Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko kabinete apsilankau ankstų penktadienio rytą. Prie durų stoviniuoja saujelė uniformą vilkinčių vyrų – visi jie dalyvauja atrankoje į keletą laisvų pareigybių.
„Žino, kad pas vadovą ateis žurnalistų, tai saugo“, – šmaikščiai paaiškindamas prie kabineto durų regėtą vaizdą šypteli M.Baršys.
Jo, prieš keletą savaičių vadovauti šiai įstaigai ėmusio pareigūno, dienotvarkė – itin įtempta, kupina susitikimų. Juk reikia save pristatyti ir išgirsti kitus, su kuriais teks dirbti mažiausiai 5-erius metus.
„Nesakyčiau, kad jau gerai pažįstu Kauną“, – klestelėjęs į kėdę savame kabinete, prisipažįsta pašnekovas.
Tarsi nujausdamas savo ateities vingius, į laikinąją sostinę jis gyventi persikėlė prieš kelerius metus.
„Kas čia tėra iš Kauno į darbą Marijampolėje nuvažiuoti – lyg per tą patį Kauną pervažiuoti. Dabar, suprantama, dar patogiau. Priversti esame taip „keliauti“. Tai numatyta rotuojamoje pareigybėje. Gyvenamojoje vietoje gali dirbti 5-erius metus, daugiausiai – dešimtmetį, o po to, natūraliai, turi kažkur judėti. Kuo neįtiko Marijampolė? Patiko, net labai, bet norisi augti. Kai turi pakankamą patirtį, ja norisi pasidalinti ir čia“, – savo apsisprendimą tapti Kauno apskrities policijos vadu paaiškino M.Baršys.
Nesu iš tų žmonių, kurie gimę vadovauti. Neateinu, kad vadovaučiau.
Prieš 19 metų užsivilkęs policijos pareigūno uniformą, jis ėmė patruliuoti Tauragės gatvėmis, vėliau tapo apylinkės inspektoriumi, darbavosi tyrėju kriminalinėje policijoje.
„Tuomet „organizuotuose“ dirbau tiek tyrėju, tiek vadovu. Vėliau tapau pavaduotoju veiklai, tuomet trejus metus dirbau Marijampolės apskrities policijos vadovu, o dabar čia. Kai užsivilkau policijos pareigūno uniformą, tikrai sau tokių tikslų – atsisėsti kada į Kauno apskrities komisaro kėdę, nekėliau. Nesu iš tų žmonių, kurie gimę vadovauti. Neateinu, kad vadovaučiau. Pirminis tikslas, pamenu, buvo: būsiu apylinkės inspektorius – tikrai bus liuks, bet išėjo kaip išėjo. Augi, domiesi, tobulėji“, – karjeros punktus baigė vardyti M.Baršys.
Pajuokavus, kad 15 metų pradirbus netoli pasienio esančioje Tauragėje, su specifine kriminogenine situacija, Kaune, tikėtina, nėra ką veikti, pašnekovas šyptelėjo: „Kaip ten sakoma, Kaunas – didesnė Tauragė“.
– Norisi pakalbėti apie miestų specifiką, kaip šiais laikais Marijampolė ir Kaunas atrodo: ar kuri nors apskritis yra šešėlinė kriminalų sostinė? Kokie ypatumai, skirtumai tarp šių miestų ir kitų Lietuvos gyvenviečių? Kokios nusikaltimų tendencijos vyrauja laikinojoje sostinėje?
– Lyginant Marijampolę ir Kauną, nėra jokio didesnio išskirtinumo. Kaune gal didžiąją dalį nusikaltimų sudaro vagystės, Marijampolėje – smurtas artimoje aplinkoje, kuris Kaune – antroje pozicijoje. Tai – visos Lietuvos tendencija: smurtas bendrai gal kiek aukščiau už vagystes.
– Karantinas paveikė kaip nors nusikaltėlių elgseną? Išryškėjo naujos nusikalstamumo tendencijos?
– Smurto tikrai šiemet kiek daugiau, o vagysčių – kiek mažiau. Nežinau, ar tai susiję su pandemija. Gal ir susiję su laikotarpiu, kai visi sėdėjo namuose. Žinoma, naudojasi nusikalstamas veikas vykdantys asmenys tuo, kad su apsaugine kauke reikia visur vaikščioti. Natūralu, kad tai apsunkina pareigūnų darbą, bet nėra tendencijos, kad mažiau nusikaltimų dėl to išaiškintume.
Kaune gal didžiąją dalį nusikaltimų sudaro vagystės, Marijampolėje – smurtas artimoje aplinkoje.
– Galbūt dėl pandemijos apribojus keliavimą tarp valstybių sumažėjo tarptautiniu mastu veikiančių nusikaltėlių, kurie, pavyzdžiui, vagia Lietuvoje, o vogtas gėrybes realizuoja užsienyje?
– Gal atvirkščiai: yra tokių grįžusių, kurie nebegali išvažiuoti (šypteli). Žiniasklaidos priemonėse skamba, kad grįžta 1990-ieji. Negrįžta tie 1990-ieji, bet, natūralu, yra grįžusių tokių asmenų, kurie linkę vykdyti nusikalstamas veikas.
