Ar tinkamai vykdyta nuskendusio „An-2“ lėktuvo lakūnų gelbėjimo operacija, dabar narsto net kelios komisijos ir teisėsauga. Daugiausiai prakaito aiškinantis dabar tenka lieti Aeronautikos gelbėjimo koordinacinio centro ir „Oro navigacijos“, kuriai pavaldus šis centras, vadovams. Mat jie pirmomis valandomis prisiėmė atsakomybę už pilotų gelbėjimą, nors to daryti neprivalėjo – jūroje gelbėti privalo kariškiai.
„Pagal visas numatytas procedūras turėjome perduoti vadovavimą, bet susitarus tarp dviejų centrų buvo priimtas sprendimas, kad mūsų specialistai truputį geriau išmano apie orlaivių skrydžius“, – sako „Oro navigacijos“ generalinis direktorius Algimantas Raščius.
Iš šių „Oro navigacijos“ vadovo žodžių aiškėja, kad Lietuvos kariuomenės Jūrų gelbėjimo koordinavimo centro pareigūnai visiškai nėra pasirengę koordinuoti civilių orlaivių gelbėjimo operacijų jūroje.
Jūrų gelbėjimo koordinavimo centras anksčiau priklausė Lietuvos saugios laivybos administracijai. 2008 metais tuometis krašto apsaugos ministras Juozas Olekas sutiko jūros gelbėtojus priglausti po karinės žinybos sparnu.
Seimui priėmus įstatymo pataisas, centras drauge su teršalų surinkimo įranga aprūpintu laivu „Šakiai“ ir jo komanda perduotas kariuomenei. Iš J.Oleko krašto apsaugos ministro pareigas perėmusi Rasa Juknevičienė aiškina, kad jos pirmtakas greičiausiai taip siekė pagražinti krašto apsaugos finansavimo rodiklius.
„Ne kartą esu girdėjusi J.Oleką sakant, ir tai iš jo veiksmų buvo matyti. Kai prisiėmė Karo muziejų, kai prisiėmė gelbėjimą jūroje bei kai kurias kitas funkcijas, jiems atrodė, kad tokiu būdu gaunant funkcijas ir joms skirtą finansavimą, taip lyg ir padidins (krašto apsaugai skiriamą) procentą nuo BVP“, – teigia R.Juknevičienė.
Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis, kuriam pavaldūs pasieniečiai, tvirtina, kad gavęs tokią funkciją be papildomo finansavimo atsistatydintų.
Beje, tapusi krašto apsaugos ministre pati R.Juknevičienė taip pat nesiėmė keisti padėties. Kariškiai sako, kad jie neturi priemonių vykdyti jiems pavestą civilių gelbėjimo funkciją jūroje.
„Laivas „Šakiai“ jau yra techniškai ir morališkai susidėvėjęs. Data, kada toks naujas paieškos ir gelbėjimo laivas turėtų pasirodyti karinėse jūrų pajėgose, kartais nagrinėjama, tačiau tai yra maždaug penkių metų ir didesnis laikotarpis“, – sako Lietuvos karinių jūrų pajėgų atstovas kpt. ltn. Antanas Brencius.
Kariuomenės sraigtasparnių parkas taip pat pasenęs. Andriaus Kubiliaus vyriausybė ketino kariškiams pirkti tris gelbėjimo sraigtasparnius iš ES lėšų, kurios liko nepanaudotos namų renovacijai. Šis sumanymas supjudė vyriausybę: prieš stojo abi valdančiosios liberalų partijos. Galiausiai nuspręsta pirkti vieną sraigtasparnį, o kitiems dviem greičiausiai teks pinigų sukrapštyti pačiai kariuomenei. Tačiau kam jai reikalingi kariniams tikslams netinkami orlaiviai?
