Tiesiog taip buvo visada
Nemaža dalis Lietuvos mokyklų, gal kiek su nerimu, ruošiasi plačiau nei iki šiol įgyvendinamam įtraukiajam ugdymui. Nuo 2024 m. rugsėjo numatyta, kad visos Lietuvos ugdymo įstaigos turės atverti duris specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams. Tiesa, aišku tiems, kurių tėvai, pasitarę su specialistais, norės, kad jų atžalos mokytųsi kartu su bendraamžiais bendrojo ugdymo mokykloje.
Šiaulių Vinco Kudirkos progimnazijos vadovė Vida Šarauskienė tikina, kad supranta ir mokyklų, ir mokinių, ir pedagogų nerimą. Bet vadovaudamasi savo patirtimi sako neprisimenanti jokio „lūžio“, o mokykla jau seniai eina tuo keliu – priima visus bendruomenės vaikus, kurie nori čia mokytis. Taigi į šį procesą jau seniai žiūri labai natūraliai, neišskiriant jo kaip kažko ypatingo.
„Mūsų mokykloje ir anksčiau, dar iki mano vadovavimo mokėsi visi vaikai, kurie norėjo. Nesakyčiau, kad mes atvėrėme duris įtraukčiai, ji tiesiog čia buvo visada, o mes darome viską, kad padėtume – tiek vaikams, tiek tėvams, tiek savo pedagogams“, – tikino pašnekovė.
Kodėl mokyklai puikiai sekasi į bendrą ugdymo procesą įtraukti specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus? Progimnazijos vadovė atkreipia dėmesį į didžiulį švietimo pagalbos specialistų indėlį, o taip pat į tai, kad per visą jos vadovavimo laiką nebuvo nė vieno pedagogo, kuris apie kurį nors vaiką pasakytų „ne, nenoriu, kad jis būtų mano klasėje“.
Raktas – pedagogai
Progimnazijos vadovė V. Šarauskienė tikino, kad sėkmingą įtraukties procesą nulemia labai daug veiksnių – nuo administracijos požiūrio, iki tėvų, pačių vaikų ir specialistų. Pašnekovė labai pasidžiaugė savo kolektyvu: „Pedagogai turi nuoširdžiai tikėti, kad svarbus kiekvienas vaikas. Aišku, būtina jiems suteikti reikiamą pagalbą, nepalikti vienų iššūkiuose, tačiau nusiteikimas, požiūris ir siekis tai tikrai įgyvendinti – be galo svarbus.“
Anot pašnekovės, labai svarbu, kad įtraukusis ugdymas būtų visos mokyklos prioritetas, jos filosofija, kad būtų dedama daug pastangų aprūpinti pedagogus reikalingomis priemonėmis, kvalifikuota pagalba, tuomet, jausdami visokeriopą paramą, pedagogai bus visiškai kitaip nusiteikę dirbti su ypatingais vaikais.
„Mes mėginame suprasti kiekvieną šio proceso dalyvį. Juk mokytojai, kaip ir kiekvienas žmogus, nori dirbti sklandžiai, su kuo mažiau nepageidaujamų emocijų ar iššūkių, taigi svarbu tą suprasti, visuomet pasiūlyti įvairių situacijų sprendimų būdų, ieškoti jų kartu – ne vienui vienam.
Tikrai neįsivaizduojamai sunku, jei paliktume mokytoją vieną su visa klase ir dar keliais specialiųjų ugdymosi poreikių vaikais. Negalime palikti pedagogo vieno, nežinančio, nemėginusio dirbti, sakykime, su autistišku vaiku. Taip pat turime suprasti, kad vaikai su specialiaisiais ugdymosi poreikiais – niekur nedings, negalime rinktis vaikų. Todėl visi mokytojai pamažu turi išmokti dirbti su įvairių poreikių, galių vaikais, tik aišku, ne „primetus“ juos, o su visos mokyklos bendruomenės palaikymu. Bet kai tas palaikymas yra, mokytojas jaučiasi visai kitaip“, – kalbėjo pašnekovė.
Galiausiai, anot V. Šarauskienės, turime ugdyti tiek mokinių, tiek mokytojų, tiek visos bendruomenės pagarbą vieni kitiems, supratimą ir empatiją: „Vienoje klasėje turėjome mokinį, kuriam buvo itin sunku susikaupti, bet koks aplinkos dirgiklis galėdavo išvesti jį iš pusiausvyros. Tik visai klasės bendruomenei susitarus, kaip reaguosime, kaip elgsimės ir kuo kiekvienas mūsų galime pagelbėti šioje situacijoje, sistemingai kalbėdamiesi, galėjome užtikrinti sėkmingą ugdymosi procesą. Taigi dauguma atvejų, įtraukusis ugdymas yra visų mokymasis priimti visų skirtybes“.
„Man įtraukusis ugdymas yra ne tai, kad mes specialiųjų ugdymosi poreikių turintį vaiką tiesiog perkeliame į bendrą klasę. Mano galva, svarbu tai, kad suteikiame jam visas galimybes mokytis pagal jo gebėjimus, įsitraukti į visuomenę, būti čia. Kartais rezultatai, kurių mes pasiekiame, yra tikrai neįtikėtini.
Jie nustebina ir mus, ir tėvus. Vaikai, kuriems sunkiai sekėsi bendrauti, turėjo emocijų ar elgesio problemų su bendraklasiais šoka diskotekose, dalyvauja popamokinėje veikloje arba vyksta į ekskursijas, ką sunkiai įsivaizdavome vos jiems atėjus į mokyklą. Tai labai didelės pergalės ir jos suteikia daug džiaugsmo visai bendruomenei“, – tikino ugdymo įstaigos vadovė, pridurdama, kad visa tai turi labai didelę reikšmę ir visų vaikų ateičiai, kompetencijoms ir socialiniam gyvenimui.
Direktorė taip pat pridūrė, kad vienas džiugiausių dalykų, kuriuos pastebi nuo darbo mokykloje pradžios, jog labai smarkiai keičiasi tėvų požiūris į įtraukti: „Matome, kad tėvai kalbasi su savo vaikais apie įvairovę, apie toleranciją ir pagarbą kitam. O tai labai padeda įtraukties procesui, juk vaikai daugelį įsitikinimų, modelių atsineša būtent iš namų. Tai labai išjudina stereotipus.“
Beje, pridūrė V. Šarauskienė, dar ne ką mažiau svarbu, kad keičiasi ir tėvų, auginančių ypatingus vaikus požiūris – jie nebijo pasisakyti, mažiau bijo vesti savo atžalas į bendrąsias klases, nuogąstaudami – ar bus tinkamai jais pasirūpinta. Visuomenė, pasak mokyklos vadovės, keičiasi ir geros tendencijos yra ryškios.