– Kur link eina suėmimų sistema? Kriminologai kalba, kad neliks jokių kalėjimų ar pataisos namų, visus sučiuptus nusikaltėlius socializuosime. Kokį kalėjimų sistemos vaizdą jūs įsivaizduojate po dešimties metų?
– Sunku įsivaizduoti. Aš, kaip policininkas, galiu pasakyti, kad nusikaltėliai turi būti tam tikroje vietoje, bet kriminologai, tikėtina, su manimi nesutiktų. Mūsų teisingumo sistema tikrai eina link to, kad daugiau būtų taikoma alternatyvių bausmių, mažiau asmenų sėdėtų įkalinimo įstaigose. Tik visuomet reikia matuoti mūsų mentalitetą – ar tam esame pasiruošę? Ar nusikalstamas pasaulis yra pasiruošęs alternatyvioms bausmėms? Koja kojon žengiame Vakarų link, tad, mentalitetui keičiantis, natūralu, kad ir tai turi keistis.
– Kauno apskritis pastaraisiais metais išsiskyrė rezonansiniais nusikaltimais. Kodėl taip yra?
– Vilnius, manau, neatsilieka – sostinėje vyksta nemažai rezonansų. Galbūt kažkas labiau nušviečiama. Natūralu, kad dideliuose miestuose daugiau įvyksta rezonansinių nusikaltimų, nes žmonių koncentracija didesnė. Vienas iš mano ir mano darbuotojų prioritetų – tinkamai valdyti rezonansus, kad, kai dirba didelis būrys pareigūnų, būtų kuo mažiau chaoso. Žinoma, reikia pradėti nuo prevencijos: ką galime padaryti, kad išvengtume tokių dalykų.
– Kaip vertinate vadovybės norą policiją priartinti prie žmonių? Kalbama net apie seniūnijų patalpose įrengtus „mobilius“ kabinetus.
– Policija – vienas vienetas, mūsų tikslai, prioritetai yra visų vienodi. Gerai vertinu šį vadovybės norą. Mes ir iki šiol tą darėme: važiavome į kaimiškąsias seniūnijas, bendravome su žmonėmis. Dabar tai vyks labiau koncentruotai: bus nuoroda seniūnijoje, kada, kokiomis dienomis pareigūnai bus, į ką konkrečiai kreiptis. Manau, žmogui bus patogu. Tam ir dirbame – tam žmogui. Turime atliepti jo lūkesčius. Ar resursų užtenka? Visuomet trūksta tų resursų, visuomet norisi, kad būtų jų daugiau. Darbų juk nemažėja. Tai kokie šuniukai „iššauna“, tai gamtosauginiai dalykai. Žinoma, nusistatome prioritetus, bet negalime nusišalinti ir nuo kitų darbų, o kiekvienam darbui reikia rankų.
– Kalbant apie tuos šuniukus, nelegalias veisyklas ir daugyklas, pastaruoju metu nuomonės formuotojai tarsi ima formuoti jūsų veiklos kryptį.
– (Šypteli). Iš dalies, taip, tai tiesa. Natūralu, tai rezonansas. Mes irgi žmonės esame, suprantame, suvokiame, kad reikia padėti, nors yra tarnybos, kurios pirma turėtų reaguoti. Jos ir reaguoja, bet, kai matome, kad reikia mūsų įsikišimo, niekuomet nesame pasakę: „Ai, čia ne mūsų, eikite ir tvarkykitės patys“.
– Ar matote kokių įstatyminių spragų, kurias pašalinus, palengvėtų policijos pareigūnų darbas?
– Nenorėčiau į niuansus plėstis, kritikuoti ko. Taip, matome spragų, netylime ir apie jas kalbame. Policija yra iniciatyvi įstatymų keitimo kontekste.
– Teko atsisėsti į gana karštą Kauno apskrities policijos vadovo kėdę – dar pernai nuvilnijo skandalas, išjudinęs tuometinę vadovybę. Buvęs komisaras Darius Žukauskas iki šiol bylinėjasi su Policijos departamentu dėl jo nušalinimo nuo pareigų ir atleidimo iš jų. Laikinai Kauno apskrities policijai vadovauti pernai lapkritį paskirtas Policijos departamento Imuniteto valdybos viršininkas Elanas Jablonskas buvo jūsų konkurentas, tačiau konkursą dėl Kauno apskrities policijos viršininko kėdės pralaimėjo ir dabar paskirtas laikinai eiti jūsų iki tol eitas – Marijampolės apskrities policijos viršininko – pareigas.
– Atėjau į Kauną dirbti be jokių išankstinių nuostatų. Dėl buvusios Kauno apskrities policijos vadovybės turiu savo nuomonę, kurios negalėčiau niekam prikišinėti. Yra teismas, ir kaip jis pasisakys, tai ir bus tikroji tiesa. Kas neįrodyta, nemanau, kad tai turėčiau vertinti. Darysiu viską, kad žmonės pasitikėtų policija.
