– Daug keliavote dirbdamas krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministru, 1997-2000 m. buvote Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius misijoje prie NATO Vakarų Europos Sąjungai, nuolatinis atstovas Šiaurės Atlanto Taryboje 2005-2011 metais, ambasadorius Baltarusijoje 2012 metais, Seimo narys 1992-1996 metais ir dabar. Per šį laikotarpį susipažinote su Lietuvos emigrantais, jų problemomis ir lūkesčiais. Kokie jie?
– Kai tik galėdavau, stengiausi susitikti su vietos bendruomenėmis, kur tai bebūtų. Įspūdžiai iš tų susitikimų labai gilūs. Rodos, tautiečiai dainuoja tas pačias dainas, tuos pačius šokius šoka, bet labai skirtingi. Jei palyginsime Kanados ar Amerikos lietuvius – žemynas tas pats, bet žmonės skiriasi, o iškelti klausimai panašūs.
Emigracijos priežastys labai įvairios, bet faktas, kad daugelis nori saitų su Lietuva, ir ne tik susijusių su pilietybe, nors daugelis mūsų emigrantų norėtų ją išsaugoti. Žmonės nori saitų su Lietuva ne dėl kažkokių vartotojiškų interesų, o dėl moralinės ir psichologinės būtinybės turėti ryšį su savo Tėvyne.
Dalis emigrantų nori grįžti į Lietuvą, yra susirūpinę labai konkrečiais klausimais: kaip adaptuotis, kaip integruosis vaikai į švietimo sistemą. Veikiantis vieno langelio principas turi dirbti tiksliai, kaip laikrodis, suteikti jiems visą reikiamą informaciją.
Yra lietuvių, kurie neketina grįžti, ir tai nėra smerktina, nes jie savo gyvenimą susikūrė svetur, bet labai nori prisidėti prie Lietuvos reikalų, vardo garsinimo, net ir savo investicijomis. Su žmonėmis reikia glaudžiai dirbti. Užsienio reikalų ministerija įgyvendina „Globalios Lietuvos“ ir „Globalios Lietuvos lyderių“ programas, kurios atskleidžia, kiek daug pasiekę pasaulyje mūsų tautiečiai, kiek daug jie gali padaryti Lietuvai net negyvendami Lietuvoje. Mano tikslas – sutelkti institucijas bendram darbui, kad problemas, kurias įvardija emigrantai, išspręstume.
– Esate vienas iš populiariausių Lietuvos politikų, kurį žmonės myli už Jūsų nuoširdumą, sunku išlikti nuoširdžiu politikoje?
– Manau, kad posakis „politika gadina žmones“ yra lengvabūdiškas, nes viskas yra atvirkščiai: žmonės, patekę į politiką, dažnai ją sugadina ir sukuria neigiamą, atgrasų įspūdį, tarsi politika būtų kažkas nešvaraus. Aš vadovaujuosi bendražmogiškomis vertybėmis bei demokratija. O dėl nuoširdumo paprastumo – kiekvienas turime kažką įgimto, ko negalima išmokti, bet tikrai galime išmokti klausytis kitų nuomonės, gerbti ją, net jei ji yra kitokia. Politikoje tikrai galima išmokti konsensuso, sutarimo paieškų. Mano darbas daug ko mane išmokė. Pusę Nepriklausomybės laikotarpio atidaviau diplomatijai, pusę – politikai, teko prisidėti lemtingais mūsų valstybei momentais sprendžiant strateginius klausimus, prie stojimo į svarbiausias tarptautines organizacijas, stipriausius, galingiausius klubus: NATO, Europos Sąjungą (ES), Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO), pirmininkavimas ES Tarybai, Jungtinių Tautų Saugumo tarybai.
Vien tai jau yra didžiulė dovana – kad likimas leido tame dalyvauti.
– Daugelis nežino, kad tuometiniame Kauno politechnikos institute (KPI) baigėte automatiką-telemechaniką, esate inžinierius-elektrikas. Ar tenka panaudoti anuomet įgytas žinias?
– Telemechanika – tai yra kibernetika, valdymas per atstumą, valdymo sistemos ir robotai. Turint galvoje, kaip plačiai taikomos technologijos, puikiai suprantu, kaip jos veikia, nes universitete mokiausiu jų pagrindų. Studijos išmokė sisteminio požiūrio į procesus, padėjo suvokti, kad turi būti grįžtamasis ryšys, kaip koreguoti savo veiklą pagal rezultatą. Valdymą per atstumą tikrai galima susieti su tuo, ką dabar tenka dirbti, juk mūsų ambasados yra visame pasaulyje, todėl per atstumą tenka joms vadovauti. Niekas nežino, kaip kam gyvenimas susiklostys; net kai netenka dirbti pagal specialybę, įgytos mokslo žinios vis tiek būna naudingos.
– Esate kaunietis, užaugote Šančiuose, baigėte Kauno 7-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Kauno Šančių mokykla – daugiafunkcinis centras). Kas Jus dar sieja su Laikinąja sostine, dažnai ten būnate?
