Su kauniečiu Gintu susimatome Kauno senamiestyje. Vyras sėdi neįgaliojo vežimėlyje, kairioji jo kūno dalis jam nebepavaldi. Kalbėdamas jis kartais nusikeikia, tačiau visad dėl to atsiprašo. Kartais susimąsto, nes neatsimena tam tikrų dalykų – visa tai didžiulės traumos pasekmė. Jis paprašo toli nuo Kauno pilies žiedo nenutolti, nes ten – jam reikalingas autobusų sustojimas. Į Babtus, kuriuose glaudžiasi pas vieną močiutę, viešasis transportas vyksta vos keletą kartų per dieną, tad jei nespėja laiku, naktį leidžia po atviru dangumi. Ne itin malonu.
Gyvena Gintas iš 376 eurų neįgalumo pašalpos – jam nustatytas vos 20 proc. darbingumas, tad apie papildomą uždarbį tegali pasvajoti.
„Birželio 5 dieną minėsiu savo 54-ąjį gimtadienį. Ar miniu juos? Man kiekvieną dieną gimtadienis. Kai turi kapeikų, tuomet ir šventė. Ir draugų būna“, – šypteli jis.
Gyvena Gintas iš 376 eurų neįgalumo pašalpos – jam nustatytas vos 20 proc. darbingumas, tad apie papildomą uždarbį tegali pasvajoti. Kartą bandė krepšius pinti, bet su viena sveika ranka to daryti ilgai nepavyko. Vien jau dėl to jis jaučiasi nieko vertas.
„Turėtų būti gėda dėl to, bet tenka kartais ir išmaldos paprašyti. Kartą per du mėnesius nuvažiuoju prie parduotuvės. Nelabai dosnūs tautiečiai. Didžiausia suma, kurią esu gavęs – 10 Lt. Elgetaujančių žmonių Kaune labai daug. Kokios jų istorijos? Nepakeliamos skyrybos, tėvų atsisakymas, sudegę namai. Tiesiog nebeturi, kur dėtis. Į nakvynės namus neisi, nes ten – vienas didžiulis utėlynas. Geriau jau gatvėje.“
Ketverių liko našlaičiu
Visą pusamžio vyro gyvenimą giltinė tarsi sekė jam iš paskos. Kai Gintui buvo ketveri, avarijoje žuvo jo tėvai ir vyresnysis broliukas. Neliko jokių prisiminimų apie juos – tik nuotraukos. Po tragedijos pašnekovas augo su močiute, tačiau mirė ir ši. Vaikas pakliuvo į internatą, iš kurio savaitgaliais kartais pasiimdavo buvę kaimynai. Jis padėdavo jiems darže, o šie atsilygindavo maistu, drabužiais. Gyvenimas internate taip pat nebuvo rožėmis klotas – visi aplinkui gėrė ir rūkė.
„Paauglystėje 11 metų šokau Profsąjungų rūmuose, lankiau bokso treniruotes pas legendinį Algirdą Šociką. Esu dukart Lietuvos čempionas. Vykau į Vokietiją kautis ir dėl vietos pasaulio bokso čempionate, tačiau man buvo liepta pralaimėti vokiečiui. Labai tuomet nusiminiau, verkiau. Tačiau gavau už tai baltą šeštą „Žigulį“, – prisipažino Gintas.
Išėjęs iš internato, jis apsigyveno viename iš sporto rūmų kambarėlių. Bandė įstoti į kunigų seminariją – nepavyko, įstojo į medicinos instituciją, tačiau jame prasimokė tik 3 mėnesius. Vėliau jis krimto inžinieriaus programuotojo mokslus, sukūrė šeimą – susilaukė dukrelės, kuri šiuo metu gyvena Londone ir augina tris vaikučius.
Visą pusamžio vyro gyvenimą giltinė tarsi sekė jam iš paskos. Kai Gintui buvo ketveri, avarijoje žuvo jo tėvai ir vyresnysis broliukas. Po tragedijos jis augo su močiute, tačiau mirė ir ši.
