Naujasis direktorius institutui turėtų pradėti vadovauti nuo rugpjūčio pradžios. „Dar švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymo nėra, tačiau visos procedūros pabaigtos, su ministerijos atstovais tarėmės, nuo kada galėčiau pradėti dirbti. Pabaigęs visus savo neatidėliotinus kitus darbinius reikalus nuo rugpjūčio pradžios, matyt, užimsiu šias pareigas“, – 15min sakė A.Nikžentaitis.
Nori matyti istorikus kaip ekspertus
Paklaustas apie savo programą, su kuria dalyvavo Lietuvos istorijos instituto direktoriaus konkurse, A.Nikžentaitis pabrėžė, kad ją derinti ketina su savo komandos nariais. O pagrindiniai punktai, su kuriais sutinka ir būsimieji komandos nariai, yra susiję su noru keisti pačių istorikų supratimą, kokias funkcijas jie atlieka.
Vienas pagrindinių mano programos punktų ir būtų, kad istorikai dirbtų ne vien dėl tarptautiškumo, bet ir būtų ekspertai istorijos klausimais.
„Dabar situacija yra tokia, kad kaip ir daug kas visoje valstybėje, istorikai yra sugrūsti į tam tikrą nišą, vadinamą tarptautiškumu ir mokslinės produkcijos gaminimu. Šitoje vietoje nuolat iškyla tam tikra dilema tiems patiems biurokratams, kurie ir stumia mokslininkus į tokią nišą, kam tokios institucijos kaip Istorijos institutas iš viso yra reikalingos. Jie turi tam tikras instrukcijas, ką Istorijos institutas galėtų ir turėtų daryti, bet patys nesupranta jo reikalingumo.
Vienas pagrindinių mano programos punktų ir būtų, kad istorikai dirbtų ne vien dėl tarptautiškumo, bet ir būtų ekspertai istorijos klausimais, apie juos rašytų ne vien moksliniuose tekstuose, kurie skaitomi mažai, publikuojami vos kelių šimtų egzempliorių tiražu“, – kalbėjo prof. A.Nikžentaitis.
„Ne žurnalistai turėtų ieškoti istorikų“
Jo manymu, istorikų balsas turėtų būti girdimas ir žiniasklaidoje.
„Jie turėtų ne slėptis nuo žiniasklaidos, o ieškoti tam tikrų kontaktų. Mes matome tam tikras didžiules problemas. Tarkim, nors Seime įkurta Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija, jai vadovauja istorikas pagal išsilavinimą („valstietis“ Arūnas Gumuliauskas – aut. past.), bet net ir politiku virtęs istorikas visų pirma atlieka politiko funkcijas, o jo kaip istoriko kompetencijos nueina į antrą planą. Todėl ne konfrontuodami su valstybinėmis struktūromis, o su jomis bendradarbiaudami, taip pat su žiniasklaida, norime keisti santykį“, – kalbėjo istorijos profesorius.
Tokia programa, anot A.Nikžentaičio, tiktų ne tik Istorijos institutui, bet ir kitiems humanitarinių mokslų institutams – reikėtų keisti požiūrį į žiniasklaidą ir dalyvauti visuomeniniame gyvenime kaip ekspertams.
Jie turėtų ne slėptis nuo žiniasklaidos, o ieškoti tam tikrų kontaktų.
„Atsirastų atvirumas. Nes painiojami reikalavimai – mes ir toliau gyvename ir bandome primesti humanitariniams mokslams tuos pačius kriterijus ir reikalavimus kaip fizikiniams, gamtos mokslams ir nematome tos visuomeninės funkcijos, kurią humanitariniai mokslai turi atlikti. Be abejonės, tie reikalavimai, kad dirbantys istorikai būtų matomi tarptautinėje bendruomenėje, yra svarbūs kaip jų kvalifikacijos, kompetencijos įrodymas, kad jie galėtų efektyviai dirbti čia, Lietuvoje.
Ne žurnalistai turėtų ieškoti istorikų, bet istorikai turėtų rodyti iniciatyvą ir siūlyti žurnalistams temas ir dirbti kartu pristatydami aktualius visuomenei praeities klausimus. Čia matyčiau tam tikrus naujus iššūkius. Žurnalistai galbūt geriau jaučia temas, kurios yra įdomios, o istorikai turi dalykinių žinių“, – sakė A.Nikžentaitis.
Konkursą laimėjęs naujasis Istorijos instituto vadovas žada aktyvesnį bendravimą su žiniasklaida, o per ją – visuomenę pasiektų objektyvi ir pagrįsta moksline kompetencija ekspertizė.
Kaip rašoma Lietuvos istorijos instituto interneto svetainėje, A.Nikžentaitis (g. 1961 m.) 1988 m. apgynė istorijos mokslų daktaro disertaciją „Lietuvių tautos kova prieš vokiečių feodalų agresiją XIV a. pirmojoje pusėje“, o 1999 m. kovo mėn. – habilituoto daktaro disertaciją „Ikikrikščioniška Lietuvos visuomenė XIII–XIV a.“. 1992–1993 m. dirbo Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos centro direktoriumi, 1993–1998 m. – Istorijos katedros vedėju. 2000–2008 m. – LII direktorius, vyriausiasis mokslo darbuotojas. Klaipėdos ir Kauno Vytauto Didžiojo universitetų senatų bei kelių Lietuvos ir užsienio istorijos komisijų narys.
