Pirmieji Vokiečių gatvės atnaujinimo projekto pristatymo darbai vyko 2015 metų liepą. Iki tol apie projektą jau nemažai kalbėta, buvusi sostinės valdžia, kai meru dirbo Artūras Zuokas, projektiniams pasiūlymams buvo pritarusi.
Atėjęs R.Šimašius pirmtako projektų tvirtinti neskubėjo, o jo išsakyta frazė, kad Vokiečių gatvėje bus žvaigždžių alėja, sukėlė nemažą šurmulį, nes esą tokioje istorinėje vietoje tam ne vieta. Gyventojai negailėjo pastabų ir dėl jų pačių gerovės – automobilių stovėjimo, įvažiavimų į kiemus, šiukšlių išvežimo ir t.t.
Tad šie projektiniai pasiūlymai taip ir netapo atnaujinimo projekto pagrindu – kurį laiką padiskutavus, kad projektą reikėtų koreguoti, galų gale viskas nutilo ir tik 2020 metais paskelbtas naujas Vokiečių gatvės rekonstrukcijos projekto konkursas.
Kaip tik šio konkurso laimėtojai vasario 24 dieną ir pristatys naujus projektinius pasiūlymus visuomenei. Kai pastaroji susipažins, pateiks savo pastabas, projektą vertinti ketina Vilniaus miesto savivaldybė. Kol kas, kaip teigiama, savivaldybė projektui nėra pritarusi.
Skirtumų yra, bet ar daug?
Kokie skirtumai tarp 2015 metais „Vilniaus plano“ parengto projekto ir 2022 metais viešinamų studijos „IMM architektai“ Vokiečių gatvės erdvės projektinių pasiūlymų?
Iš pirmo žvilgsnio projektai panašūs – ir prieš septynerius metus, ir dabar akcentuojama, kad gatvė turi tapti patogesnė pėstiesiems. Gal tik priemonės ir jų įgyvendinimo būdas kiek kiti.
Vilniaus miesto savivaldybė tvirtina, kad, skirtingai nei 2015 metais, dabartinis projektas atrinktas konkurso keliu ir dabar, pristatant pirminius sprendimus, bus teikiami pasiūlymai ir pastabos: „O jei bus gauta esminių pastabų pirmo viešinimo metu, bus ir antras projekto viešinimas, tad projekto derinimas gali užtrukti.
Visa tai įvertinus matyti, kad rangos darbai neprasidės anksčiau nei 2023 m.“
Vienas projekto autorių Ignas Račkauskas, Architektų studija „IMM architektai“, sako, per šiuos septynerius metus miesto planavimo prioritetai dar labiau išsigrynino: „Į gatves žiūrima ne tik kaip į susisiekimo koridorius, bet ir kaip į aktyvias viešąsias erdves. Didelis dėmesys skiriamas veikloms, darniam judumui, sveikai aplinkai, erdvių pritaikomumui ir kaitai. Naujajame projekte yra atsižvelgiama į šiuos pokyčius.“
Didelis dėmesys skiriamas veikloms, darniam judumui, sveikai aplinkai, erdvių pritaikomumui ir kaitai. Naujajame projekte atsižvelgiama į pokyčius.
Architektas pavardijo pagrindinius skirtumus, kokius mato jis su komanda tarp dabartinio projekto ir kurto 2015 metais:
„2015 metų projektas siūlė iškirsti didelį kiekį esamų, brandžių medžių. Mūsų projekte siūlome maksimaliai išsaugoti esamus medžius. Priklausomai nuo archeologinių tyrimų rezultatų siūlysime ir naujų medžių. Taip pat vietoje neefektyviai naudojamos žolės vejos siūlome tankesnius, išraiškingesnius želdynus, kurie formuotų ir jaukintų erdves.
Buvęs projektas siūlė naikinti centrinį pėsčiųjų eismą, pakeičiant jį mažomis kišenėmis tarp želdynų. Naujasis projektas ne tik stengiasi išsaugoti pėstiems įprastą traktą, tačiau ir pagerinti jį, praplatinant pėsčiųjų judėjimo zoną, atveriant daugiau erdvių miesto veikloms, nekuriant barjerų tarp skirtingų gatvės pusių.
Taip pat buvęs projektas išlaikė esamą, pasenusią automobilių infrastruktūrą – gatvės siūlytos nereikalingai per plačios, jos trukdė pėsčiųjų eismui. Nauju projektu Vokiečių gatvė pritaikoma prie naujos Senamiesčio automobilių kilpinės judėjimo schemos, paliekant patogų privažiavimą prie pastatų abiejose gatvės pusėse.