„Mieliausia Kauno viena man yra Ąžuolynas. Nes būnant jame prisimenu tas dienas, kai sportavau. Kai bėgiojau tarp ąžuolų. Bokso teko atsisakyti iškart, kai vedžiau. Kaip susipažinau su žmona? Pamačiau prie autobusų sustojimo, užkalbinau ir viskas. Dar tais pačiais metais susituokėme. Ji jau buvo baigusi mokslus – vyresnė ketveriais metais. Pacukas apsuko galvą“, – šyptelėjo Gintas.
Tuomet prasidėjo darbas greitosios medicinos pagalbos stoty. Vyras net 17 metų išdirbo „greitukės“ vairuotoju. Kaip pats sako, šen bei ten vežiojo lavonus. Iki kol vieną dieną jo gyvenimas dar kartą nepabiro į šipulius. Gintas vėl liko vienas.
Sąžinę slegia dviejų žmonių mirtys
Tai buvo eilinė darbo diena. Iki pamainos pabaigos buvo likusios 10 min., kai prieš pat 3 val. nakties Gintas sulaukė iškvietimo pervežti ligonį iš Kėdainių. Tuomet jam buvo 35-eri.
„Važiavau gal 170 ar 190 km/val. greičiu. Juk buvo naktis. Kai staiga pamačiau į kelią išsukinėjančią mašiną. Pagarsinau švyturėlius, bet veltui. Norėdamas išvengti smūgio, sukau kairėn, o priešais – vilkikas. Kliuvau į mašinos šoną, o pats įlėkiau į sunkiasvorę mašiną, verčiausi. Reanimobilis ėmė degti. Ištraukė mane gaisrininkai“, – demonstruodamas didžiulius ugnies paliktus randus ant rankų, skaudžiausią gyvenimo įvykį ėmė pasakoti Gintas.
Avarijos metu žuvo į pagrindinį kelią išvažiavusi 42-ejų metų vairuotoja. Gintas iš komos pabudo tik po 21 paros. Jam keturis kartus buvo operuota galva (kaukolėje taip ir liko skylė). Pabudusiam gydytojai pasakė, jog dar kelios dienos ir aparatai būtų buvę atjungti.
„Po avarijos į Kėdainius buvo išsiųsta kita greitoji mašina. Bet nuvažiuoti nespėjo. Ligonis, kurį turėjau pervežti, taip pat mirė. Ant mano sąžinės – dvi mirtys. Kaip jaučiuosi praėjus tiek metų? Šūdinai. Labai dažnai pagalvoju apie tą žuvusią moterį. Turėjo du vaikus. Kai atsigavau, prasidėjo teismai. Ašarų būta. Bet pripažino mane nekaltu“, – susimąstė Gintas.
Jam staiga ėmė drebėti paralyžiuota kairė ranka. Pašnekovas paaiškino, kad traukulių jis nekontroliuoja. Bet buvo akivaizdu, jog prisiminimai apie lemtingąją naktį jį sujaudino. Iš ligoninės jis išėjo po avarijos praėjus tik metams ir 8 mėnesiams. Dalis vyro kūno liko paralyžiuota, prasidėjo epilepsijos priepuoliai, kartais užsikerta kalba, dingsta atmintis. Jis visam likusiam gyvenimui atsisėdo į neįgaliojo vežimėlį. Ir vėl, kaip tuomet vaikystėje, liko vienui vienas.
„Žmona panoro su manimi skirtis. Nekaltinu jos. Kam reikalingas žmogus invalidas? Palikau jai butą, pats išsinuomojau iš išeitinių kitą. Kurį laiką ten gyvenau. Dukra vis aplankydavo. Susipykusi su mama pabėgdavo pas mane“, – tai, kad buvo nors kiek mergaitei reikalingas, džiaugėsi jis.
Trokšta turėti savą kampą
Tačiau bute prasidėjo išgertuvės. Pasiėmęs greitųjų kreditų, Gintas švaistė pinigus į kairę ir į dešinę. Nuoma nutrūko, tad apsigyveno pensione. Ten ir susipažino su močiute, kuri dabar jį globoja.
