Šiame rašinyje pirmą kartą atskleidžiami iki šiol neskelbti faktai, atkuriant dešimt svarbių užsienio ir saugumo politikos epizodų.
Publikacija parengta remiantis interviu su keliomis dešimtimis Lietuvos ir užsienio politikų bei diplomatų, kurie sutiko kalbėti anonimiškai, taip pat gautais dokumentais ir viešais pranešimais.
1. Gynybos planai
2009 metų antroje pusėje NATO būstinėje neišvaizdžiame pilkų pastatų komplekse Briuselio rytuose susibūrė „slaptasis šešetas“.
JAV, Vokietijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos diplomatai kartu su NATO generalinio sekretoriaus pasiuntiniu pradėjo derinti Baltijos šalių gynybos nuo Rusijos planus.
Jie sutarė, kad po Rusijos ir Gruzijos karo JAV generolų savarankiškai pradėto „apdairaus planavimo“ (angl. prudent planning) nepakanka – reikia detalesnių planų, kuriems pritartų visos NATO šalys.
Šis klausimas taip pat tapo svarbia NATO „didžiojo ketverto“ – JAV, Prancūzijos, Britanijos ir Vokietijos – susitikimų tema.
Sunkiausia užduotis iš pradžių atrodė įtikinti Pietų Europos valstybes, kurios neįžvelgė Rusijos grėsmės ir nerimavo, kad gynybos planai paskatins nereikalingą įtampą.
Greitai diskusijos pasipildė nauja tema: kaip nutildyti naująją Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę?
Diplomatus glumino jos vieši pareiškimai, kad NATO neturi gynybos plano Baltijos regionui, ir svarstymai, esą jis gali atsirasti po dvejų metų.
Amerikiečiai su vokiečiais siuntė įspėjimo signalus, kad paviešinus užkulisines derybas Rusijai palankūs politikai gali jas stabdyti politinėmis priemonėmis. Latvius ir estus siutino, kad Grybauskaitė nesitardama kalba visų Baltijos šalių vardu.
Prašymus patylėti Grybauskaitė ryžtingai atmetė. Priešingai – ji perspėjo, kad kalbės tik garsiau.
Apsisprendus JAV prezidentui Barackui Obamai, istorinį sprendimą NATO šalių generolai priėmė 2010 metų sausio 22 dieną. Jie sutarė, kad Lenkijai skirtas karinis planas „Erelis sergėtojas“ apims ir Baltijos šalių gynybą.
Tai tapo svarbaus proceso pradžia. Po Krymo aneksijos gynybos planai iš esmės atnaujinti 2016 metais, tačiau aštrios diskusijos dėl jų detalumo vyksta iki šiol. Pasiekti Šaltojo karo lygio planų tikslumą bus jau naujojo prezidento Gitano Nausėdos vadovaujamos diplomatijos užduotis.
Grybauskaitė ir jos aplinka mano, kad būtent prezidentės viešas spaudimas ir griežtos kalbos pralaužė ledus, neleido vilkinti proceso.
Kai kurie derybų dalyviai sako, kad nuopelnų priskyrimas Grybauskaitei yra mitas – viešas spaudimas suvaidino savo vaidmenį, bet jai atėjus idėja jau buvo brandinama, o jos kalbos nebuvo esminis veiksnys strateginiam JAV ir Vokietijos apsisprendimui.
Didžiausi kritikai sako, kad kariniai planai patvirtinti ne dėl Grybauskaitės kalbų, o nepaisant jų – esą Grybauskaitė tik nusiraškė kitų užaugintus ir sunokintus vaisius.
2. Praeities šešėliai
„Mes turime bendrų draugų Sankt Peterburge“, – 2010 metų vasarį žiaumodamas kramtomąją gumą Helsinkyje į Grybauskaitę kreipėsi Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kai kambaryje nebeliko kamerų.
„Jokių bendrų draugų mes neturime“, – atkirto ji.
Akistata su Putinu ėmė keisti Grybauskaitės požiūrį į Kremlių.
Tuometinė prezidentė vėliau Lietuvos žurnalistams pasakojo, kad Putinas pateikė jai reikalavimų sąrašą ir kelissyk nusikeikė, tačiau prisiminimų apie Sankt Peterburgą pasidalijimas liko tik tarp jų.
