Lėktuvai išskristų į kosmosą?
„Nei vienas iš mūsų, deja, negalime teigti apie tikslią Žemės formą, – neseniai parašė viena „Facebook“ vartotoja. – Tiesiog niekas neturi tokių įrodymų, pamirškite ir NASA, ir kosmonautus ar Eloną Muską.
Jie tik truputį pakilo nuo Žemės paviršiaus ir tame lygyje nepamatė nieko naujo, išskyrus tai, ką ir taip kiekvienas žinome.
Bet žmonėms juk reikia ir pasakų, ir intrigų, ir konspiracinių teorijų, tai juos „maitina“, o ir kaip kitaip tyrinėtojai/atradėjai siurbtų biudžeto pinigus ar gautų milijoninius grantus...
Dauguma sako: o kokia nauda, jeigu ir sužinotume, kad Žemė – ne tokios formos, kaip mokino mokyklose?
O kas pasikeičia, kai sužinote, kad jūsų vyras/žmona turi meilužį? Greičiausiai nieko.“
Moteris dar pasidalijo vaizdo įrašu, kuriame rusiškai teigiama, esą „pilotai patvirtina, kad Žemė yra plokščia“, ir išvardyti keli tariami to įrodymai.
Pavyzdžiui, jei Žemė būtų sfera (taip vadinamas paviršius, sudarytas iš erdvės taškų, vienodai nutolusių nuo centro, kitaip tariant, apskritimas), lėktuvų pilotams esą reikėtų nuolat koreguoti aukštį, kad neišskristų tiesiai į kosmoso erdvę.
Pastarasis teiginys nėra teisingas. Aukštis ir yra nuolat koreguojamas, mat planetos paviršius nuolat kyla aukštyn arba leidžiasi.
Lėktuvo aukštis matuojamas atsižvelgiant į jūros lygį – pasaulio vandenyno paviršiaus padėtį, kuri yra nulemta traukos dėsnio, Žemės sukimosi momento, potvynių ir atoslūgių, kitų faktorių. Šis dydis kinta veikiamas vėjo krypties, temperatūros, garuojamumo, vandens prietakos.
Be to, kaip tik dėl Žemės išgaubtumo lėktuvai neskrenda tokia tiesia linija, kokią būtų galima nubrėžti ant žemėlapio. Jie turi skristi lanku.
Jau Pitagoras suprato, kad yra apvali
Norint pamatyti planetos išgaubtumą, reikia pakilti į maždaug 35 tūkst. pėdų (10 668 metrų) aukštį. Neturėdami reikiamų priemonių, žmonės tūkstantmečius kliovėsi tuo vaizdu, kurį matė aplink.
Vienu žvilgsniu nuo Žemės paviršiaus neaprėpiama jos forma nuo seno buvo didelio susidomėjimo objektas. Vadinamoji plokščios Žemės teorija yra archajiška ir seniai moksliškai paneigta.
Senovės Egipte ir Mesopotamijoje buvo tikima, kad Žemė yra tarytum diskas, plūduriuojantis vandenyje. Panašiai rašė ir senovės graikų poetai Homeras bei Heziodas. Pastarųjų tautiečiai filosofai taip pat palaikė plokščios Žemės teoriją.
Tokia planetą laikė ir šiauriau esančių žemių – dabartinės Norvegijos bei Vokietijos – gyventojai.
Senovės Kinijoje irgi galvota, kad Žemė yra plokščia, bet kvadratinė, o dangus – apskritas.
VI a. pr. m. e. esą gyvenęs Pitagoras metė iššūkį tokiam įsitikinimui – tvirtino, kad planeta yra sferos formos. Maždaug 330 m. pr. m. e. Aristotelis ne tik pritarė šiai idėjai, bet ir paskelbė numanomą pusiaujo ilgį. Jį pirmasis po šimtmečio apskaičiavo Eratostenas.
Senovės Indijos religiniuose tekstuose vedose Žemė taip pat buvo aprašoma kaip diskas. Bet jau mūsų eros pradžioje astronominiuose tekstuose imta kalbėti apie rutulio formą.
Krikščionybės pradžioje buvo laikomasi pastarojo požiūrio, nors buvo palaikančiųjų ir kitas idėjas.
Taip pat skaitykite: Plokščios Žemės šalininkų atsirado ir Lietuvoje
Islamo mokslininkai jau prieš daugelį šimtmetį manė, kad Žemė yra apvali.
Nėra net gravitacijos?
Plokščios Žemės teorija atgimė prieš porą šimtmečių. XIX d. 4-ajame dešimtmetyje bendruomenė, vadovaujama britų rašytojo Samuelio Birley Rowbothamo, atgaivino šią sąvoką kaip pasipriešinimą sparčiai mokslo pažangai.
