Šie kiminai (lot. Sphagnum imbricatum) pirmą karta paminėti daugiau kaip prieš šimtą metų ir laikyti išnykusiais, pranešė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT).
Šią retą kiminų rūšį pastebėjo Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos specialistai Vytautas Uselis ir Asta Uselienė kartu su Nemuno deltos regioninio parko ekologu Robertu Kubiliumi, kai lankėsi Aukštumalės pelkėje, siekdami įvertinti kaip atsikuria augalija po birželio pradžioje įvykusio gaisro.
Anot VSTT, Aukštumalos aukštapelkėje ir apypelkio miškuose yra šimtai retų augalų, gyvūnų, vabzdžių rūšių, kurių daugybė įtraukta ir į Lietuvos raudonąją knygą. Tačiau grėsmę Aukštumalės telmologinio draustinio ekosistemai kelia pelkės eutrofikacija (ekosistemos kitimas, sukeltas cheminių maisto medžiagų pertekliaus). To priežastis – intensyvi melioracija bei vykdyta durpių gavyba, sukėlusi neigiamą pelkių augalijos kaitą. Iš natūralios pelkės, kurios plotas buvo beveik 2500 ha, liko tik apie 900 ha. Ši dalis yra paskelbta telmologiniu draustiniu.
1900 metais vokiečių botanikas Karlas Albertas Vėberis visapusiškai ištyrė Aukštumalos aukštapelkę ir 1902 metais išleido pirmą pasaulyje pelkėtyros knygą-monografiją apie šią aukštapelkę.