Grybauskaitės komunistinė praeitis netapo kliūtimi jai griežtai kritikuoti Rusiją – priešingai, biografija tik sustiprino jos pareigos valstybei jausmą. Grybauskaitė jautė nuoskaudą, kad šeimoje nebuvo auklėjama patriotizmo dvasia, ir giliai slepiamą skolos jausmą dėl savo veiklos nepriklausomybės aušroje.
Skambiausiu jos pareiškimu tapo Rusijos pavadinimas „teroristine valstybe“ 2014 metų lapkritį. Šis žodis jos galvoje buvo likęs nuo tais metais vykusių diskusijų, kad Maskvos remiamus separatistus reikėtų įtraukti į teroristinių grupių sąrašus. Taip neįvyko, o nustebusiems užsienio diplomatams Prezidentūra paaiškino, kad tai buvo politinis pareiškimas – jokių teisinių veiksmų nebus.
Antrojoje kadencijoje Grybauskaitė uždraudė bet kokius aukštesnio lygio kontaktus su Rusija – bendrauti negalėjo ne tik ministrai ar viceministrai, bet ir Užsienio reikalų ministerijos departamento direktoriaus lygio diplomatai.
Asmeninė diplomatija Grybauskaitei nesusiklostė ir su Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka, nors vilčių buvo daug.
Praėjus vos mėnesiui po priesaikos, per pirmąjį savo vizitą Briuselyje Grybauskaitė informavo Europos Sąjungos vadovus, kad nuvažiuos į Minską, nutrauks Baltarusiją izoliaciją ir priartins ją prie Europos.
„Ar esate tuo tikra? Jumis dėtas būčiau atsargus“, – perspėjo Europos Parlamento pirmininkas lenkas Jerzy Buzekas.
Grybauskaitė nesudvejojo. Jau po trijų savaičių ji priėmė Lukašenką Vilniuje, o 2010 metų spalį pati apsilankė Minske.
Ten Lukašenka jai pažadėjo, kad prezidento rinkimai vyks demokratiškai, bet iškart po balsavimo Baltarusijos režimas suėmė šimtus opozicijos atstovų.
Grybauskaitės nuomonė pasikeitė. Dialogo nebeliko, o Astravo atominė elektrinė tapo didžiausiu jos ir visos Lietuvos diplomatijos pralaimėjimu.
Kadencijos pabaigoje prezidentė buvo įsitikinusi, kad vis atsinaujinančios kalbos apie Baltarusijos savarankiškumą tėra nepagrįstos iliuzijos.
„Baltarusiją traktuoju kaip Rusijos teritoriją“, – savo griežtą nusistatymą paaiškino ji.
3. Libijos veto
2011 metų kovą tarp Vilniaus, Briuselio ir Vašingtono ėmė kaisti telefono linijos: Dalia Grybauskaitė blokuoja NATO operaciją Libijoje!
Lietuvos prezidentė manė, kad ataka prieš diktatoriaus Muammaro Gaddafio vyriausybę bus neteisėta, sukels chaosą, o jos vykdytojams grės tarptautinis tribunolas.
Prancūzų entuziazmą imtis karinių veiksmų iš pradžių kritikavo ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, bet veto grėsmės iš Lietuvos nesitikėjo niekas – juk šalis neturėjo jokių resursų ir interesų Šiaurės Afrikos regione.
„Visi jau pritaria, jūs liekate vieninteliai“, – Grybauskaitės patarėjus telefonu perspėjo JAV diplomatai.
Visi jau pritaria, jūs liekate vieninteliai, – Grybauskaitės patarėjus telefonu perspėjo JAV diplomatai.
Premjeras Andrius Kubilius kartu su užsienio ir gynybos ministrais Audroniumi Ažubaliu bei Rasa Juknevičiene ėmė svarstyti šaukti Valstybės gynimo tarybą, kad pakeistų Grybauskaitės sprendimą, diplomatai pradėjo derinti Grybauskaitės pokalbį su Merkel.
„Balsuokit kaip reikia, apginsim“, – atstovybei Briuselyje perdavė Kubilius.
Po įtemptų užkulisinių pokalbių, artėjant lemiamam balsavimui, kai kas apsisprendė – veto nepritars, verčiau jau tegu prezidentė atleidžia iš pareigų.
Kelias valandas trukusią krizę padėjo išspręsti skandinavai.
Grybauskaitė kaip tik atvyko į Briuselį dalyvauti Europos Sąjungos viršūnių susitikime. Prieš jį atskirai susirinkus Baltijos ir Šiaurės šalių vadovams, visi pasisakė už, o Danijos premjeras paklausė: „Ar tarp mūsų yra iš esmės prieštaraujančių NATO misijai?“.
