„Visą vakarą jis džiūgavo iš susižavėjimo, nes labai patinka muzika. Tad natūraliai, kaip mylinti mama, nufilmavau savo sūnų ir pasidalinau įrašu Facebook Day Story“, – antradienį feisbuke rašė I.Šimaitytė-Kvedarienė.
Tačiau pažįstamų ratui parodžiusi teigiamas savo sūnaus emocijas moteris sulaukė kritikos – netrukus gavo žinutę su klausimu, kaip ji drįsta į viešąją erdvę kelti negalią turintį vaiką. Įskaudinta mama feisbuke retoriškai klausė, kodėl vis dar nenorime šalia savęs matyti neįgalių žmonių.
„Esame nepakantūs sveikiems, o jau vaiko su negalia šalia savęs nenorime net matyti! Kodėl taip yra? Kodėl?
NEGALIA nėra gyvenimo stabdis ar džiaugsmo trukdis. Kiekvieno vaiko atsiradimas šeimoje yra svarbus įvykis, kuris keičia įprastą tėvų gyvenimo ritmą, tarpusavio bendravimą, psichologinį klimatą, santykius su aplinka. Dar didesni pokyčiai šeimoje vyksta, kai paaiškėja vaiko negalia. Vaiko negalia veikia kiekvieną šeimos narį atskirai ir šeimą kaip sistemą.
Tėvų, sulaukusių KITOKIO vaiko, gimimas – sunkus ir giliai sukrečiantis įvykis, kuris visam laikui pakeičia tėvų gyvenimą. Tokie tėvai išgyvena panašius jausmus į gedėjimą: neigimą, derybas, pyktį, depresiją, priėmimą. Norint, kad šeima priimtų vaiką su negalia, turi būti pereinamos visos minėtos pakopos“, – aiškino neįgalaus vaiko mama.
I.Šimaitytė-Kvedarienė pabrėžė, kad neįgalų vaiką auginantys tėvai niekuo nesiskiria nuo kitų, todėl, įkeldama savo sūnaus vaizdo įrašą į savo paskyrą, ji tokios reakcijos tikrai nesitikėjo. Moteris tikina, kad yra būtina šviesti visuomenę, jog ši nebematytų negalios kaip kliūties.
„Neįgalų vaiką auginantys tėvai yra tokie patys, kaip ir visi kiti. Jie džiaugiasi savo vaiku, myli jį, apkabina, bučiuoja, glosto, sako komplimentus, didžiuojasi juo. Taip pat ir nori pasipuikuoti juo prieš kitus – kaip ir visi kiti tėvai.
Aš taip pat norėjau pasidžiaugti, koks laimingas mano sūnus Joris, gavęs dovanų muzikos kolonėlę. (...) Deja, yra daug nepakantumo ir netolerancijos Lietuvos visuomenėje. Maža to, kad gatvėje šnabždasi ar nepriima KITOKIO ŽMOGAUS, nei jie patys, tai šiuo atveju – man parašė žinutę, neva kaip drįstu kelti video į viešą erdvę, kuriame yra vaikas su negalia.
Sovietmečiu tokie vaikai ir jų tėvai atsidurdavo visuomenės užribyje, tačiau dabar gi mes esame labiau išprusę, labiau apsišvietę, daugiau pakeliavę ir daugiau visko matę žmonės. Būtina šviesti visuomenę, ugdyti užuojautą, supratimą, silpnesnių ar daugiau dėmesio reikalaujančių vaikų palaikymui!
Vienas iš pagrindinių neįgalaus žmogaus psichologinių poreikių yra emocinė šiluma, todėl jie labai gerai jaučia, kai esi nenuoširdus. Turintieji negalią prieraišesni, jie teigiamus jausmus dažniau reiškia prisilietimais, apsikabinimais. O kaip emocinę šilumą reiškiame mes – sveikieji?“, – svarstė I.Šimaitytė-Kvedarienė.
Po šiuo įrašu moteris sulaukė itin daug teigiamų komentarų – žmonės žavėjosi jos požiūriu ir stiprybe. Vis tik pati I.Šimaitytė-Kvedarienė tikino, kad jos pagrindinė misija dabar yra šviesti visuomenę, o visi dėl negalios šeimą aplankę sunkumai – jau praeityje.
