Zarasų rajono mero patarėjas portalui LRT.lt pasakojo, kad kone 200 darbingo amžiaus žmonių kasmet išvyksta ieškoti laimės kitur – tiek į užsienį, tiek į didesnius miestus. Tiesa, savivaldybė taiko priemones, padėsiančias rajone plėstis verslui. Tikimasi, kad tai pagerins darbo situaciją Zarasų rajone.
Daugiausia ieškančių darbo – nekvalifikuoti darbininkai
Užimtumo tarnybos (anksčiau Lietuvos darbo birža – Aut.) duomenimis, šių metų spalio 1-ąją šalyje buvo įregistruota 144,2 tūkst. darbo neturinčių asmenų. Tai sudaro 8,3 proc. visų Lietuvos darbingo amžiaus gyventojų. Didžiausi registruoto nedarbo rodikliai fiksuoti Zarasų (14,6 proc.), Lazdijų ir Ignalinos rajonų (po 14,5 proc.) savivaldybėse.
„Aukščiausios nedarbo teritorijos išsidėsčiusios šalies pasienyje. Šių savivaldybių teritorijose ūkio plėtra lėta, sąlyginai mažas ūkio subjektų skaičius. Taip pat šios teritorijos nutolusios nuo didžiųjų miestų, kur ūkio plėtra gerokai spartesnė ir darbo jėgos poreikis didesnis“, – raštu pateiktame atsakyme komentavo Užimtumo tarnybos specialistai.
Tarnybos duomenimis, šiose vietovėse darbo ieškančių asmenų skaičius kone dvigubai ar net daugiau viršija laisvų darbo vietų skaičių, todėl darbo neturintiems asmenims dar sunkiau įsidarbinti. Pavyzdžiui, pernai Zarasuose buvo registruotos 642 laisvos darbo vietose, bet registruota 1208 darbo neturinčių asmenų, Lazdijuose registruota 419 laisvų darbo vietų, bet 1414 asmenys buvo registruoti kaip neturintys darbo. Kiek geresnė situacija Ignalinoje, kur buvo registruotos 842 laisvos darbo vietos ir 1059 darbo ieškantys asmenys.
Pasak Užimtumo tarnybos atstovų, išanalizavus į klientų aptarnavimo skyrius besikreipiančių žmonių turimą kvalifikaciją ir kompetencijas pastebima, kad didžiausia dalis tarp besikreipusių buvo nekvalifikuoti darbininkai. Tarp tokių minimi krovikai, lengvųjų automobilių, taksi ar furgonų vairuotojai, judamųjų žemės ir miško ūkio įrenginių operatoriai, biurų, viešbučių ir kitų įstaigų valytojai, kambarinės, pagalbininkai. Fiksuojama, kad darbo ieškojo ir parduotuvių pardavėjai bei miško ūkio ir giminiškų profesijų darbuotojai.
Zarasų rajono, kuriame šiuo metu fiksuojamas didžiausias nedarbo lygis, atstovai teigė, kad nedarbo lygis šiose trijose savivaldybėse, bent jau pastarąjį dešimtmetį, visada buvo vienas didžiausių šalyje.
„Užimtumo tarnyba padeda darbo neturintiems asmenims įsitvirtinti darbo rinkoje aktyvių darbo rinkos politikos priemonių pagalba: per 2017 m. parama mokymuisi pasinaudojo 0,6 tūkst., remiamo įdarbinimo priemone – 0,8 tūkst., parama darbo vietoms steigti 0,1 tūkst., teritorinio judumo priemone – 0,1 tūkst. darbo neturinčių Zarasų, Lazdijų, Ignalinos rajonų savivaldybių gyventojų“, – komentavo Užimtumo tarnybos atstovai.
Kasmet – 400 gyventojų mažiau
Zarasų rajono, kuriame šiuo metu fiksuojamas didžiausias nedarbo lygis, atstovai teigė, kad nedarbo lygis šiose trijose savivaldybėse, bent jau pastarąjį dešimtmetį, visada buvo vienas didžiausių šalyje. Kaip portalui LRT.lt atsiųstame atsakyme rašė Zarasų rajono savivaldybės mero patarėjas Arvydas Veikšra, šiuo metu rajone yra 1345 bedarbiai, o laisvių darbo vietų sausio – rugsėjo mėnesiai registruota 53.
Žvelgiant į amžiau grupes matyti, kad daugiausia Zarasų rajono bedarbių yra 29–55 metų amžiaus. Jų, savivaldybės duomenimis, yra 767. Taip pat skaičiuojama, kad yra 197 bedarbiai iki 29 metų bei 381 vyresnis nei 55 metų amžiaus bedarbis.