Įsitikinusi, kad Lietuva lieka viena, Grybauskaitė sukandusi dantis pratylėjo. Diplomatams tai buvo žalia šviesa balsuoti už. Krizė baigėsi.
Kritikai sako, kad Grybauskaitė elgėsi neadekvačiai, be reikalo supykdė sąjungininkus ir rizikavo NATO vienybe.
Jos rėmėjų akimis, prezidentė parodė, kad su Lietuva reikės skaitytis, ir įžvalgiai numatė, jog po karinių atakų nuvertus režimą Libija panirs į chaosą, kuris sukels migracijos krizę.
4. Lenkijos ginčas
2014-ųjų vasarą Grybauskaitė iki paskutinių dienų atsisakė paremti Lenkijos premjero Donaldo Tusko ambicijas tapti Europos Vadovų Tarybos pirmininku.
Sulaukusi šias pareigas baigiančio belgų politiko Hermano Van Rompuy skambučio, ji pareiškė: Lietuva palaiko ne lenką, o Danijos premjerę Hellę Thorning-Schmidt.
Vis dėlto po kelių dienų užkulisinių derybų nugalėtoju tapo Tuskas, o atėjus metui balsuoti, Grybauskaitė pakėlė ranką už.
Lietuvos ir Lenkijos santykiai tuomet buvo gerokai pašliję. Įtampą daugiausia kurstė užsienio reikalų ministras Radekas Sikorskis, nuolat priekaištavęs Lietuvai dėl lenkų mažumų teisių ir netinkamo elgesio su lenkų investicijomis naftos perdirbimo gamykloje Mažeikiuose.
Įsiutęs, kad lietuviai nenusileidžia, Sikorskis ėmė įtikinėti Gynybos ministeriją nesiųsti Lenkijos naikintuvų į Lietuvą ir uždraudė lenkų ambasadoriams organizuoti bendrus renginius su lietuviais.
Atvykęs į Vilnių 2013 metų rugsėjį, su lietuvių žurnalistais, uždavusiais klausimus anglų kalba, jis bendravo pabrėžtinai… lenkiškai.
Grybauskaitė neabejojo, kad būtent Sikorskio iniciatyva per vizitą Varšuvoje ją sutiko pikti protestuotojai ir jai teko ilgą laiką prastovėti lauke prastomis sąlygomis. Kantrybės taurę perpildė Sikorskio sprendimas nutekinti naujienų agentūrai „Reuters“ Grybauskaitės pasisakymą uždarame susitikime su diplomatais, kad Lukašenka yra Baltarusijos stabilumo garantas, o opozicija – nieko verta.
Sikorskio Lietuvoje nemėgo niekas, bet daug kas viltis dėjo į lietuviškų šaknų turintį Lenkiją prezidentą Bronislawą Komorowskį.
Grybauskaitė manė kitaip. Jų santykiai nesusiklostė. Jau po vieno iš pirmųjų susitikimų Grybauskaitė privačiai pasiskundė, kad jis per daug vyną mėgstantis plepys, o vėliau nusprendė, kad Komorowskis piktybiškai ignoruoja pastabas apie Sikorskio šantažą ir Lenkijos ambasados darbuotojų flirtą su rusais tautinių mažumų klausimu.
Grybauskaitė nutraukė tradiciją vykti į Varšuvą lapkričio 11-ąją nepriklausomybės dienos proga, vėliau atmetė ir Lenkijos prezidento kvietimą atvykti aptarti NATO reikalus.
„Nereikia pasiduoti bet kokiam Lenkijos spaudimui. Nereikia dramatizuoti, kad mums be galo jų reikia“, – kartą pareiškė prezidentė.
Nereikia pasiduoti bet kokiam Lenkijos spaudimui. Nereikia dramatizuoti, kad mums be galo jų reikia, – kartą pareiškė prezidentė.
Kritikų akimis, dėl Grybauskaitės ambicijų Lietuva neišnaudojo Komorowskio eros, kad sparčiau įgyvendintų energetikos projektus. Yra manančių, jog šiltesni santykiai būtų atvėrę naujų galimybių glaudesniam trišaliam kariniam bendradarbiavimui tarp Lietuvos, Lenkijos ir JAV.