„Gerai jos vaikus pažinojau. Žuvo jie su savo tėvu visi trys avarijoje, tai dabar mane kaip savo vaiką globoja. Bet kai prigeriu, gaunu kaip reikalas velnių nuo jos“, – nusikvatojo pašnekovas.
Iš pensiono jis išėjo 2013 m. Ir vėl prasiskolino. Paklaustas, kur dėtų laimėtą didelę pinigų sumą, Gintas nustebino: „Neimčiau. Geriau lai man grąžina prarastą gyvenimą.“
Ir vis dėlto, po tokių skaudžių įvykių jis nenustoja tikėti Dievą.
Kasryt pasimeldžiu, o eidamas gult padėkoju Dievui už gerą dieną. Ko prašau? Kad atsirastų žmogus, kuris padėtų man išbristi iš alkoholio liūno, su kuriuo galėčiau pabendrauti. Labai to noriu.
„Kasryt pasimeldžiu, o eidamas gult padėkoju Dievui už gerą dieną. Ko prašau? Kad atsirastų žmogus, kuris padėtų man išbristi iš alkoholio liūno, su kuriuo galėčiau pabendrauti. Labai to noriu. Reiktų pusmetį, metus pagyventi ten, kur niekas nieko nevartoja. Tik pasprukus iš įprastos aplinkos, galima pajusti pokyčius.
Patariu nemėtyti pinigų kodavimams. Užkoduoja, išsiunčia į gatvę ir po trijų dienų vėl laki. Niekam ten nerūpi rezultatas. Man dukart taip buvo. Tačiau pirmiausia noriu pasijusti tikru piliečiu. Negaliu prašyti socialinio būsto, nes negaliu prisiregistruoti niekur. Veja iš savivaldybės, lyg būčiau ne žmogus. Išmestas iš visuomenės. Kaip iš kokios Kirgizijos atvykęs. Siras geriau Lietuvoje gyvena nei aš, jos pilietis“, – teigė Gintas.
Skolingi jam, skolingas ir jis
Išėjęs iš ligoninės, jis apie 8-erius metus vertėsi spirito perpardavinėjimu. Spiritas keltu iš Vokietijos atkeliaudavo į Klaipėdą. Po to vilkikais – iki Kauno. Gintas laikydavo jį bačkose ir vėliau parduodavo. Spekulianto „versliukas“ sukosi neblogai. Tačiau daug žmonių jam liko skolingi.
„Jei dabar jie atiduotų tas skolas, namą galėčiau nusipirkti“, – patikino pašnekovas.
Ar buvo jis kada dar kartą įsimylėjęs?
„Kas čia mane mylės tokį asilą. Tiesa, kurį laiką bute gyvenau su viena moterimi, tačiau ši pasirodė esanti narkomanė. Pavogė iš manęs santaupas – 5 000 Lt. Dar med. sesutė viena buvo įsižiūrėjus. Ištraukė iš pensiono. Bendravome kurį laiką“, – šelmiškai šyptelėjo Gintas.
Paklaustas, ar sunku buvo priprasti prie neįgaliojo vežimėlio, jis patikino, jog tai neįmanoma.
„Rodos, važiuoji, ir visi į tave žiūri. Lyg kažką blogo padaręs būčiau. O gal kiti ir nežiūri, bet man taip atrodo. Psichologiškai. Kartais sunku būna į autobusą įlipti, nes vairuotojas tingi užpakalį savo pakelti ir nuleisti estakadą. Kartais nespėju pervažiuoti gatvę, nes trumpai dega žalias šviesoforo signalas. O ir kelkraščiai kai kur neįveikiami“, – prasitarė vyras.
Trūksta jam šiandien ir tokio žmogaus, su kuriuo galėtų pasikalbėti. Nėra nė vieno draugo.
