Miškas – alternatyva nederlingoms žemėms
Valstybės žemės fondo duomenims, 2016 metais kiek daugiau nei 52 proc. Lietuvos žemės buvo skirta žemės ūkio naudmenoms. Miškų plotas tuo metu siekė 33,38 proc. šalies teritorijos, o likusią dalį sudarė keliai, užstatytos teritorijos, vandens telkiniai ir kita žemė. Taip pat ir nenaudojamos, nedirbamos, nenašios, dirvonuojančios ir nualintos teritorijos. Pastarosios plyti nenešdamos jokios naudos ir darkydamos šalies kraštovaizdį, užuot virtusios patraukliomis giraitėmis.
Didinti šalies miškingumą – ne tik Lietuvos, bet ir daugelio ES šalių prioritetas, sprendžiant klimato kaitos ir aplinkos išsaugojimo klausimus. Vienas iš būdų tai daryti – skatinti miškų veisimą ten, kur dirvonuoja pavargusi ar tiesiog jau neplanuojama dirbti žemė. Taigi ūkininkams, nusprendusiems nenašią ar jau apleistą žemę paversti mišku, geros žinios – tai galima padaryti pasinaudojant Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) parama.
Miško veisimas, pabrėžė Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento vyriausioji specialistė Dalia Rutkauskaitė, svarbus įgyvendinant aplinkosauginius ir visuomeninius ES kaimo plėtros politikos tikslus. Šia veiklos sritimi pirmiausia siekiama efektyviai išnaudoti nederlingus, nenaudojamus ir žemės ūkio veiklai netinkamus žemės plotus teikiant paramą miškui veisti.
Miškingumo didinimas stiprina ekosistemas ir mažina anglies dvideginio kiekį atmosferoje.
Miškingumo didinimas stiprina ekosistemas ir mažina anglies dvideginio kiekį atmosferoje. Miško veisimas gerina aplinkos apsaugą, užkirsdamas kelią neigiamiems gamtiniams veiksniams, mažina klimato kaitą. Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, pagal KPP priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos sritį „Miško veisimas“ remiamas miško veisimas žemės ūkio ir ne žemės ūkio paskirties žemėje.
O pasiryžtančiųjų veisti miškus, anot miško savininkų kooperatyvo „Aukštaitijos šilo“ vadovės Vilmos Židonienės, padedančios ūkininkams parengti paraiškas, – nemažai. Vienas iš pagrindinių argumentų, pasak pašnekovės – ne itin derlingos Molėtų rajono žemės, taigi ūkininkai ieško alternatyvų, kaip jas panaudoti. „Mūsų krašto, Molėtų rajono, žemės yra nederlingos, taigi iš ekonominės pusės ūkininkauti neapsimoka.
Tam pasiryžtančių žmonių iš tiesų yra mažai, o kadangi atsirado galimybė su parama tą žemę užsodinti mišku, tikrai daug kas ja naudojasi. Kai panaši parama buvo 2004–2006 m., 2007–2013 m. laikotarpiu, galiu pasakyti, kad žmonės labai intensyviai sodino. Tai aktyviai žmonės daro ir dabar. Kiek teko bendrauti su Nacionaline žemės tarnyba, tai leidimų sodinti miškus išduodama labai daug“, – kalbėjo V. Židonienė.
Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad miškų veisimo skatinimas labai naudingas – tiek dėl kur kas patrauklesnio kraštovaizdžio, tiek dėl klimato kaitos klausimų, tačiau žmones veisti mišką paskatina ir tiesiog noras gražiai tvarkyti savo žemę ar palikti anūkams ką nors vertingo.
„Užsikrečia“ nuo kaimynų
V. Židonienė tikino pastebėjusi, kad ūkininkus veisti mišką dažnai įkvepia sėkmingai tai darančio kaimyno pavyzdys: „Mes su žmonėmis, kurie gauna paramą veisti mišką, dirbame nuo 2004 m. Aišku, atsiliepimų yra įvairių, bet daugiausia yra žmonių, kurie labai patenkinti pradėję tai daryti. Turime tokių žmonių, kurie sodino su KPP 2004–2006 m. finansine parama, po to su 2007–2013 m., dabar ir su 2014–2020 – ir yra labai patenkinti. Pastebėjome, kad kai pasodina mišką vieni žmonės ir džiaugiasi, tuo lyg užsikrečia kiti. Kaimynas pamato, kad kitam pavyko, kad tai yra gražu, kad tai naudinga, kad tai apsimoka, ir to kaimyno pavyzdžiu ima sekti kiti.“
Paklausta, ar verta ūkininkams baimintis, kad su mišku laukia didelis vargas, moteris atskleidė, kad daugiau dėmesio reikalauja pirmieji miško augimo metai: „Jeigu turi pievą ir nori, kad jos agrarinė būklė būtų gera, ją reikia prižiūrėti, ją reikia šienauti. Jeigu pasodini miškelį, jį irgi reikia prižiūrėti. Daugiausia pastangų kainuoja pirmieji metai, kol medeliai „išlipa“ iš žolės, tačiau po to vargo nebelieka – tik malonumas.“
Kaimynas pamato, kad kitam pavyko, kad tai yra gražu, kad tai naudinga, kad tai apsimoka, ir to kaimyno pavyzdžiu ima sekti kiti.