Grybauskaitės šalininkai sako, kad ji apgynė valstybės garbę, nes nesileido žeminama. Jie tikina, kad Valdo Adamkaus bičiulystė su Lenkijos prezidentais nevirto apčiuopiamais rezultatais – ne politikų draugystė, o Briuselio spaudimas nulėmė strateginių infrastruktūros projektų įgyvendinimą.
5. Krymo atgarsiai
2014 metų rugpjūčio 28 dieną prie Kauno hidroelektrinės sustojo iš Maskvos į Karaliaučių vykęs traukinys. Penkiolika minučių Prezidentūroje tvyrojo įtampa. Imta svarstyti juodžiausią scenarijų: kiek žmonių žūtų, jei įvyktų sprogimas ir griūtų Kauno hidroelektrinė?
Traukinį apsupo policijos ekipažai. Įtampa atslūgo paaiškėjus, kad tai tebuvo gedimas.
Tądien buvo sukakę penki mėnesiai nuo Krymo aneksijos, o Rytų Ukrainoje vyko karas. Rusijos agresija Ukrainoje išgąsdino daugelį lietuvių, ir prezidentė nebuvo išimtis.
Grybauskaitė pasikeitė – ėmė akyliau rūpintis ir asmeniniu saugumu, ir valstybės gynyba.
Kadencijos pradžioje iš jos lūpų skambėjusios kalbos, kad krašto apsaugos finansavimas pakenks pensijų kompensavimui, o „keli tankai“ šalies neapgins, tapo istorija, kurios ji vėliau nenorėjo prisiminti.
Po Krymo aneksijos Grybauskaitė ėmėsi tvirtos lyderystės didinti gynybos biudžetą, grąžinti šauktinių kariuomenę ir įsigyti naują karinę techniką.
Šauktiniai 2015 metais grąžinti prieš krašto apsaugos ministro Juozo Oleko valią – prezidentė jį ignoravo, bet klausėsi jo pirmtakės konservatorės Juknevičienės ir kariuomenės vado generolo Jono Vytauto Žuko patarimų.
Ji per mėnesį užkulisiuose įtikino premjerą Algirdą Butkevičių bei Seimo pirmininkę Loretą Graužinienę, tad Valstybės gynimo taryboje Olekas liko vienas.
Šią rokiruotę ji panaudojo ir apsisprendžiant dėl brangiausio kariuomenės pirkinio. Kai Valstybės gynimo taryba susirinko spręsti, kokius šarvuočius įsigyti, Olekas pasiūlė palikti tris arba keturis variantus, nes konkurencija dar leistų pasiderėti dėl kainos. Grybauskaitės atsakas buvo trumpas: „Jokių sąrašų, jokių derybų, imame vokiškus „Boxer“. Sprendimas buvo priimtas.
Grybauskaitė manė, kad Rusijos grėsmė yra reali, todėl elitiniai kariai turi likti šalyje – ji atmetė amerikiečių ir prancūzų prašymus atsiųsti specialiųjų operacijų karius į Iraką ir Afriką.
Ministrų argumentai, kad lietuvių karių dalyvavimas sustiprintų ryšius su dviem stipriausiomis NATO kariuomenėmis ir taptų neįkainojama patirtimi patiems kariams, jai nepasirodė pakankami.
Vis dėlto kadencijos pabaigoje, po Krymo praėjus ketveriems metams, ji galiausiai sutiko, kad amerikiečių labai vertinami Lietuvos specialiųjų operacijų kariai grįžtų į Afganistaną.
6. CŽV kalėjimas
2014 metų gruodį Grybauskaitei telefonu paskambino JAV viceprezidentas demokratas Joe Bidenas, ją ir Valdą Adamkų asmeniškai aplankė Jungtinių Valstijų ambasadorė. Jie perspėjo, kad JAV Senatas netrukus paskelbs ataskaitą apie CŽV kalėjimus.
Šis dokumentas patvirtino Grybauskaitės įtarimus, kad 2005–2006 metais Antaviliuose netoli Vilniaus amerikiečiai buvo įrengę kalėjimą, į jį retkarčiais atgabendavo įtariamuosius dėl Rugsėjo 11-osios išpuolių.
Istorija prasidėjo 2009 metų rugpjūtį, kai, praėjus vos 40 dienų po Grybauskaitės inauguracijos, apie slaptą kalėjimą pranešė JAV televizija „ABC News“.
Iš pradžių žvalgybos vadovai viską kategoriškai neigė, tačiau prezidentės tai neįtikino.
