„Lietuvoje prekybos centrų, pačių parduotuvių vadovai yra labai „susidievinę“, dirba pagal savas taisykles, principu – „patinka-nepatinka“. Nors dauguma skelbiasi, kad įdarbinimui suteikia vienodas sąlygas, tačiau realybė kitokia. Turiu 50 proc. neįgalumą ir susiduriu su nuolatine diskriminacija ir netolerancija. Darbdaviams reikia tik stiprių, sveikų, motyvuotų, dirbančių „penki-viename“ principu“. Dirbdama kasininke-pardavėja dar taip pat turi būti valytoja, krovėja, sandėlininke ir prekių priėmėja. Taip ir dirbau po 12–14 val., kol galiausiai „susidėvėjau“ ir papildžiau neįgaliųjų gretas“, – savo karčia darbo patirtimi dalijasi M.Kiškienė.
Darbuotojai su trūkumais – neapsimoka
Neįgalumą M.Kiškienė įgavo dirbdama viename iš šalies prekybos centrų prieš penkerius metus. Iš pradžių, nesupratusi skausmo kilmės, moteris kentė skausmą, ramstėsi lazda. Po to sekė dvi operacijos, nuolatinis nuskausminamųjų vartojimas, kol galiausiai moteriai buvo pripažintas 50 proc. nedarbingumas.
„Kai man buvo pripažintas neįgalumas, gydytojai rado stuburo pažeidimų ir sveikata dirbti nebeleido, kreipiausi į direktorių. Tuomet viename iš Lietuvos prekybos centrų vienu metu dirbau trijose pozicijose – ir kasoje, ir kroviau prekes, ir buvau sandėlininke. Pateikus jam visą reikiamą informaciją, prašiau, kad jis man leistų dirbti vienoje pozicijoje, sėdimą kasininkės–pardavėjos darbą. Tačiau gavau neigiamą atsakymą, nes, kaip teigė jis, darbuotojų su tokiais trūkumais turėti tiesiog neapsimoka“, – pasakoja M.Kiškienė, turinti pardavėjos-kasininkės išsilavinimą.
Anot jos, bandant ieškoti darbo toliau, kartojosi analogiškos situacijos – darbdaviai susižavėdavo moters atsidavimu darbui, bet atmesdavo jos kandidatūrą iškart sužinoję apie 50 proc. nedarbingumą.
Neįgalumą paveikė darbo krūvis
Pasak M.Kiškienės, fizinė negalia kardinaliai moters gyvenimo nepakeitė, sunkiau pasidarė psichologiškai.
„Žmonėms, gimusiems su negalia, tai tampa natūralia būsena. Kai neįgalumas įgyjamas, esi priverstas daug ko atsisakyti, keisti dienotvarkę, išsiugdyti naujus gyvenimo būdo įpročius. Žlugdo jausmas, kai žinai, kaip buvo prieš tai. Kovoti su tuo mūsų šalyje niekas nemoko. Tai kaip mums, neįgaliesiems, gyventi? Skaudu, kai atsiduodi darbui, daug ir sunkai dirbi, kad išgyventum, tau „susidėvi“ stuburas ir tampi neįgaliu, o už tai negauni jokių kompensacijų?“, – svarsto moteris.
Labiausiai moterį neramina esama darbo santykių kultūra šalyje, kai darbdaviai rodo išankstinį nusistatymą prieš darbuotojus.
„Savo darbovietes visuomet mylėjau, žiūrėjau į jas atsakingai. Mano neįgalumas – nematomas, tik kartais jaučiuosi prastai, tačiau moku persijungti iš „namų režimo“ į „darbo“ ir savo problemas pamiršti. Tačiau pastebiu, kad Lietuvoje vadovai turi galią valdyti, nurodinėti ir žeminti, darbas prekybos centre leido pajusti, kad vadovams nėra svarbus paprastas darbuotojas, jie nesunkiai suras, kuo tave pakeisti. „Aš – direktorius, o tu – neįgali kasininkė“ – būtent tokius žodžius teko girdėti“, – pokalbį apibendrina moteris.
Ieškojo darbo, bet tenka mokytis
Po daugybės nesėkmingų darbo paieškų, M.Kiškienė kreipėsi į Užimtumo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir šiuo metu lanko lazerinės kosmetikos kursus, tačiau pati labiau norėtų ne mokytis naujų dalykų, o dirbti savo profesinėje srityje.
„Galėčiau dirbti sėdimą darbą, tačiau mokausi, galima sakyti, per prievartą. Nesuprantu, kodėl visa tai vyksta ir nesu tikra, ar pabaigti kursai duos kažkokią apčiuopiamą naudą. Klausimų kelia ir Užimtumo tarnybos veikla – ar jie pajėgūs suteikti realią pagalbą – padėti susirasti darbą ar vis dėlto neįgalus žmogus nėra reikalingas nei darbdaviui, nei valstybei“, – klausia M.Kiškienė.