– Ar nuteistam policijos pareigūnui, kurį pažinojote ir kuris suteršė uniformą, sumenkino policijos reputaciją, paspaustumėte susitikęs ranką?
– Visi esame žmonės. Nežinau nė vieno, kuris neklystų. Nereiškia, kad turi eiti ir bičiuliautis su tuo, kas tau nepatinka, bet pasmerkti...? Kaip ir su kitais nuteistaisiais, nebūtinai pareigūnais. Pasmerkti? Visam laikui jis pažymėtas? Ne. Turi atlikti tą bausmę, kurios nusipelnei, bet po to žmogui reikia integruotis ir gyventi toliau. Kiekvienas žmogus turi teisę reabilituotis.
– Bet visuomenė nepratusi pamiršti. Štai, kaip dažnai šiandien yra minima, pavyzdžiui, tauragiškio Arūno Pukelio kriminalinė praeitis.
– Šiuo atveju pakankamai stiprūs dalykai buvo, dėl to visuomenė ir nepamiršta. Visuomenei spręsti, pamiršti ar ne. Jos nuomonė yra labai svarbi. Pažiūrėkime, užsienyje, kai yra persvarstoma bausmė, teismai visuomet atsižvelgia į visuomenės nuomonę. Prasidėjus procesui, pranešus, kad bus toks svarstymas, žmonės reaguoja. Teismai stebi, kokia ta reakcija.
Atėjau į Kauną dirbti be jokių išankstinių nuostatų.
– Jei kalbėtume apie užkietėjusius recidyvistus, dažniausiai jie neturi ko prarasti ir visuomenės nuomonė jiems nėra svarbi. Kaip manote, yra nepataisomų nusikaltėlių?
– Tikrai yra nepataisomų. Ir jų nėra labai mažai. Visuomenėje jie nėra matomi, nes taip ir neiškeliauja iš įkalinimo įstaigų: jose imasi įvairių verslų. Arba tik išeina iš pataisos namų, vėl juose atsiduria. Galbūt jie kitokio gyvenimo nėra matę ir neįsivaizduoja, kad kitaip gali būti. Gal žmogus yra sužalotas dar vaikystėje nepataisomai. Kiekvienas atvejis – individualus.
– Nauja šluota naujai šluoja. Kokius tikslus, sėdęs į naują kėdę, jūs išsikėlėte?
– Tikrai negriausiu, kas sukurta, bet kurti aš esu pasiruošęs. Žinoma, gyvenimas juda, nusikalstamumas kinta ir mes turime judėti į priekį, keistis, prisitaikyti prie pokyčių. Aš už pokytį, bet ne revoliucijos, o evoliucijos keliu. Turiu tikslus nusistatęs, ką po ko turiu padaryti. Dabar kalbuosi su padalinių vadovais, merais, socialiniais partneriais. Lyginant su Marijampole, suprantama, čia turiu daug daugiau darbuotojų – apie 1380. O kai darbuotojų daugiau, ir darbo daugiau, problemų daugiau. Mano, kaip vadovo, darbas ir yra spręsti problemas, nustatyti tikslus, susisieti juos su darbuotojų tikslais, šalinti kliūtis, norint juos pasiekti.
– Kuo nepatenkintas šią dieną Kauno apskrities policijos pareigūnas?
– Nėra išskirtinumų, kad būtų kažkuo kitu nepatenkinti nei visur kitur. Džiaugiuosi, kad dauguma darbuotojų yra patenkinti, nes atėjo į policiją todėl, kad norėjo čia ateiti, jiems įdomu tai, ką daro. Nemažai tokių, kuriems darbas – hobis. Stengiamės atliepti kiekvieną, su kiekvienu kalbėtis. Ne kiekvienam padarai taip, kaip jam norėtųsi. Praėjo tie laikai, kai sakydavo „ja nachalnik, ty – durak“ („aš viršininkas, o tu – kvailys“ – vertimas iš rusų k.).
– O pats kodėl pasukote šiuo, policijos pareigūno, keliu?
– Tikrai nebuvo vaikystės svajonė – būsiu policininku. Tiesiog 12 klasėje turėjau galimybę rinktis: būti pradinių klasių mokytoju ar policijos pareigūnu. Tapau policininku. Net nežinau, kodėl nusprendžiau tai išbandyti, bet tikrai nesuklydau. Tai yra tas darbas, kurio negali vadinti darbu. Tai yra hobis, gyvenimo būdas. Manau, kad pasirinkimas buvo geras.
– O kai tapote policijos pareigūnu, pastebėjote pakitusį pažįstamų, draugų požiūrį į jus? Gal kas išsižadėjo draugystės?
– Visko buvo, natūralu. Esame žmonės, gyvename tarp žmonių.
– Ar žeidžia pareigūnams klijuojamos etiketės, pravardžiavimai, laidomos pastabos?
– Nežeidžia. Turime iš to išaugti. Kas buvo prieš 19 metų ir kas yra dabar – kardinaliai pasikeitę. Šiandien tų etikečių tikrai mažiau. Augant valstybei, keičiantis žmonių mentalitetui, ir tų pravardžių liks vienetai.