– Sieja ir emocijos, ir prisirišimas. Ir Kauno „Žalgirio“ komanda. Ir mano brolis ten gyvena su šeima, o aš, kai tik galiu, nors nedažnai, apsilankau.
– Koks Jūsų laisvalaikis?
– Laisvalaikio lieka nedaug. Laisvu metu norisi tylos, nes pakanka darbe ir tempo, ir įtampos. Be to, reikia pripažinti, kad net ir laisvalaikiu negaliu atsitraukti nuo visų politinių procesų. Taip jau atsitinka, niekas neklausia, kada „įvykti“: savaitgalį ar per atostogas. Ir tai manęs netrikdo, priešingai, negalėčiau, visai atsiriboti nuo informacinių srautų, įvykių, nes tiesiog nepailsėčiau. Man rūpėtų, norėčiau žinoti, kas vyksta. Esant galimybei, mėgstu keliauti, pabūti gamtoje – miške; man patinka vanduo – ežerai, labai mėgstu būti prie jūros. Mėgstu kompiuteriu pažaisti šachmatais.
– Ar lieka laiko knygoms? Kokias skaitote?
– Laiką „suvalgo“ rašytiniai dokumentai, kuriuos reikia perskaityti, tikrai ne visus spėju, tačiau atostogų metu tikrai mėgstu paskaityti. Mėgstu detektyvus, fantastiką, politines knygas.
– Koks pasaulio politikas Jums yra pavyzdys?
– Nėra vieno politiko, kuris būtų pavyzdys, bet yra politikų, kurių bruožai tikrai žavi, norėtųsi juos turėti. Esu tai sakęs interviu metu, man imponuoja žmonės, kurie kalba glaustai ir aiškiai, pasako mintį per ribotą laikotarpį, nekalba per daug tuščiai. Dabar madingas socialinis tinklas „Twitter“, tad tie, kurie jį naudoja, žino, ten – ribotas skaičius ženklų. Negali labai išsiplėsti, todėl jeigu nori pasauliui ir žmonėms pranešti žinią, turi sutelkti dėmesį, tai labai disciplinuoja mintį.
Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) laikais nebuvo „Twitter‘io“, tačiau jis išgarsėjo trumpomis, prasmingomis frazėmis, kartais su humoru. Ši istorinė asmenybė savo gebėjimu laiku būti reikiamoje vietoje, atlikti darbą, kurio iš jo tikimasi, imponuoja. Jis buvo tikras lyderis.
Angela Merkel, kuri daug metų politikoje, žavi savo atsakomybės suvokimu
ne tik už savo šalį, Vokietiją, bet ir už visą Europą – ar tai būtų saugumo, ar ekonominiai klausimai. Gal ne visi tą mato, bet manau, daugelis stebinčių situaciją atidžiau, supranta.
Žavi ir daugiau asmenybių, nebūtinai politikai, pavyzdžiui, Mohandas Gandis (Mahatma Gandhi), Indijos išsivadavimo lyderis. Frazės, kurios yra iškaltos ant jo antkapio, atskleidžia gyvenimo tiesas, jomis reikėtų vadovautis. Gandžio nesmurtinio pasipriešinimo taktika artima mūsų tautai: ir Baltijos kelias, ir mūsų dainuojanti revoliucija prieš 30 metų, be ginklų tapome laisvi. Pasiekėme iš tikrųjų labai daug. Mūsų šalis per tokį trumpą laiką atsistojo ant kojų greta išsivysčiusių šalių, kurios lenkė mus labai stipriai, atrodė, kad mums reikės labai daug laiko jas pasivyti.
– Gal galite paminėti bent vieną iš istorinį įvykį, kai teko patirti kažką ypatingo.
– Narystės NATO epopėja. Nuo pat pradžių teko būti įvykių sūkuryje. 1993–1996 m., kai dirbau krašto apsaugos ministru, niekas, išskyrus mus, netikėjo, kad ką tik išsikapanojusi iš sovietinės imperijos Lietuva įstos į stipriausią pasaulyje karinį aljansą, neturėdama nei kariuomenės, nei resursų, tik problemas. Man būnant ambasadoriumi NATO, kai kurie būsimi sąjungininkai sakė: „jūs niekada neįstosite į NATO, supraskite realybę, žiūrėkite, koks pasaulis, kokie didžiųjų valstybių interesai. Čia niekas nenori papildomų problemų. Nors jūs esate mums labai simpatiška šalis, jūsų laisvės kova tokia įspūdinga, bet jūs niekada neįstosite į NATO“. O po ketverių metų mes įstojome. Tai iliustracija, kiek reikėjo pastangų, reformų, kad pakeistume kitų šalių požiūrį, kiek reikėjo įtikinėti, kad mes prisidėsime prie aljanso veiklos. Čia tik vienas iš epizodų.
Jeigu mes nebūtume ES ar NATO nariai, niekas nežino, kaip mūsų likimas susiklostytų. Šimtmečiais Lietuva buvo mėtoma iš vieno agresoriaus glėbio į kitą, beveik niekada negalėjo spręsti pati savo likimo, o įstoję į šias organizacijas galime pasijausti kitaip.
Politinė reklama. Bus apmokėta iš LSDDP rinkiminės sąskaitos