Pasinaudojus KPP 2014–2020 m. parama, atkreipė dėmesį pašnekovė, už želdinių priežiūrą išmokos mokamos 12 metų, o paties vargo su mišku nedaug: „Juk kai medeliai būna jau didesni, priežiūros jiems reikia mažiau. Beje, tai dar priklauso nuo to, kokius medžius pareiškėjai pasirenka sodinti. Jei nusprendžiama veisti lapuočius, dėmesio jie reikalauja mažiau, jei galvojama apie spygliuočius, juos prižiūrėti pastangų reikės truputį daugiau.“
Paklausta, ką lietuviai labiausiai pamėgę sodinti, V. Židonienė įvardija pušį. „Galbūt žmonėms tiesiog labai gražu. Kažkada buvo ir ąžuolų „bumas“, tačiau būtina įsigilinti ir į tai, kokiam medžiui geriau konkrečioje vietoje augti. Mes žmonėms patariame, įvertiname, o jie yra linkę įsiklausyti.“
Pasiteiravus, kokio dydžio miškelius lietuviai pasiryžta veisti dažniausiai, pašnekovė atkreipė dėmesį, kad pirmiausia dažnai išbandomas nedidelis plotas. „Dažnai ateina ir sako, na, mes iš pradžių tiesiog pabandysim. Štai nesenas vienas atvejis, kai žmonės buvo nusprendę mišku apsodinti pusę turimo ploto. Vėliau ateina ir sako – mūsų pušelės žaliuoja kaip rūtos, taigi dabar norime užsodinti jomis ir antrąją pusę. Toks rezultatas dažniausiai būna tada, kai pasiseka, o tam, turiu pasakyti, vienas svarbiausių dalykų yra tikslus ir geras želdinimo projektas. Būtent juo nusprendusieji veisti mišką turėtų pasirūpinti labai atsakingai“, – akcentavo V. Židonienė.
ŽŪM specialistė D. Rutkauskaitė pabrėžė, kad užpildęs paraišką ir gavęs paramą miško veisimui, pareiškėjas gauna vienkartinę miško veisimo išmoką, o po to 12 metų jam mokama želdinių priežiūros, apsaugos ir ugdymo išmoka. „Vienkartinė miško veisimo išmoka mokama už želdomą plotą, o priežiūros išmokos yra mokamos už bendrą veisiamą plotą, į kurį įtrauktos priešgaisrinės juostos ir pan. Tiesa, būtina pabrėžti, kas mišką veisiantis žemės savininkas turi prievolę apsodintą plotą kasmet deklaruoti. Tai padaryti, norint gauti priežiūros išmokas, būtina“, – aiškino ji.
Kokios sąlygos paramai gauti?
Pareiškėjai, norintys veisti mišką, turi būti ne jaunesni kaip 18 metų, o planuojama mišku apsodinti žemė jiems turi priklausyti nuosavybės teise, ir savivaldybės, kurios tokią žemę valdo patikėjimo teise.
„Svarbu atkreipti dėmesį, – sakė ŽŪM specialistė, – kad ketinamo veisti miško vientisas plotas turi būti ne mažesnis kaip 0,5 ha, išskyrus atvejus, kai veisiamo miško plotas ribojasi su mišku. Taip pat numatyta, kad suprojektuotame želdyne turi būtų ne mažiau kaip 10 proc. lapuočių medžių rūšių, ąžuolai negali sudaryti daugiau kaip šešių projekto dalių, o liepos – keturių.
Pareiškėjui, įveisusiam mišką, vieną kartą mokama miško įveisimo išmoka tik už želdinamą plotą, o vėliau – 12 metų miško priežiūros, apsaugos ir miško ugdymo išmokos, kurios skaičiuojamos pagal veisiamo miško plotą ir želdinių rūšinę sudėtį. Bendra pagalbos suma, skiriama tai pačiai įmonei, negali viršyti 200 000 Eur (du šimtai tūkstančių eurų) per trejų fiskalinių metų laikotarpį.
Kasmet miško priežiūros, apsaugos ir ugdymo išmoka mokama už įveistą mišku plotą, dėl kurio yra pateikta paramos paraiška, ir kasmet visą įsipareigojimų laikotarpį šis plotas turi būti deklaruotas.
Detalesnę informaciją apie paramos miško veisimui kriterijus rasite spustelėję čia.