Automobilių eismas optimizuojamas – siaurinamos važiuojamosios dalys, eismo kilpos atskiriamos, automobilių eismas nuraminamas, kuriama vizualiai vientisa viešoji gatvės erdvė pėstiesiems. Centrinis bulvaras planuojamas taip, kad nuo Vilniaus g. iki rotušės būtų galima nueiti nekertant eismo.
Nors abu projektai siūlė skirtingomis dangomis ir žaluma įamžinti buvusį gatvės užstatymą, siūlomame naujajame projekte istorinio užstatymo įamžinimas aiškesnis – buvusių pastatų kontūrai bus aiškiai matomi visoje gatvėje, kai kur net ant važiuojamosios dalies, bus sukurta galimybė vietoje tyrinėti buvusių pastatų vietas ir posesijų kontūrus.
Taip pat svarbu, kad vietoje uždarų erdvių siūlomos atviresnės, kurios galės būti lanksčiau pritaikomos ateities poreikiams.“
Tokius skirtumus tarp projektų nurodo naujojo vienas iš autorių. Visą projektą galima rasti čia.
Pamėginome surinkti pagrindinius abiejų projektų akcentus ir mes.
Eismas pokarine gatve
2015 metais projektą pristatinėjo projekto autorė, savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ architektė, vėliau ir vadovė Jurga Večerskytė-Šimeliūnė.
„Pagrindinė mintis – atkurti senąją Vokiečių gatvės trasą, pažymėti buvusį užstatymą ir organizuoti saugų eismą pėstiesiems. Šio projekto prioritetas – istorijos prakalbinimas ir komfortiška viešoji erdvė pėstiesiems. Senosios gatvės profilis bus vieno lygio, kaip yra Pilies gatvėje, panašus bus ir eismo organizavimo modulis“, – aiškino J.Večerskytė-Šimeliūnė.
Eismas turėjo būti organizuotas tik rytine gatvės puse, kur ir dabar yra dvipusio eismo gatvė, nutiesta pokariu. Senąją, istorinę, gatvę ketinta palikti pėstiesiems. Dviratininkams takas žadėtas prie važiuojamosios gatvės dalies.
Senasis ikikarinis užstatymas neplanuotas atkurti, tačiau grindinyje ketinta pažymėti buvusio užstatymo pamatus, buvusių pastatų plotus įamžinant žaliąja zona. Medžius, kaip teigė architektai, galvota komponuoti taip, kad jie užstotų stalinistinio laikotarpio fasadus rytinėje gatvės pusėje, sumenkintų jų įtaką istoriniam išlikusiam užstatymui.
Aptarimų metu visuomenės atstovai pasiūlė atkurti tris kvartalus, tokiu būdu atkuriant istorinį vaizdą, pašalinti augmeniją, kad neardytų pamatų. Klausimas dėl atstatymo buvo užduotas UNESCO.
Pastarosios organizacijos atsakyme nuskambėjo tai, kad nors klausimas yra labai aktualus ir laiku, tačiau ne kiekvienas buvusio pastato atstatymas atkuria buvusią vertę: „Vienas iš pagrindinių išskirtinės vertės kriterijų yra autentiškumas ir vientisumas, todėl istorinio užstatymo atkūrimas nesugrąžina sunaikintos vertės, o dažnai netgi ją sumenkina. Pasaulinėje praktikoje yra vengiama pseudo iliustratyvių formų. (…)
Nepaisant to, kad Vilniaus istorinio centro nominacinėje byloje yra minimas galimas Vokiečių gatvės ir kitų Senamiesčio istorinių erdvių atstatymas, reiktų labai atsargiai vertinti tokią galimybę šiandieniniame paveldosaugos kontekste. Raginame racionaliai ir atsakingai atsižvelgti į Vilniaus istorinius ir architektūrinius pokyčius, įvykusius po 1945 m. ir atsižvelgti į jau susiklosčiusį naują užstatymą.“
Ir gatvė, ir žalia erdvė
Naujajame projekte akcentuojama, kad „Vokiečių gatvė yra senamiesčio pėsčiųjų žiedo dalis, kuri sujungia dvi labai skirtingas miesto vietas – vieną aktyviausių Senamiesčio erdvių – Vilniaus gatvę, ir vieną pagrindinių miesto reprezentacinių erdvių – Rotušės aikštę“.