Ankstyvai rytinei kavai į rūmus Daukanto aikštėje pasikvietusi Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką Arvydą Anušauską ji pareiškė esanti įsitikinusi, kad kalėjimas buvo, ir paragino atlikti išsamų tyrimą.
Pastabų, kad trūksta įrodymų, ji nenorėjo klausytis. Atsakymas buvo griežtas: „Vadinasi, blogai ieškot“.
Tylą pirmieji pralaužė pasieniečiai, netikėtai paliudiję, kad 2005 metų spalį jiems sukliudyta patikrinti iš Antalijos Turkijoje atskridusį lėktuvą, siejamą su CŽV skrydžiais.
Po to žvalgybininkai pakvietė parlamentarus apžiūrėti VSD bazę Antaviliuose.
Po mėnesį trukusio tyrimo Seimas paskelbė, kad kalėjimui tinkamos patalpos buvo, bet neaišku, ar į jas buvo atgabenti žmonės.
Savo darbo ėmėsi prokurorai, bet per apklausas išgirdę, kad Antaviliuose buvo „žvalgybos paramos centras“, teisėsaugininkai tyrimą 2011 metų sausį nutraukė.
Grybauskaitė buvo įsitikinusi, kad tyrimai nebuvo pakankamai išsamūs. Jos paskirtas generalinis prokuroras Darius Valys priekaištavo prokurorui Mindaugui Dūdai dėl tyrimo nutraukimo ir ėmė vardyti konkrečius asmenis, kurių veiksmai galėtų būti vertinami kaip nusikalstami.
Po JAV Senato ataskaitos paskelbimo tyrimas atnaujintas ir tęsiasi iki šiol, tačiau vienas iš svarbiausių klausimų – kaip ir kam amerikiečiai neoficialiai sumokėjo už kalėjimą – lieka neatsakytas.
7. Trumpo neprognozuojamumas
„Esate drąsios šalys, juk jūs pradėjote pasaulinį karą“, – į Baltijos šalių prezidentus 2018 metų balandį kreipėsi JAV prezidentas Donaldas Trumpas.
Per chaotišką susitikimą Baltuosiuose rūmuose jis supainiojo Baltijos šalis su Balkanų valstybėmis.
Trumpas apsimetė negirdintis žurnalistų klausimų apie prašymus atsiųsti amerikiečių karių Rusijai atgrasyti, bet nušvito, kai Grybauskaitė pasakė, kad jo neprognozuojamumas yra gera savybė.
„Pakartok tai per spaudos konferenciją“, – Grybauskaitės paprašė Trumpas. Ji sutiko.
Grybauskaitės santykiai su JAV pergyveno kelis ciklus.
Vos pradėjusi dirbti, užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrams ji pareiškė: „Amerikiečiai čia nebešeimininkaus“.
Grybauskaitės kritišką požiūrį į JAV buvo suformavęs liberaliai kairuoliškas antiamerikietiškas Briuselio burbulas ir nuoskaudos dėl „Williams“ investicijų Mažeikiuose – dėl šio sandorio derybos vyko tuo metu, kai ji dirbo Lietuvos ambasadoje Vašingtone.
Kritiškus žodžius netrukus sekė darbai – ji atmetė prašymą priimti kelis Gvantanamo kalinius ir, įžvelgusi grėsmių dėl JAV ir Rusijos karinio bendradarbiavimo, 2010-ųjų balandį nepriėmė Obamos kvietimo susitikti Prahoje.
Pats Obama apie šį akibrokštą nesužinojo, bet Baltųjų rūmų pareigūnai ir artimi JAV prezidento bendražygiai vėliau ne kartą skundėsi dėl jo lietuviams. Ilgainiui diplomatai buvo rotuoti į kitas institucijas, ir rengiant 2013-ųjų viršūnių Baltijos šalių prezidentų ir Obamos susitikimą, Baltieji rūmai nuoskaudų neberodė.
Antrosios kadencijos metu Grybauskaitės santykiai su JAV klojosi sklandžiau – amerikiečiai aukštai vertina Grybauskaitę dėl jos kompetencijos ir lyderystės, Lietuvos karių tarnybos Afganistane, indėlio atsikratant Rusijos dujų monopolio, gynybos biudžeto didinimo, nenuolaidžiavimo Rusijai ir nepakantumo korupcijai.