Bendruomenės nariai tikėjo, kad Žemė yra apskritas diskas, kurio centre yra Šiaurės ašigalis, o disko kraštus juosia ledo siena, sulaikanti vandenynus. Grupė buvo laikoma nekenksmingu britų ekscentriškumo simboliu.
Tai, kas tapo šiuolaikine plokščios Žemės koncepcija, tyliai atsirado 1956 m. kaip Plokščios Žemės draugija (Flat Earth Society) – nedidelė marginalinė grupė taip pat Jungtinėje Karalystėje, jai priklausė mažiau nei 4 tūkst. žmonių.
Dėl didėjančios interneto ir socialinės žiniasklaidos įtakos 2009 m. organizacija pradėjo veikti visame pasaulyje. Buvo rengiamos kasmetinės konferencijos.
Kai kurie draugijos modeliai atkartoja senovinį požiūrį į Žemę kaip į diską, virš kurio sukasi žvaigždžių kupolas. Kiti mano, kad plokščią planetą ir jos atmosferą gaubia didžiulis pusrutulio formos sniego gaublys, nuo kurio kraštų niekas negali nukristi.
Daugelis aiškina, esą Saulė juda ratu aplink Šiaurės ašigalį arba kad Saulės ir Mėnulio skersmuo tėra 50 km, o jie skrieja aplink diską 5,5 tūkst. km aukštyje.
Kiti įsivaizduoja pasaulį, apsuptą Antarktidos, kuri, kaip manoma, tęsiasi be galo visomis kryptimis, arba atmeta įprastus gravitacijos dėsnius, aiškindami, neva Žemė egzistuoja kaip diskas, kuris kyla didėjančiu greičiu aukštyn, kad sukurtų gravitacijos iliuziją.
Šia ir panašiomis teorijomis tiki daugybė žmonių visame pasaulyje. 2021 m. internetu atlikta apklausa POLES, kurioje dalyvavo 1 134 suaugę JAV gyventojai, parodė, jog kas dešimtas pritaria teorijai, kad Žemė yra plokščia. Beveik tiek pat neturėjo tvirtos nuomonės.
Mitas randa vis naujų gerbėjų, ypač tarp žmonių, tikinčių kitomis sąmokslo teorijomis (tai rodo ir minėta POLES apklausa).
„Jie tikrai tuo tiki“, – tvirtina filosofas, knygų autorius Lee McIntyre’as iš Bostono universiteto, 2018-aisiais dalyvavęs Plokščios Žemės tarptautinėje konferencijoje Denveryje (JAV).
Kita šios konferencijos dalyvė, Teksaso technikos universiteto psichologė Asheley Landrum tvirtina, kad plokščiažemininkai yra nuoširdūs ir nesukčiauja: „Jei jie (trolina), yra labai geri aktoriai.“
Nuotraukose matyti rutulys
Į šį judėjimą besigilinančių mokslininkų ir tyrėjų manymu, jo patrauklumą lemia keturios tendencijos: visuomenės nepasitikėjimas oficialiais moksliniais šaltiniais; sąmokslo teorijų įtvirtinimas; lojalumas grupėms ir bendruomenėms, su kuriomis jie tapatinasi; socialinės žiniasklaidos naudojimas dezinformacijai skleisti.
Vadinamieji plokščiažemininkai tiki, pavyzdžiui, kad vyriausybės kontroliuoja orus ar kad lėktuvai leidžia „chemtreilus“ – chemines ar biologines medžiagas. Ir beveik visi – kad žmonės nenuskrido iki Mėnulio, mat iš ten matyti, kad Žemė yra apskrita. Tai patvirtinančias nuotraukas jie vadina suklastotomis.
Lengva būtų atmesti šiuos žmones kaip paprasčiausiai suklaidintus dėl išsilavinimo stokos. Nors esama požymių, kad jų mokslinio raštingumo lygis yra žemas, A.Landrum žodžiais, jie nebūtinai netiki mokslu.
Taip pat skaitykite: Kaip pasikeistų mūsų gyvenimas, jei Žemė iš tiesų būtų plokščia
„Tai tikrai nėra išsilavinimo dalykas, – pabrėžia ji. – Iš tikrųjų tai susiję su nepasitikėjimu autoritetais ir institucijomis. Atrodo, kad tai grindžiama ir sąmokslo mąstysena, ir giliai įsišaknijusiu tikėjimu, kuris labai panašus į religingumą, bet nebūtinai konkrečiai susijęs su religija.“
Žemė yra Saulės sistemos planeta, trečia pagal nuotolį nuo šios žvaigždės. Didžiausia, tankiausia ir masyviausia iš keturių Žemės grupės (kieto paviršiaus) planetų.
Bene akivaizdžiausias planetos formos patvirtinimas yra jos nuotraukos, padarytos iš kosmoso. Jų radosi tik gerokai įsibėgėjus XX a.