„Vokiečių gatvė yra unikali senamiesčio erdvė, nes joje susijungia ir gatvės, ir žaliosios erdvės teikiami privalumai.
Visų pirma, tai gatvė turinti daug aktyvių fasadų – miestiečiai čia visada randa veiklos, pavalgyti ar apsipirkti. Antra – tai pakankamai atvira erdvė žalumai. Tokioje erdvėje malonu praleisti laiką bei ilsėtis ilgesnį laiką.
Projektas siekia išnaudoti abu šios gatvės pranašumus ir juos sustiprinti – pagerinti viešąsias erdves kavinėms, restoranams bei miesto renginiams, o tuo pačiu ir kurti Vokiečių gatvę kaip žaliąją erdvę, kur žmonės norėtų praleisti ilgiau laiko ilsėdamiesi“, – teigiama projektiniuose pasiūlymuose.
Anot projekto autorių, projekte stengtasi atskleisti praėjusių laikotarpių gatvės struktūrą, tačiau tiesiogiai neimituojama buvusių pastatų: „Istorinio užstatymo planinė struktūra diktuoja naujų gatvės erdvių formas, leidžia spontaniškai atsirasti nestandartinėms šiuolaikinės architektūros viešosioms ir žaliosioms erdvėms. Nors istorinis kontekstas padeda kurti naują šiuolaikinės erdvės struktūrą, funkcinio gatvės panaudojimo tai neįtakoja.“
Buvusį istorinį gatvės užstatymą akcentuoti ketinama dangomis, kurios bus viename lygyje, išskyrus saugomą istorinį grindinį. Važiuojamosios kelio juostos atribojamos nuo pėsčiųjų zonų ne lygių peraukštėjimais ar medžiagomis, tačiau erdviniais elementais – stulpeliais, vazonais, žaliomis zonomis ir kt.
Vokiečių gatvė yra unikali senamiesčio erdvė, nes joje susijungia ir gatvės, ir žaliosios erdvės teikiami privalumai.
„Stengiamasi kurti vientisą, atvirą pėsčiųjų erdvę, taip kartu ir ribojant automobilių greitį. Svarbus projekto tikslas – išsaugoti visus esamus medžius.
Liepų linija senojoje gatvės pusėje ne tik išsaugoma, tačiau, jei yra galimybė, sodinamos ir naujos liepos atkuriant vietomis sunykusį apželdinimą – tai priklauso nuo būsimų išsamių archeologinių tyrimų. Gerinamos esamų medžių augavietės keičiant gruntą nauju, bei paliekant daugiau minkštųjų dangų pomedžiuose“, – teigiama projektiniuose pasiūlymuose, nors daugiau medžių, negu yra dabar, nežada – želdinių plotas preliminariai kis nuo 16,9 proc. (3052 kv. m) iki 16,0 proc. (2897 kv. m), tačiau patys želdiniai bus geresnės kokybės, išraiškingesni.
Atsiras ir gėlių vazonai, kurie bus naudojami tik ant senojo grindinio, kur nėra galimybės natūraliai sodinti augalų. Jie skirti atskirti važiuojamąją dalį nuo pėsčiųjų, po to, kai automobilių juosta yra susiaurinama iki minimalaus pločio.
-
Siūlomi Vilniaus Vokiečių gatvės pokyčiai subūrė kritikų chorą – nuo politikų iki filosofų
-
Vilniaus miesto savivaldybė pasirašė projektavimo sutartį su Vokiečių gatvės konkurso laimėtojais
-
Nuo archeologijos iki ekologijos – ruošiantis atnaujinimui atlikti Vokiečių gatvės tyrimai
-
Vokiečių gatvės istorija: nuo Sinagogos spalvų iki Marcelijaus Martinaičio spintos
Automobiliai gatvės nekirs
Pagrindiniai pėsčiųjų srautai išliks išilgai bulvaro į aplinkines erdves ir istorinių gatvių sankryžose. Bulvaro vietose ties Dominikonų ir Didžiosios gatvėmis šaligatvio lygis bus nuleistas iki gatvės lygio. Taigi bulvaru galima bus eiti iš Vilniaus gatvės į Rotušės aikštę be fizinių barjerų ir nekertant eismo (išskyrus viešąjį transportą). Taip pat Vokiečių gatvė bus gyvenamoji zona, kurioje prioritetas visur bus skiriamas pėstiesiems ir atskiros perėjos nebus neprojektuojamos.