Tačiau jie visą laiką žinojo, kad automatinio pritarimo Vašingtono iniciatyvoms nebus.
Nors Linkevičius siūlė kitaip, Grybauskaitė 2017 metų gruodį davė instrukciją balsuoti už JAV nepalankią Jungtinių Tautų rezoliuciją, kuria neteisėtu vadinamas Trumpo sprendimas pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine.
Grybauskaitės apsisprendimą nulėmė ne geopolitiniai skaičiavimai, o JAV administracijos tiesmuki grasinimai, kad nuo šio balsavimo priklausys tolesnis amerikiečių bendradarbiavimas su užsienio valstybėmis.
„Niekam neleisiu mūsų šantažuoti ir laužyti mums rankų“, – tokį Grybauskaitės paaiškinimą išgirdo ir lietuviai, ir amerikiečiai.
2019-ųjų birželį Grybauskaitė atmetė pasiūlymą Slovėnijoje surengti Baltijos šalių prezidentų susitikimą su energetikos sekretoriumi, įtakingu JAV administracijos nariu Ricku Perry. Tokia grupė neseniai jau buvo susitikusi Ukrainoje, ir Grybauskaitė nutarė, kad antrojo nebereikia – jos pokalbiai su ministrų lygio politikais turi būti išimtis, o ne tradicija.
Priešingai nei Adamkui, Grybauskaitei taip niekada ir nepavyko gauti dvišalio susitikimo su JAV prezidentu, nors to aktyviai siekė.
8. Moteriškas solidarumas
Grybauskaitė nuo pat pradžių tvirtai sutelkė užsienio politikos vairą į savo rankas. Tai ypač buvo matyti europinėje darbotvarkėje, kai ji, o ne premjeras atsisėdo prie Europos Vadovų Tarybos stalo.
Premjerai ir Seimo nariai likdavo nuošaly, o Grybauskaitė priimdavo sprendimus ES ekonominiais klausimais, kurie priklauso Vyriausybės kompetencijai. Tai buvo efektyvu, nors sunkiai derėjo su Konstitucija.
Per abi kadencijas ji priešinosi ES mokesčių harmonizavimo idėjoms, pritardama vyravusiai nuomonei, kad maži mokesčiai yra geriausias būdas periferijoje esančiai šaliai pritraukti investicijų.
Kai Lietuvos eurokomisaras Algirdas Šemeta pasiūlė finansinių sandorių mokesčių idėją, Grybauskaitė buvo griežtai prieš.
„Taryba neprašė Komisijos siūlymų dėl finansinių sandorių mokesčio. Kodėl dabar turėtume jį sveikinti?“ – per viršūnių susitikimą 2011 metų spalį prie apskrito stalo į kolegas ES vadovus kreipėsi Grybauskaitė, slopindama Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy entuziazmą pasveikinti „Šemetos projektą“.
Užsienio diplomatinis korpusas greitai suprato, kad siekiant sprendimų, ministrų įtikinti gali nepakakti – valdinga prezidentė visada gali nuspręsti kitaip, todėl proga pabendrauti tiesiogiai buvo labai vertinama.
Šią privilegiją turėjo ambasadorės moterys, su kuriomis Grybauskaitė ėmė reguliariai susitikinėti prie pietų stalo. Vaišes, prie kurių vyrai buvo nepageidaujami, paeiliui rengė skirtingų šalių ambasadorės.
Nenuostabu, kad baigiantis kadencijai, moterys vadovavo visų didžiųjų Vakarų šalių diplomatinėms misijoms – JAV, Vokietijos, Britanijos ir Prancūzijos.
Grybauskaitė per šiuos susitikimus niekada nebūdavo visiškai atsipalaidavusi, bet ambasadorės džiaugėsi, kad ji leisdavo įžvelgti žavių, smagių jos asmenybės aspektų, ne visada atitikdavusių jos, kaip valstybės vadovės, portretą.
Kartu tai buvo proga atsargiai iškelti ir politinius klausimus – nors ir buvo deklaruojamas noras jų vengti.
Grybauskaitei palikus Prezidento rūmus, diplomatinis korpusas jau greitai taps vyriškesnis – rudenį Lietuvoje vadovavimą JAV ir Britanijos ambasadoms perims vyrai.
9. Merkel gelbėjimas
2018 m. liepą NATO būstinėje Briuselyje vyravo sumišimo atmosfera. JAV prezidentas Donaldas Trumpas buvo ką tik iškoneveikęs Vokietijos kanclerę Angelą Merkel dėl gynybos biudžeto ir ėmė reikšti abejones, ar JAV reikalinga NATO. Susitikimui grėsė žlugimas.
