kitais dalykais – galbūt daugiau baime, autoriteto pripažinimu, nesikišimu ten, kur (okupantams – aut. past.) nepriklauso.
Nepriklausomybės minėti nebuvo draudžiama, buvo draudžiama jos siekti“, – paaiškino istorijos specialistas.
Anot istoriko, vokiečiai laikėsi principo, kad praeityje turėta nepriklausomybė nekelia jiems jokios grėsmės, mat tuo metu estai jos neturėjo, be to, kaip buvo manyta, negalėtų turėti.
„Jie nesakydavo, kad tu niekada neturėjai valstybės ir jos niekada neturėsi. Nebuvo tokių užmojų, galiausiai nebuvo ir tokių talentų, kurie galėtų užsimoję ištrinti istorinę atmintį“, – aiškino N.Šepetys.
Istorikas pabrėžė, kad žodžio laisvė net tuo metu nebuvo beribė – minint nepriklausomybės dieną reikėjo vengti politinių pareiškimų, nedemonstruoti ambicijų nepriklausomybei.
„Reikia pripažinti, kad į Baltijos šalių gyventojus, vietines etnines tautas, labai dažnai žiūrėta kaip į potencialius pagalbininkus, sąjungininkus valdant šias teritorijas.
Ypač Vilniaus krašte, kur lietuviai buvo nebloga atspirtis, mat juos sugebėjo įtikinti, kad lenkai ir žydai yra jų priešai.
Su estais ir latviais buvo kiti dalykai – jie laikyti svarbiais, savotišku forpostu prieš slavų pasaulį“, – paaiškino istorikas.
Draudimams prireikė resursų
Anot N.Šepečio, net sovietų okupacijos metais Lietuvoje totalinė viešosios erdvės kontrolė nebuvo pradėta nuo pat pirmų dienų.
„Net ir Lietuvoje, kai sovietai atėjo, jie juk iš pradžių nei himną uždraudė, nei Vasario 16 minėjimą. Visa tai atsirado vėliau, kai atsirado pakankamai resursų ir pajėgų kontroliuoti visuomenę.
Reikia suprasti, kad visuomenę užvaldyti užtrunka laiko. Reikia laiko, kad būtų galima suardyti susikūrusią visuomenės struktūrą, paimsi savo žinion didelius kiekius nuosavybės, socialinių ryšių.
Lietuvos visuomenė nepakluso sovietų valdžiai, tą pasipriešinimą suvaldyti irgi užtruko.
Todėl, nepaisant populiarios nuomonės, Josifo Stalino valdžios metais laisvės buvo net daugiau nei vėliau, postalininiais laikais.
Tuo metu dar galėjo būti giedamas Lietuvos himnas, dar net trispalvės mūsų galėjo rodytis.
Tie procesai sovietų valdžios įsitvirtinimo užtruko. Tačiau kai tai nutiko, tai jau buvo pradėta blokuoti bet kokias tautiškumo apraiškas.
Vokiečiai į šiuos dalykus mažiau kreipė dėmesio, sovietai stengėsi ištrinti tautos atminti, pakeisti ją kitu, jiems palankesniu pasakojimu.
Tokio pasakojimo Vokietija negalėjo pasiūlyti, dėl to net ir nesistengė to daryti“, – reziumavo istorikas.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
