Lygiai prieš dešimt metų Lietuva pralaimėjo istorinę bylą Strasbūre. Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad įteisinusi lyties keitimą, bet nepriėmusi tokią procedūrą reguliuojančio įstatymo, šalis pažeidė transseksualaus piliečio L. teises. Įpareigojęs Lietuvą per tris mėnesius priimti lyties keitimo įstatymą arba išmokėti 40 000 eurų kompensaciją, Teismas priėmė sau neįprastą sprendimą – įstatymų leidyba yra sritis, į kurią Strasbūro teisėjai kišasi ypač retai. Anuomet Seimas pabūgo, išmokėjo kompensaciją, o įstatymas liko nepriimtas. Taip niekada savo vardo neviešinusio transseksualaus žmogaus „L.“ byla prieš Lietuvą tapo vadovėliniu žmogaus teisių pažeidimo atveju. O Lietuva – vienintele Europos Sąjungos valstybe, neturinčia jokios lyties pakeitimo procedūros.
Nelegali bendruomenė
Gėjų lygos žmogaus teisių politikos koordinatorius Tomas Vytautas Raskevičius pripažino, kad iki šiol translyčių bendruomenė buvo absoliučiai nelegali bendruomenė. Pagrindinė problemą esą buvo ta, kad jie nežinojo, ką daryti, kad mūsų visuomenėje galėtų gyventi. Pernai gruodį du translyčiai kreipėsi į Lietuvos gėjų lygą, prašydami padėti jiems pakeisti moteriškus asmens tapatybės dokumentus į vyriškus. Jie abu turėjo psichiatro diagnozę, jog yra translyčiai, nelegaliai vartojo hormonus ir buvo užsienyje pasidarę plastines operacijas – pašalinę krūtis. „Iškart jiems pasakiau, kad reikia nusiteikti ilgam procesui: reikės pralaimėti visus teismus Lietuvoje, o tuomet kreiptis į Strasbūrą, Europos žmogaus teisių teismą, bet jie sakė „Darom!“, – sakė T.V.Raskevičius. Vis dėlto jo laukė staigmena.
Vilniaus miesto apylinkės teismas patenkino dviejų piliečių ieškinius ir įpareigojo Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojus išduoti jiems naujus dokumentus ir ten nurodyti tą lytį, kurios atstovais jie save laiko, o Registrų centrą – pakeisti įrašus. „Kai išgirdau su kitu vaikinuku tokį sprendimą, jis pradėjo verkti. Ir aš pradėjau verkti. Nes tokia euforija apėmė. Teisėjas žiūrėjo, gal kokie trenkti čia rauda?“, – juokėsi jis prisiminęs, palaimingą akimirką, kuri, kaip jis pripažįsta, buvo viena geriausių gyvenime. Šiuo metu, anot diskusijoje dalyvavusio T.V.Raskevičiaus, dokumentai su jo pagalba jau yra pakeisti trims asmenims, dar 15-a laukia, kol jie bus pakeisti. Jis skaičiuoja, kad iki metų pabaigos 18 žmonių, kurie išsikovojo teisę pasikeisti dokumentus, gretos turėtų pasipildyti iki 26.
Iki rugsėjo parengti projektų nespėjo
Vis dėlto, anot Gėjų lygos žmogaus teisių politikos koordinatoriaus, nors Vyriausybė įpareigojo dvi ministerijas iki rugsėjo parengti projektus dėl gydymo paslaugų teikimo translyčiams, šis procesas vilkinamas. „Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) neseniai man atsakė, kad gydymo aprašas dar vis derinamas. Jau jaučiu, kad ten kažkas nesiderina“, – juokėsi T.V.Raskevičius. Diskusijos moderatorius, žmogaus teisių portalo manoteises.lt redaktorius Jūratė Juškaitė atkreipė dėmesį, kad SAM atstovai taip pat buvo kviesti į šią diskusiją, tačiau jokio atsakymo iš ministerijos diskusijos rengėjai taip ir nesulaukė. Įvykdžius pokyčius, translyčiai visų pirma legaliai galėtų gauti psichiatro konsultaciją, išsirašyti hormoninius preparatus. Šiuo metu Vilniuje esą vienintelis psichiatras išrašo diagnozes translyčiams ir vienintelis endokrinologas išrašo hormoninius preparatus. Be abejo, tai daroma nelegaliai.