Po Trumpo tirados keli lyderiai dar paskaitė savo užrašus apie Sakartvelą ir Ukrainą. Tuomet žodį gavusi Grybauskaitė nusprendė kalbėti ekspromtu.
Ji metė Merkel gelbėjimo ratą: su šypsena kreipėsi tiesiogiai į Trumpą, kad jo pastabos dėl būtinybės gynybos biudžetą yra teisingos, bet kanclerės „kalimas“ yra ne visiškai tikslus.
Grybauskaitė priminė, kad Merkel iniciatyva Vokietijos kariai atvyko į Lietuvą ir ji išlaikė Europos vienybę Rusijos agresijos akivaizdoje.
Grybauskaitė buvo tinkamas žmogus tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Pasisakymas diskusijai grąžino konstruktyvumą.
Netrukus olandų premjeras pasiūlė, kad Trumpas prisiimtų nuopelnus už didėjančias Europos išlaidas gynybai. Jam toks planas patiko ir JAV prezidentas surengė savigyros spaudos konferenciją.
Grybauskaitė ir Merkel visada sutardavo neblogai. Šis ryšys prisidėjo prie to, kad Lietuvos vadovė 2013 metais gavo prestižinį Acheno miesto Karolio Didžiojo apdovanojimą. Per viršūnių susitikimus Grybauskaitė kalbėdavo gana retai ir trumpai, ir dažniausiai palaikydavo Vokietijos kanclerę. Ji buvo laikoma provokiška prezidente.
Grybauskaitės griežta pozicija dėl Rusijos padėjo Merkel sutelkti ES šalis taikyti sankcijas ir suderinti koordinuotą rusų šnipų išsiuntimą po buvusio šnipo apnuodijimo Anglijoje, nors vokiečiai ir norėjo, kad Lietuva rinktųsi dialogą su Rusija, o ne izoliaciją, bei rodytų didesnį solidarumą migrantų krizės metu.
Kalbėdama su Merkel, Grybauskaitė nesibodėdavo ir pakritikuoti Lietuvos vyriausybių, ypač – premjero Algirdo Butkevičiaus kabinetą.
Todėl Saulius Skvernelis pernelyg nenustebo, kai per vizitą Berlyne Merkel, iš pradžių pasidomėjusi Valstiečių ir žaliųjų sąjungos istorija Lietuvoje, jo tiesiai paklausė: „Ar Grybauskaitė griežta Jūsų vyriausybei?“
Grybauskaitę taip pat neblogai vertino Europos Komisijos pirmininkas Jeanas Claude'as Junckeris, ir šie santykiai padėjo užtikrinti Komisijos paramą elektros tinklams sinchronizuoti su Vakarų Europa.
Tarp Briuselio žurnalistų Grybauskaitė buvo žvaigždė – kruopščiai pasirengusi pasisakymams ir įrašams tviteryje, Grybauskaitė žavėjo juos aštriu ir tiesmuku žodžiu. Jis dažnai tikdavo skambioms žiniasklaidos antraštėms. Grybauskaitės pasisakymų dėka Lietuvos vardas skambėjo dažniau, nei lemtų valstybės įtaka.
Lietuvius žurnalistus kartais stebindavo, kad laužydama protokolą ji per oficialias spaudos konferencijas peršokdavo į lenkų ar anglų kalbas. Taip darė, nes nepasitikėdavo vertėjais.
Briuselio žurnalistai ir Merkel palaikė Grybauskaitę jos paskutiniame viršūnių susitikime, kai dalytasi ES aukščiausiais postais.
Antradienio rytą, likus dešimčiai dienų iki kadencijos pabaigos, Briuselyje Merkel su Latvijos premjeru pasiūlė svarstyti Grybauskaitę skirti Komisijos pirmininke. Palankiai atsiliepė ir Estijos premjeras, o Lenkijos vyriausybės vadovas dvišaliame susitikime pasakė, kad Varšuva nebūtų prieš.
Tai buvo vienas iš keliolikos variantų, aptartų per dvi paras vykusias derybas. Konsultacijos dėl „Grybauskaitės varianto“ vyko apie porą valandų, bet galiausiai dešinioji Europos liaudies partija nusprendė, kad postą turi užimti partijos atstovė Vokietijos gynybos ministrė.