Kasdien – po 700 ml alkoholio
Kai žinai visą Ginto gyvenimo istoriją, smerkti, jog jau 17-ika metų kiekvienas jo rytas prasideda nuo didžiulio potraukio alkoholiui, sunkiau. Per dieną jis teigia suvartojantis apie 700 ml trauktinės. Visa tai – dėl skolų, žinojimo, kad neturi, kur gyventi, negali niekur įsidarbinti.
„Priežasčių išgerti ieškoti nereikia: tai ne taip į vežimą įsėdau, tai nuotaika prasta, tai dar kas. Jei negeriu, piktas būnu. Kabinėjuosi dėl menkniekių prie močiutės. Išgeriu, širdis nusiramina. Buvo metas, kai 7 mėnesius nei rūkiau, nei gėriau, tačiau grįžo iš Afganistano seniai matytas draugas, tai ir įsiūlė išlenkt po taurelę. Ir vėl viskas prasidėjo.
Keikiau save. Ir dabar kasdien keikiu. Ir iš pensiono pabėgau dėl to, kad ten visi geria taip, kaip gatvėje. Jei negeri, ožiu vadina, tyčiojasi. Esu bandęs ir visokių rūšių narkotikų, tačiau „neprigijo“, – patikino Gintas.
Vis dėlto, savo gyvenime jis teigia sutikęs daug gerų žmonių. Kartais, apsipirkus parduotuvėje, koks vienas kitas nepažįstamasis į krepšį įmeta, pvz., dešros. Tačiau būna ir tokių, kurie, gatvėje sutikti, grasina išversti iš neįgaliojo vežimėlio. Šiaip, kad pasilinksmintų.
„Ar save laikau geru žmogumi? Iš dalies. Jei turiu kapeikų, galiu visas atiduoti. Pravažiuoju kartais pro Kauną, tai vienam kitam po monetą, žiūriu, kad jau 6 eurus išdalijau. Ypač skaudu dėl močiučių, sėdinčių prie bažnyčių“, – teigė jis.
O ar pats save jis laiko elgeta ir ar toks pavadinimas yra įžeidus? Išgirdęs šį klausimą, Gintas nuleido galvą ir sušnibždėjo: „Dabar jau laikau... Kartais važiuoju ir nebežinau, kur. Be tikslo.“
Pagalbos ranką tiesia geradarys
Apie Gintą 15min žurnalistei papasakojo Kaune gyvenantis geradarys Viktoras Jermolovas. Vaikinas gegužės 30 d. rengia labdaros koncertą „Pagalba kitam – man didžiausia dovana“. Jis siekia sutelkti priklausomybių kamuojamus žmones ir jiems padėti. Pagalba žadama ir Gintui.
„Šiuo metu Lietuvoje benamių skaičius auga labai sparčiai. Kauno rajone jų – per 300. Tai – paprasti žmonės, kurie kažkada taip pat turėjo galimybę mokytis, siekti karjeros, turėti šeimą ir mylimą darbą. Deja, kartais gyvenimo išbandymai, atrodo, mus nugali, ir mes pasiduodame, ir po kurio laiko jau turime keletą labai nemalonių vardų: vargšas, elgeta, valkata, benamis...
Įsivaizduokite, 17 metų dirbate greitosios medicinos pagalbos automobilio vairuotoju ir, skubant į iškvietimą, įvyksta kraupi avarija. Miršta žmogus, o patį ištinka koma. Atsibudus joks artimasis nepasitinka. Esi pamirštas, o gyvenimas tęsiasi. Iš didžiulio sielvarto krenti žemiau skurdo ribos. Pasąmonė pakrinka ir jau gyveni save nuodydamas alkoholiu, klijais ar narkotikais. Išsivysto priklausomybė. Kiek tokių istorijų mes nežinome?!“ – kalbėdamas apie renginio tikslus, 15min teigė V.Jermolovas.
Anot jo, koncertas skirtas paskatinti visuomenę savanoriauti „Maisto banko“, „Carito“ organizacijose, reabilitacijos priklausomybių centruose, Maltos ordino pagalbos tarnyboje, skleisti savanorystės idėją. Renginio metu istorijomis pasidalys priklausomybę išgyvenantys ar ją įveikę asmenys.