Mero patarėjo pateikti skaičiai taip pat rodo, kad 55 Zarasų rajono savivaldybėje darbo ieškantys asmenys turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, 34 – koleginį aukštąjį, 606 yra įgiję vidurinį išsilavinimą su kvalifikacija ir 275 neturi jokios kvalifikacijos.
„Vertinti reikėtų pradėti nuo to, kad Zarasų rajonas niekada nebuvo pramonės ar gamybos kraštas. Kai 1975–1985 metais aplinkiniuose miestuose Utenoje ir Rokiškyje buvo statomos naujos gamyklos, Zarasuose veikė tik valstybinės įmonės ir trikotažo-galanterijos fabrikėlis, o rajone veikė kolūkiai. Atsiradus aplinkiniuose rajonuose naujų darbo vietų, rajono pakraščių gyventojai jau tuo laiku emigravo į augančius pramonės centrus“, – raštu komentavo A.Veikšra.
Mero patarėjas taip pat pasakojo, kad nuo 1990-ųjų, kai neliko kolūkių, bankrutavo įmonės ir gyventojai laimės ieškoti patraukė į aplinkinių rajonų pramonės centrus. Gyventojų skaičius krinta, anot Zarasų savivaldybės atstovo, krinta ir nuo 2004-ųjų, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir atsivėrus sienoms.
Kaip teigė A.Veikšra, kasmet, nuo 2010-ųjų, rajono gyventojų skaičius vidutiniškai sumažėja maždaug keturiais šimtais: „Nedarbo procentas skaičiuojamas nuo darbingo amžiaus žmonių, todėl įvertinus mirusiųjų ir gimusiųjų skaičių (santykis „minus 200“), galima drąsiai teigti, kad iš rajono kiekvienais metais emigruoja apie 200 darbingo amžiaus žmonių, įskaitant ir studentus, todėl statistiškai, nemažėjant darbo vietų, nedarbingumo procentas auga mažiausiai po 0,3 proc. Tokia ir situacija, kuri nesusiklostė dabar, o yra pasekmė daugelio priežasčių, tuo pačiu ir valstybės regioninės politikos.“
Situacija gerėja
Tiesa, pasak A.Veikšros, situacija Zarasų rajone gerėja. Prieš trejetą metų, 2015-aisiais, nedarbo lygis rajone siekė 15,6 proc., t.y. buvo vienu procentu didesnis nei dabar. Dar kiek mažėjo 2016-aisiais, kuomet siekė 14,9 proc. Stabilus nedarbo lydis Zarasų rajone laikosi jau dvejus metus – kaip ir šiemet, pernai jis siekė 14,6 proc.
Tačiau Zarasų mero patarėjas pastebi, kad nors procentaliai bedarbių skaičius lieka toks pat, iš tikro jų yra kiek mažiau. Praėjusiais metais jų buvo 1398, o šiemet 53 mažiau – 1345.
„Gerai ar blogai? Gerai, kad procentais mažėja nedarbo lygis, gerai, kad mažėja bedarbių skaičius, o blogiausia, kad rajone mažėja darbingo amžiaus žmonių. 2016 m. sausio 1 d. jų buvo 10616, 2017 – 9821, 2018 m. sausio 1 d. 9565, o 2018 m. spalio 1 d. – 9221.
Regioninė ir socialinė politika, emigracija, investicijų plėtros ir patrauklumo galimybės – kertiniai akmenys, lemiantys nedarbo lygį šalies regionuose“, – komentavo A.Veikšra.
Pasak jo, bedarbių skaičius rajone mažėja, o darbo vietų skaičius lieka stabilus. Tačiau, jo teigimu, suprantama, kad tokiuose mažuose rajonuose nedarbo lygiui įtakos turi ir smulkusis verslas. Kaip teigė mero patarėjas, kiekvienais metais rajono biudžete numatomos lėšos smulkaus ir vidutinio verslo subjektų rėmimui. Jos skiriamos remti Zarasų rajone besisteigiančias ar savo verslą plečiančias įmones.
Ne visi registruoti Užimtumo tarnyboje – bedarbiai
Vilniaus universiteto (VU) profesorius, ekonomistas Romas Lazutka kalbėjo, kad pirmiausia reikia suprasti, jog ne visi asmenys, registruoti Užimtumo tarnyboje, iš tikro yra bedarbiai. Anot eksperto, kai kurie Užimtumo tarnyboje registruoti asmenys gali dirbti nelegaliai, vengti mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas ir apskritai neieškoti darbo.