Pirmą nuotrauką, kurioje aiškiai buvo matyti Žemės išgaubtumas, padarė kapitonas Stevensas kartu su kapitonu Orvilu A.Andersonu. Pagal bendrą JAV karinių oro pajėgų korpuso ir Nacionalinės geografijos draugijos programą, 1935 m. lapkričio 11 d. jie pakilo iš Pietų Dakotos helio pripildytu balionu į tuo metu rekordinį 72 395 pėdų (22 066 metrų) aukštį.
Vyrų padaryta nuotrauka parodė troposferos ir stratosferos ribą bei tikrąjį Žemės išlinkimą ir pademonstravo tolimosios žvalgybos iš didelio aukščio oro balionų galimybes.
1946 m. buvo padarytos pirmos planetos nuotraukos iš kosmoso, 1959 m. – pirmos nuotraukos iš orbitos. 1966 m. sovietų ryšių palydovas „Molnija 1-3“ padarė pirmą nuotrauką, kurioje Žemė buvo matoma visa. Kitąmet amerikiečių palydovas padarė pirmą spalvotą visos Žemės nuotrauką.
Įrodo paprasti eksperimentai
Nors nuotraukose iš kosmoso Žemė, kaip ir kitos planetos, atrodo apvali, ji yra netaisyklingos formos elipsoidas. Dėl išcentrinės jėgos, atsirandančios planetai sukantis, Šiaurės ir Pietų ašigaliai yra šiek tiek plokšti. Dėl Žemės sukimosi, svyruojančio judėjimo ir kitų jėgų planetos forma keičiasi labai lėtai, tačiau ji vis dar yra apvali.
Beveik 9 km aukščio kalnai ir kone 11 km siekiančios vandenynų įdubos dar labiau iškreipia Žemės formą. Net pasaulinio vandenyno lygis yra nevienodas, jis keičiasi dėl kasdienių potvynių ir atoslūgių.
Kai kurie pokyčiai vyksta lėtai ir tolygiai (tektoninių plokščių dreifas, Žemės plutos atsitraukimas ištirpus dideliam ledo sluoksniui), o kartais planetos forma keičiasi smarkiai ir epizodiškai (per žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus ar meteoritų smūgius).
Yra dar keletas priežasčių, kodėl mokslininkai žino, kad Žemė yra apvali, o ne plokščia. Kai kuriuos dalykus galime patikrinti ir patys.
Pavyzdžiui, jei planeta būtų plokščia, dairydamiesi lauke galėtume įžvelgti labai toli esančius dalykus, jei tik netrukdytų jokie pastatai. Matytume kitą miestą, esantį už šimtų kilometrų, arba jūroje plaukiojantį laivą, kad ir kaip stipriai jis nutoltų. Iš tiesų tolumoje esantys daiktai nematomi, nes kraštovaizdis yra išlenktas.
Vienas iš būdų tai patikrinti – stebėti saulėlydį. Kai saulė pasislepia už horizonto, palypėkite aukščiau – iš ten trumpam vėl ją matysite.
Jei Žemė būtų plokščia, šešėliai būtų vienodo ilgio, nepriklausomai nuo vietos, mat Saulės spinduliai į visas Žemės vietas kristų tuo pačiu kampu. Iš tiesų dėl Žemės apvalumo kiekvieną vietą Saulė apšviečia vis kitaip.
Net ir be nuotraukų, kurių tikrumą sąmokslo teoretikai neigia, daugelį argumentų už Žemės plokštumą galima lengvai paneigti pasitelkus trigonometrijos ar pagrindinius fizikos dėsnius ir taip tikrus prietaisus.
Pavyzdžiui, švytuoklę, pavadintą prancūzų fiziko Leono Foucault. Jis 1851 m. Paryžiaus Panteone ant 67 m ilgio grandinės pakabino 28 kg svorio žalvarinį rutulį. Ši švytuoklė, galinti svyruoti bet kurioje plokštumoje, per dieną pakeičia kryptį ir tiesiogiai įrodo Žemės sukimąsi.
Tokia švytuoklė įrengta ir Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios varpinėje. Tiesa, anot čekų fiziko Jano Slegro, tai netrukdo kai kuriems teigti, kad visos Foucault švytuoklės yra apgaulingos ir kad muziejuose naudojamos magnetinės ritės, kurios pasuka švytuoklės sukimosi plokštumą.
Kitas panašus įrodymas, kaip pažymėta 2020 m. liepos „Physics World“ numeryje, – Corioliso jėga, dėl kurios ciklonai pietų pusrutulyje sukasi pagal, o šiaurės – prieš laikrodžio rodyklę.
15min verdiktas: melas. Žemės forma yra sfera. Tai suprato jau Antikos mokslininkai ir mąstytojai, kurie net sugebėjo apskaičiuoti jos pusiaujo ilgį. Kad planeta yra lyg rutulys, patvirtina ne tik iš kosmoso padarytos nuotraukos, bet ir įvairūs eksperimentai, kuriuos įprastomis sąlygomis gali atlikti kiekvienas.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