Keistųsi automobilių eismas: jis vyktų dviem atskirtomis vienpusėmis kilpomis, kurių plotis – iki 3,25 m. Kilpa iš Rotušės aikštės į Dominikonų g. būtų naujojoje (šiaurinėje, kur stalinistiniai pastatai) gatvės pusėje, kilpa iš Trakų g. į Rūdninkų g. – senojoje (pietinėje, kur senas grindinys) pusėje. Viešojo transporto eismas vyktų ne tik eismo kilpomis, bet ir gatvės galuose. Judėjimo greitis nesikeistų – išliktų 20 km/val.
Keistųsi automobilių eismas: jis vyktų dviem atskirtomis vienpusėmis kilpomis, kurių plotis – iki 3,25 m.
„Pagrindinio eismo srautai nebekirstų pačios Vokiečių gatvės ir tokiu būdu atsirastų galimybė nepertraukiamam pėsčiųjų srautui tarp Rotušės ir Vilniaus gatvės“, – rašoma apie būsimą eismo organizavimą projekte.
Atskiri dviračių takai neprojektuojami, dviratininkai galės važiuoti bendrame automobilių sraute kaip ir kitur Senamiestyje.
Kavinėms tinkamo ploto vasaros sezono laikui lauke šiuo metu neužtenka, teigia projekto autoriai. Dabar siūlome pertvarkyti erdvę taip, kad kavinės galėtų lanksčiai plėstis per visą gatvės ilgį. Joms skirtas plotas padidėja dvigubai: ant senojo grindinio (greta ir ant pėsčiųjų tako), nuo transporto atskiriant vazonais, centriniame bulvare ir šalia bulvaro kišeninėse erdvėse, kurias formuoja nauji želdiniai ir istorinių kiemų vietos.
Projektuojant fontaną nuspręsta išsaugoti pagrindinę esamo fontano dalį – „pienę“, tačiau atsisakoma antžeminio vandens baseinėlio su sienelėmis.
Kavinėms skirtas plotas padidėja dvigubai: ant senojo grindinio, nuo transporto atskiriant vazonais, centriniame bulvare ir šalia bulvaro kišeninėse erdvėse.
Kitas svarbus gatvės akcentas – Barboros Radvilaitės skulptūra išliks toje pačioje vietoje, tik keičiamas jos pagrindas – vietoje supiltinio kalnelio skulptūra statoma tiesiai ant grindinio neišskiriant ir neatribojant nuo pėsčiųjų.
Paskutinis atnaujinimas – 1998 m.
Ši gatvė – viena seniausių Vilniuje, o Vokiečių pavadinimas jai prigijo dėl gatvėje dar Gedimino laikais gyvenusių vokiečių pirklių, taip pat retesnių profesijų amatininkų, kuriuos Lietuvos didysis kunigaikštis pakvietė iš įvairių Hanzos miestų.
Manoma, XVII a. gatvė tapo žydų kvartalo riba. Istorikas, publicistas Juzefas Ignacas Kraševskis 1835 m. rašė: „Vokiečių gatvėje, kur nuo XVII a. gyveno vieni žydai, turėję čia audinių krautuves, vekselių kontoras ir pan., būdavo pilna nuolatos skubančių verslo žmonių, prie durų stovinčių vežikų, gaudė derybų šurmulys, aidėjo įkyrūs gizelių kvietimai.“
Sovietmečiu planuota per Vilniaus senamiestį nutiesti dvi dideles transporto magistrales. Viena iš jų sujungtų Ukmergės ir Molėtų plentus su Minsko plentu ir driektųsi per Vilniaus, Vokiečių bei Aušros Vartų gatves. Antroji jungtų Kauno plentą su Antakalniu per Trakų, Dominikonų ir Universiteto gatves.
Taip nenutiko, tačiau Vokiečių gatvė pertvarkyta neatpažįstamai: rytinį gatvės vaizdą formavęs užstatymas buvo nugriautas, kaip ir Didžioji sinagoga ir kiti giliau kvartale buvę žydų namai. Tad dabar Vokiečių gatvė yra tarsi dviguba – rytinėje jos pusėje eismas vyksta abiem kryptimis XX a. antrojoje pusėje naujai įrengta trasa, priešais – vienpusis, nuo Vilniaus ir Trakų g. Rotušės a. link, senąja autentiška Vokiečių gatve.
Paskutinį kartą Vokiečių gatvė rekonstruota 1998 m. Vyriausybei skyrus lėšas Senamiesčio pagrindinių viešųjų erdvių ir pastatų fasadų tvarkymui.
