Apie nekaltumo prezumpciją, sulaikymą kaip perteklinę priemonę ir kompensacijas diskutuoja advokatai, buvęs advokatų Tarybos narys Raimundas Lideika ir Lietuvos advokatūros baudžiamosios ir baudžiamojo proceso teisės komiteto narys Giedrius Danėlius.
Sulaikymas kaip įtariamojo spaudimo ar grasinimo priemonė
Advokatas, buvęs advokatų Tarybos narys, Raimundas Lideika teigia, kad įstatymas aiškiai nurodo, kada galima ir reikia sulaikyti nusikaltėlį, jeigu jis sugautas nusikaltimo vietoje. Jeigu nusikaltimą išaiškina teisėsaugos institucijos po mėnesio ar po metų, toks žmogus neturi būti sulaikomas, nebent tik ypatingai išimtinais atvejais.
„Deja, pas mus išimtis yra tapusi taisykle. Sulaikymas 48 valandoms yra kombinuota priemonė, taikoma kartu su kratomis namie ar darbe. Tai perteklinė priemonė, dažniau naudojama kaip įtariamojo spaudimo ar grasinimo priemonė“, – sako R.Lideika.
Lietuvos advokatūros baudžiamosios ir baudžiamojo proceso teisės komiteto narys advokatas Giedrius Danėlius norėtų papildyti, kad nemaža dalis sulaikymų vyksta kryptingai, kaip tam tikrų kruopščiai suplanuotų nacionalinių ar tarptautinių operacijų pasekmė.
„Žinoma, sulaikymas yra taikomas tam, kad palaužti žmogų. Kita vertus, kasdieniniame gyvenime suėmimas taikomas tam, kad taip paprasčiau, patogiau atlikti tyrėjo darbą. Pateiksiu pavyzdį – automobilio vairavimas išgėrus yra nusikalstama veika, dar visai neseniai tai buvo traktuojama kaip administracinis nusižengimas, tačiau tie žmonės nekelia jokio pavojaus be automobilio. Be to, areštinė nėra išblaivinimo įstaiga, tačiau jie imami ir sulaikomi. Savo praktikoje prisimenu labai skaudų atvejį, kai buvo sulaikyta 3 vaikų mama, įmonės vadovė po sulaikymo areštinėje neatlaikė įtampos ir nusižudė“, – pasakoja G.Danėlius.
Taikomos prievartos priemonės riboja žmogaus laisvę
Pasak R.Lideikos, nebūtinai sulaikymas nusikaltimo vietoj yra būtinybė. Svarbu atskirti, kokio pobūdžio nusikaltimas – smurtinis ar nesmurtinis? Ar yra duomenų, kad nesulaikytas asmuo trukdys tyrimui ar bėgs, bandys paveikti liudytojus?
„Nors nėra jokių duomenų, bet dažniausiai teisėsaugos pareigūnas teigia, kad įtariamasis gali tai padaryti ir sulaikymą taiko kaip prezumpciją. Po to advokatai turi kovoti su vėjo malūnais, nes nėra jokių įrodymų, kad jis realiai taip ir darys“, – apgailestauja advokatas.
R.Lideikos manymu, teisėsaugos institucijos labai dažnai argumentuodamos sulaikymo priežastį iš esmės nori palengvinti darbą sau: „Apklausti liudytojus yra teisėsaugos darbas, jei šis darbas neatliktas, nereikia to užkrauti įtariamajam, kad jis gali paveikti liudytojus. Tai galima pasiekti kitomis priemonėmis, o ne tik sulaikymu.“
Tūkstančiai žmonių patyrė vienokią ar kitokią valstybės prievartą, ir jei tyrimas baigėsi niekuo, įtariamieji kaip buvo, taip ir yra nekalti, tačiau valstybė patirtos moralinės ir materialinės žalos nekompensuoja.“
Kasmet nutraukiama maždaug trečdalis ikiteisminių tyrimų, bet svarbu ne šis skaičius. Pasak G.Danėliaus, jeigu įtarimai nepasitvirtina, tyrimas nutraukiamas ir žmogui nesukeliama skaudžių pasekmių, advokatūra apie tai nekalbėtų: „Norime atkreipti dėmesį į tai, kad tuose nutrauktuose ikiteisminiuose tyrimuose buvo taikomas visas kompleksas tam tikrų prievartos priemonių, kurios labai riboja žmogaus laisvę – sulaikymas ir suėmimas, laikinas nuosavybės teisės apribojimas ir kt. Tūkstančiai žmonių patyrė vienokią ar kitokią valstybės prievartą, ir jei tyrimas baigėsi niekuo, įtariamieji kaip buvo, taip ir yra nekalti, tačiau valstybė patirtos moralinės ir materialinės žalos nekompensuoja.“
Nesutariama, kas turėtų skirti kompensacijas
R.Lideika primena, kad svarstant baudžiamojo proceso kodekso pakeitimą skirti kompensacijas išteisintiesiems teismo procese, advokatūra jau tada kėlė klausimą – o kaip bus kompensuojama tiems, kurių ikiteisminiai tyrimai yra nutraukti? Nuo 2022 metų skiriamos kompensacijos išteisintiesiems, o jeigu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, įstatymai nenumato biudžeto lėšų.
Kaip turi jaustis žmogus, kai padaroma tokia intervencija į jo asmeninį gyvenimą, o po to jis išteisinamas?