Neidavo net į polikliniką
Diskusijoje dalyvavusi žurnalistė, daug metų rašiusi žmogaus teisių temomis ir smarkiai prisidėjusi prie minėtos L. bylos, Dalia Gudavičiūtė diskusijos metu leidosi į prisiminimus ir atkreipė dėmesį į tai, kad L. buvo vienintelis trans žmogus, kuris tuo metu buvo baigęs vidurinę mokyklą. „Paauglystėje, kai smarkiai kūnas imdavo keistis, juos pradėdavo mušti ir jie palikdavo mokyklas. Eidavo tampyti dėžių, o tolesnis kelias būdavo – pasikarti“, – į senus laikus grįžo žurnalistė, norėdama parodyti, kad šiandien padėtis translyčių atžvilgiu vis dėlto yra pasikeitusi. Anuomet, anot jos, visur būdavo reikalingas pasas: norint nueiti į biblioteką, vairuojant, norint apsilankyti poliklinikoje – visur reikėjo paso, kuriame buvo numeris, nurodantis lytį. „Atsimenu L. kentė pūliuojančio danties skausmus, bet negalėjo apsirengti suknelės ir nueiti į polikliniką. Aš tuomet supratau, kaip šiems žmonėms tai yra svarbu ir skaudu“, – pripažino ji.
Nemaloniai nustebino anglų kalbos dėstytoja
Translytis Danilas sako nesusiduriantis su virtine problemų. Esą hormonus prieš dvejus metus ėmė gerti pats nelegaliai – be gydytojų priežiūros: „Pats bandymo būdu, keista, kad nenumiriau ir mano tyrimai vis dar geri“. Tiesa, kaip pripažįsta, kyla bėdų dėl dokumentų, tačiau jų keitimo procedūra – jau eigoje. „Pačioje pradžioje neramino atsiskleidimas, bet iš tiesų nereikia nieko bijoti. Žinoma, tai priklauso, kokioje aplinkoje būni“, – teigė Danilas. Jis prisipažino, kad jam apskritai keista dalyvauti tokioje diskusijoje – esą kokią teisę kažkas turi neleisti vadintis kaip nori, tuoktis su kuo nori. „Tikiuosi, kad Lietuvoje atsiras suvokimas, ir politikų keisis požiūris“, – vylėsi jis.
Kol kas jis negirdėjęs ir daug piktų komentarų savo atžvilgiu, tačiau būtent penktadienį, kai turėjo dalyvauti diskusijoje, jį nustebino anglų kalbos dėstytojos poelgis. „Ji mane visada vadino kaip prašiau. Parašiau kontrolinį, gavau 9. Sėdžiu, buvau pavargęs, parašė dėl darbo ir norėjau atrašyt, bet jos klausiau, o ji tą akimirką, norėdama atkreipti mano dėmesį, panaudojo mano dokumentinį vardą“, – nemalonią situaciją prisiminė Danilas, pažadėjęs kitą savaitę eiti ir išsiaiškinti su dėstytoja.
Nesulaukia skundų
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos komunikacijos skyriaus vadovė Mintaute Jurkutė pripažino, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba nė nežino, kaip gyvena translyčiai – mat beveik nesulaukia jų kreipimųsi. Lygių galimybių įstatyme, anot jos, esą yra nurodytas baigtinis sąrašas, dėl ko draudžiama diskriminuoti, ir tai esą kelia bėdų – kartais, remiantis įstatymu, nėra diskriminacijos pagrindo, todėl tarnyba nieko negali padėti. Vis dėlto ji ragino kreiptis dėl lytinės tapatybės diskriminacijos, mat čia tarnyba gali padėti savo kompetencijos ribose.
„Yra penkios sritys: darbiniai santykiai (pavyzdžiui, apribotos galimybės įsidarbinti, mažesnis atlygis dėl lyties), vartotojų teisių sritis (tarkime, jei vyrams numatytas mokestis į klubą, o merginos į jį patenka nemokamai – tai jau diskriminacija dėl lyties, skirtingos kainos kirpyklose irgi), švietimo ir mokslo sritis (priimant ir skiriant stipendijas turi būti lygios galimybės nepriklausomai nuo lytinės tapatybės), profesinės sąjungos (negali priimti vyrus, o moterų ne), taip pat valstybės institucijos ir savivaldybės bei jų įstaigos (priimti teisės aktai turi užtikrinti lygias galimybes), – aiškino M.Jurkutė.
Ji atkreipė dėmesį į tai, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos sprendimai – rekomendacinio pobūdžio. „Vis dėlto dažniausiai atsižvelgiama į mūsų rekomendacijas. Iš principo, jei nustatome savivaldybėje diskriminaciją, kontrolierius gali rekomenduoti kažką pakeisti. Jei diskriminuojanti reklama, gali būti siūlymas nutraukti reklamą, skiriama bauda nuo 40 Eur. Jei didelė įmonė, 40 Eur nesolidi suma“, – teigė ji, pridurdama, kad baudos skiriamos retai.
Apie filmą
Pagal organizacijos „Transgender Europe“ globalią statistiką, daugiausia translyčių asmenų yra nužudoma Brazilijoje. Režisierė Alice Riff pagrindine filmo tema pasirenka keturių translyčių asmenų, gyvenančių San Paulo paribiuose, kasdienybę. Veikėjų atvirumas ir drąsa atskleidžia ne tik intymią jų aplinką, bet ir socialinį kontekstą, tad filme iškeliami svarbiausi šiuolaikiniai translytiškumo klausimai ir politiniai nesutarimai.