Pasieniečiai pajėgumų irgi neturi
Po „An-2“ katastrofos prezidentė pareiškė, kad reikia grąžinti 2008 m. buvusią tvarką – nėra normalu, kai civilių gelbėjimu užsiima karinė struktūra: „Išties matome, kad daugelyje šalių tokiais atvejais veikiama per civilines organizacijas. T.y., turi būti civilinis prevencijos ir valdymo centras.“
Krašto apsaugos ministras sutinka svarstyti šiuos pasiūlymus, tačiau primena, kad vienas iš NATO oro policijos misijos reikalavimų – oro pajėgų gelbėtojai privalo budėti visą parą.
„Reikia sutarti, ar tai bus toks koordinuojantis (centras), kur visos pajėgos bus pasitelkiamos, taip pat ir kariškių, ar bus sukurtas dar vienas civilinis pajėgumas“, – sako J.Olekas.
Svarstoma, kad Lietuvoje gelbėjimo darbus jūroje turėtų perimti Vidaus reikalų ministerijai pavaldūs pasieniečiai. Tačiau vidaus reikalų ministras S.Skvernelis sako, kad šiandien tam nėra pajėgumų. Ir neskyrus papildomo finansavimo, kalba net apie atsistatydinimą.
„Jeigu taip pavestų, iš karto reikėtų pasitraukti iš pareigų, nes pasieniečių aviacijos rinktinės situacija yra labai sudėtinga, kadangi dėl lėšų stokos mes susiduriame su personalo problema. Sraigtasparniai irgi yra prastos būklės, jiems reikia papildomos rekonstrukcijos ir remonto“, – tvirtina S.Skvernelis.
Ministrą ramina prezidentės patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Kęstutis Budrys tikslindamas, kad greitų sprendimų tikrai nebus: „Inicijuojame kalbėjimą apie vieningos civilinės nuolat veikiančios struktūros sukūrimą. Tokia institucija turėjo būti Lietuvoje įsteigta seniai.“
Civiliniai gelbėjimo darbai – ne vienintelė problema
„Savaitės“ kalbinti karybos reikalų žinovai sako, kad prieš šešerius metus vykdytos reformos įpiršo kariškiams kai kurias nebūdingas funkcijas. Viena tokių – gelbėjimo darbai, todėl krašto gynybai skirti pinigai naudoti ne pagal paskirtį. Per krizę labiausiai nustekenta būtent krašto gynyba, nes jai, priešingai nei kitoms sritims, negali būti naudojama ES parama.
Tačiau 2008 m. prisiimti iki tol buvę civiliniai gelbėjimo darbai ir specialistai – ne vienintelė problema. Reikšmingiausia kariuomenei to meto transformacija, kai Gynybos štabas ištirpo ministerijos struktūrose, o jo vadas buvo prilygintas valstybės sekretoriui.
Reikšmingiausia kariuomenei to meto transformacija, kai Gynybos štabas ištirpo ministerijos struktūrose, o jo vadas buvo prilygintas valstybės sekretoriui.
„Pagal savotiškai interpretuotą NATO transformacijos modelį, buvo atsisakyta strateginio lygmens vadavietės, t.y., Gynybos štabo. Jis buvo panaikintas, ir kariuomenės vadas, t. y., vyriausiasis strateginis karinis vadas Lietuvoje, liko iš esmės be poveikio kariuomenei priemonių.
Buvo įsteigtas Jungtinis štabas, kuris ir koordinuoja atskirų kariuomenės pajėgų veiklą ir joms vadovauja. Tačiau Lietuvos atveju, (turint omenyje) Lietuvos kariuomenės dydį, toks Jungtinis štabas realiai neatlieka savo funkcijos, jo funkcijos yra beprasmiškos“, – įsitikinęs gynybos politikos apžvalgininkas Aleksandras Matonis.
Kitose NATO šalyse kariuomenės vadas turi finansų ginkluotei įsigyti ir planavimui, bet svarbiausia jis turi gynybos planavimo pajėgumų. Lietuvoje po 2008 metų reformos lėšas įsigijimams, jų planavimo mechanizmą kontroliuoja krašto apsaugos ministras, todėl kariuomenės vadas neturi realių svertų vadovauti kariuomenei, negali planuoti jos ateities.