G.Danėlius mano, kad kompensacijos turėtų būti skiriamos iš ikiteisminių tyrimų institucijų biudžetų: „Tai būtų ir tam tikras atsakomybės principo įgyvendinimas. Kartais teismas nurodo išieškoti kompensacijas iš prokuratūros. Prisimenu vieną atvejį, kai prokuratūra jautriai sureagavo į tokį teismo sprendimą, nes pagal dabartinę tvarką, turėtų būti priteisiama iš valstybės, o valstybę dažniausiai atstovauja teisingumo ministerija.“
R.Lideika papildo – iš kur būtų paimtos lėšos yra jau kitas klausimas. Svarbiausia, akcentuoti, kad valstybė, kaip prievarta taikanti institucija, prisiimtų šitą atsakomybę.
Nėra apibrėžta, kaip paskaičiuoti kompensacijas
R.Lideika iš darbo praktikos prisimena atvejį, kaip jaučiasi klientas, į kurio namus staiga anksti ryte įsiveržia pareigūnai, nori atlikti kratą šeimos akivaizdoje: „Atvykęs kaip advokatas pareiškiau, kad turiu teisę pasitarti su savo ginamuoju akis į akį be pašalinių, o kur tai padaryti mažame bute, kuriame yra 6 pareigūnai? Teko kalbėtis miegamajame. Kaip turi jaustis žmogus, kai padaroma tokia intervencija į jo asmeninį gyvenimą, o po to jis išteisinamas?“
Pasak advokato, valstybė turėtų aiškiai deklaruoti, kokio dydžio kompensacijos gali būti taikomos už neteisėtus veiksmus. „Kaip skaičiuosime – už sulaikymo dieną, ar pagal neturtinę – turtinę žalą? Ar paliksime pačiam asmeniui įrodinėti? Daug sudėtingų dalykų. Dabar kiekvienu konkrečiu atveju yra sprendžiama atskirai“, – teigia R.Lideika.
Sulaikymas yra ydingas darbo organizavimas
G.Danėlius pažymi ir dar vieną aspektą – didžioji dalis jo klientų nesupranta, kodėl buvo sulaikyti: „Net kai kaltinimai pareiškiami, nesupranta, kodėl tai įvyko dabar? Tarkim, buvo fiksuoti kažkokie pokalbiai 2019 metais, o ateina sulaikyti 2022 m. Trejus metus sekė, stebėjo ir staiga kažkas pasikeitė, kad reikia sulaikyti?“ Kita vertus, kartais G.Danėlius kaip advokatas stebisi, kai teisėsauga elgiasi priešingai – iškviečia klientą, pareiškia įtarimus, bet nesulaiko.
Advokatas akcentuoja, kad viena iš sulaikymo priežasčių yra tam tikras organizacinis funkcijų pasidalinimas: „Dažniausiai sulaiko policijos pareigūnas – jeigu jo darbo laiku įvyksta kokia nors nusikalstama veika, jam greičiau yra sulaikyti asmenį ir perduoti dokumentus kitam skyriui. Manau, kad toks darbo organizavimas yra ydingas.“
G.Danėlius mano, kad ne visais atvejais kompensacija gali atpirkti padarytą žalą ir pritaria advokatūros lūkesčiams, kad kompensavimo mechanizmas būtų drausminimo priemonė teisėsaugos institucijoms.
Nekaltumo prezumpcijos pažeidimas – ne tik teisėsaugos, bet ir visuomenės problema
R.Lideika teigia, kad nekaltumo prezumpcijos arba jos pažeidimo problema tapo visuotinė, nes ją pažeidinėja teisėsaugos institucijos, kai pradeda vadinamąsias viešųjų ryšių akcijas – vos tik sulaikę asmenį, jau rengia spaudos konferenciją. Kai kada net politikai įsitraukia į šį procesą.
„Laikas pradėti diskutuoti, kad tai yra ne teisėsaugos institucijų, o visuomenės problema. Kartais kyla klausimas ir ar žurnalistas, rašydamas apie ikiteisminio tyrimo ankstyvą stadiją, laikosi nekaltumo prezumpcijos? Gal žmogus kaltinamas visiškai be pagrindo“, – klausia R.Lideika.
Laikas pradėti diskutuoti, kad tai yra ne teisėsaugos institucijų, o visuomenės problema.
Anot advokato, nekaltumo prezumpcijos pradedama nesilaikyti net versle. „Neseniai vienos bylos teisme liudytojas pasakė, kad pirmoje bylos nagrinėjimo stadijoje buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas. Ši informacija nutekėjo į to asmens darbovietę, deklaruojančią itin aukštus skaidrumo standartus, ir jis buvo atleistas, nors jokio nusikaltimo nebuvo padaręs“, – stebisi R.Lideika.
Pranešimuose neturėtų skambėti piktdžiuga arba pagieža
G.Danėlius pažymi, kad dažniausiai teisėsaugos institucijų pranešimų pabaigoje paskutinė eilutė sako, kad asmuo laikomas nekaltas, kol nepriimtas teismo sprendimas, bet ne visada ši informacija yra publikuojama viešai.
Taip pat advokatas teigia nesuprantantis piktdžiugos arba pagiežos, kuri pasklinda žiniasklaidoje, socialinėje erdvėje, net ir teisėsaugos pranešimuose, kai kažkas sulaikomas arba pripažįstamas kaltu: „Mane tai liūdina, tai rodo, kad teisėsaugos įstaigos galbūt praradusios psichologinę pusiausvyrą, patiria daug priekaištų ir spaudimo dėl išteisinimo, dėl nutrauktų tyrimų, todėl pranešdamos apie sulaikymus tikisi tam tikro revanšo.“
G.Danėlius kartu kreipiasi ir į žiniasklaidą, kad piktdžiuga neatsispindėtų publikuojamuose pranešimuose: „Tai nėra įvykis, kuriuo galima piktai pasidžiaugti. Mano vertinimu, asmeniui, kuris sulaikomas ar pripažįstamas kaltu, yra didelė nelaimė“.