„Dalis registruotų nėra bedarbiai, nes dirba nelegaliai, o dalis – nes tiesiog nenori dirbti. Nenorintis dirbti žmogus nėra bedarbis. Jis yra ekonomiškai neaktyvus.
Tarkime, vyras turi verslą, išlaiko žmoną, ji prižiūri namus, neturi profesijos, kurioje daug uždirbtų, o dirbti už minimalų atlygį nemato prasmės, bet nenori mokėti PSD įmokos, tai ji gali užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje. Bet ji nėra bedarbė. Ji ekonomiškai neaktyvi“, – kalbėjo R.Lazutka.
Padėtų išvystytas viešasis transportas
Paklaustas, kodėl didžiausias nedarbo lygis fiksuojamas būtent Zarasuose, Lazdijuose ir Ignalinoje, ekonomistas atsakė, kad šiuose ir panašiuose regionuose yra įsisukęs užburtas ratas. Jo teigimu, šiuose rajonuose žmonių pajamos dažnai yra mažos, o esant mažoms pajamoms nėra galimybių įsigyti tam tikrų prekių ir paslaugų, todėl ir verslas ten retai kuriasi.
„Paslaugų negali teikti, nes nėra paklausos. Vietiniai verslai negali gyvuoti, nes niekas neužsako paslaugos, pavyzdžiui, butų ar automobilių remonto, kas yra gan įprasta. Jei žmonės yra nusigyvenę, susidaro toks uždaras ratas.
Žmonės gauna algas, pensijas ar kitas pajamas, jas išleidžia būtiniausiems dalykams prekybos centre, sumoka už komunalines paslaugas ir jiems tuomet nieko nebelieka, jie negali daugiau nieko įpirkti ir joks verslas negali ten susikurti“, – komentavo VU profesorius.
Paklaustas, kas padėtų spręsti tokią situaciją, R.Lazutka svarstė, kad vienas iš sprendimo būtų galėtų būti geriau išvystytas viešasis transportas. Jo teigimu, tokių ir panašių rajonų žmonės darbus galėtų rasti Kaune, Vilniuje ar kituose didesniuose miestuose, tačiau turi turėtų galimybę į juos nuvažiuoti.
„Tarpmiestinis transportas nėra patogus, o jei žmogus dirba už minimalią algą, kelionės automobiliu pasidaro pernelyg brangios. Žmonės galėtų ieškoti darbo rajono centruose ar didesniuose miestuose, bet jie turi turėti galimybę ten nuvažiuoti“, – sakė R.Lazutka.
Grąžina į darbo rinką
Kaip informavo Užimtumo tarnybos specialistai, pernai į darbo rinką sugrįžti padėta 305 tūkst. asmenų. Skaičiuojama, kad tarpininkavimo įdarbinant paslaugos suteiktos 164,8 tūkst. žmonių, iš kurių 145 tūkst. įdarbinta neterminuotai. Taip pat 91,6 tūkst. asmenų pradėjo veiklas pagal verslo liudijimus.
„Vis labiau ryškėjant tam tikrų profesijų kvalifikuotos darbo jėgos trūkumui, daugiau darbo ieškančių asmenų buvo siunčiama į profesinį mokymą. Profesiniame mokyme dalyvavo kas antras aktyvios darbo rinkos politikos priemonių dalyvis – paklausių profesijų ir kompetencijų pradėjo mokytis 21,4 tūkst. darbo ieškančių asmenų (ketvirtadaliu daugiau nei 2016 m.). Beveik 45 proc. arba 9,5 tūkst. visų pradėjusių mokytis buvo jaunesni kaip 30 asmenys. Jaunimo (16-29 metų) profesinio mokymo apimtys 2017 metais augo 34 proc.“ – teigė Užimtumo tarnybos specialistai.
Taip pat pradėtas naudoti papildomas įrankis, padedantis didinti asmenų užimtumą ir konkurencingumą darbo rinkoje. Tai – įstatyme įteisintas neformaliojo švietimo ar savišvietos būdu įgytų kompetencijų pripažinimas.
„Savišvieta ir neformaliuoju būdu įgyta patirtis dažnu atveju neturi formalios išraiškos, todėl pripažįstama ne visų darbdavių. Kai asmens įgytos žinios, įgūdžiai ir gebėjimai formalizuojami, jie gali virsti tam tikromis kvalifikacijomis“, – teigė Užimtumo tarnybos atstovai.