Lietuvos konservatorių lyderių patikinimų, kad jų remta Grybauskaitė gali būti laikoma Europos liaudies partijos atstove, nepakako.
Daliai lyderių taip pat kliuvo Grybauskaitės charakteris – buvo manančiųjų, kad ji pernelyg aštri, jog gebėtų derinti skirtingas pozicijas.
10. Grybauskaitės aplinka
2016 metų rugsėjį konservatorių vadovas Gabrielius Landsbergis prezidentei pristatė galimą konservatorių šešėlinį kabinetą, jei Tėvynės sąjunga laimėtų Seimo rinkimus.
Grybauskaitė paprašė, kad užsienio reikalų ministru liktų socialdemokratas Linkevičius.
Linkevičius buvo vienas iš nedaugelio politikų, kurių žodis Grybauskaitei buvo svarbus, nors tarp jų ne sykį buvo ir aštresnių pokalbių, pavyzdžiui, kai jis viešai atsiprašė lenkų dėl lenkiškų pavardžių rašybos.
Ji taip pat įsiklausydavo, ką mano buvęs šalies vadovas Vytautas Landsbergis, keli diplomatai ir žvalgybos pareigūnai.
Grybauskaitės „juodojo sąrašo“ viršuje įsitvirtino buvęs užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas ir eurokomisaras Vytenis Andriukaitis. Ji pasirūpino, kad jų keliai niekada nesusikirstų.
Kai Ušackas dirbo ES ambasadoriumi Kabule, prezidentė ignoravo pasiūlymą susitikti, nors su juo paprastai pasimatydavo dauguma atvykstančių Europos politikų, įskaitant ir Estijos prezidentą.
Kai būdamas ES ambasadoriumi Maskvoje jis pasiūlė su prezidente aptarti Lietuvos pirmininkavimo ES prioritetus, po pusdienio gavo trumpą atsakymą, kad valstybės vadovės darbotvarkė pernelyg užimta.
Grybauskaitė nei Vilniuje, nei Briuselyje nė karto nesusitiko su Andriukaičiu, nors daugeliui kitų šalių eurokomisarų Prezidentūros durys buvo atviros.
Prezidentūroje ji skatindavo patarėjų ginčus, kad prieš apsispręsdama išgirstų daugiau nuomonių – nors kai kuriems ir nepatikdavo, kad kolegos kišasi ne į savo kuravimo sritį.
Prezidentė greitai suprato, kad reitingai tiesiogiai lemia jos įtaką, todėl kruopščiai puoselėjo savo įvaizdį, pradedant griežtais nurodymais fotografams, baigiant išskirtiniu bendravimu su palankiau nusiteikusiais žurnalistais.
Kai į Lietuvą atvykdavo JAV valstybės ar gynybos sekretoriai, Grybauskaitė pareikšdavo, kad spaudos konferencijose dalyvaus ji, nors pagal protokolą tai priklausydavo ministrams.
Siekdami palankaus žiniasklaidos dėmesio, Prezidentūra ir Vyriausybė stumdydavosi pečiais, kam teks svarbiausias vaidmuo priimant tarptautinės politikos žvaigždes – Japonijos premjerą ar Vokietijos kanclerę.
Tik iš televizorių prezidentę pažinojusius žmones susitikimai su Grybauskaite kartais šokiruodavo, nes ji galėdavo būti nemandagi ir šiurkšti, kalbėti pakeltu balsu. Kai kurie išgirdę griežtą tiradą taip ir likdavo nesupratę, kuo neįtiko.
Tačiau, jei norėdavo, ji taip pat galėdavo būti šmaikšti ir spinduliuoti charizma, tiesiu kalbėjimu sužavėti nuo biurokratinių kitų vadovų kalbų pavargusius pašnekovus.
Kritikos ir atsikalbinėjimų ji nemėgo, bet jei pašnekovas tvirtai atsilaikydavo, jis įgydavo pagarbą.
Grybauskaitė visada demonstravo nepriklausomumą ir valdingumą, o sprendimus priimdavo greitai. Dėl to ji tvirtai atsispyrė nederamai įtakai, bet kartais per greitai nurašydavo žmones ir jų patarimus.
Naujasis prezidentas turės rasti savo balansą tarp dviejų svarbiausių šalies vadovo funkcijų – kontroliuoti kitas valdžios šakas ir telkti jas bendriems sprendimams.
