Nuo pat darbų pradžios L.Lesauskaitei pravertė sukaupti nevyriausybinių organizacijų ir pilietiškumą skatinančių veiklų įgūdžiai ir patirtis dirbant Krašto apsaugos ministerijoje su pilietinio pasipriešinimo ugdymo projektais. Kai 2016 m. vykdė mokymus regionų savivaldybėse ir mokyklose, pasiruošimas grėsmėms atrodė nerealus ir nebūtinas. Karai atrodė labai toli, konfliktai nesuprantami. Užgriuvus neregėtiems iššūkiams, koordinuojant išsprogusius pabėgėlių srautus, pažintys ir teorinės žinios labai pravertė.
Kokia šiuo metu situacija?
Per tris karo mėnesius Lietuvoje registravosi 52 tūkstančiai pabėgėlių iš Ukrainos. Ji portalui Pilietybė.lt pabrėžė, kad per pirmąsias karo savaites būtent nevyriausybinės organizacijos sprendė visas kilusias problemas: ieškojo apgyvendinimo, rūpinosi šalpa ir būtiniausiais poreikiais, telkė lėšas, kaupė ir dalinosi informacija. Valstybė įsijungė įsukusi savo biurokratinius procesus tik balandžio mėnesį.
Buvo be galo vertinga ir svarbu, kad į pagalbą suskubo eiliniai žmonės, reikalingų išteklių turinčios įmonės, organizacijos. Sudėtingiausia buvo suvaldyti emocines bangas, nes žmonės iš bejėgiškumo puolė padėti visomis išgalėmis – ne tik finansine parama, bet ir veikla.
Lietuvos Raudonasis Kryžius savo sąrašuose skaičiuoja 17 tūkstančių savanorių, jų visų pirmais mėnesiais labai reikėjo. Šiame etape jau sprendžiama, kaip šį išteklį įveiklinti ir išlaikyti savanorių atsargas.
Kaip pagalbą ir savanorystę paversti kasdiene rutina?
Anot pašnekovės, karas parodė, kad brutalių kovų ir prievartos grėsmės galioja nuolatos, savitarpio pagalba ir savanorystės turi tapti įpročiu, įsilieti į mūsų rutiną. Pabandykime pasirinkti sau tinkamą būdą:
Rasti buriančius lyderius ir aktyvius žmones tarp atvykstančių ukrainiečių, ir įgalinti juos burti bendratautiečius, steigti įvairiausius būrelius, rengti mokymus, kursus, kad jie patys vieni kitus palaikytų.
Prisiminti ir vėl suaktualinti asmenines kiekvienoje Lietuvos šeimoje patirtas istorijas, kai dėl to paties teroro namus turėjo palikti, su lagaminėliu ar daiktų ryšulėliu rankoje šaltomis žiemomis laukais ir miestais klaidžioti, prašytis nakvynės ir šilumos pas svetimus žmones, mūsų tėvai, seneliai. Taip ukrainiečių patiriamas skausmas ir nežinia taps savesnė, bus lengviau dalintis savo patogumais. Tokiomis istorijomis verta dalintis – taip praeitis kurs saugią ateitį.
Rasti širdžiai mielą savanorystės ir pagalbos sritį – bendravimą su senoliais ar vaikais, maisto ar daiktų rūšiavimą, pabėgėlių registraciją – ir tuo pačiu labai atsakingai matuoti savo galimybes bei turimą laiką – jėgas ir savo aplinką tausoti taip pat labai verta. L.Lesauskaitė pastebi, kad puikiai veikia paprasta praktika – paskirti tam tikrą savaitės ar mėnesio dieną savanoriškiems darbams.
Sutelkti draugus, gimines ar kolegas ir tapti kartu dirbančiais savanorių būriais, kad darant gerus darbus, rastųsi progų tarpusavy pabendrauti.
Sužinoti apie nuotolinės savanorystės galimybes, pavyzdžiui, įvairių psichologinės pagalbos ar informacijos teikimo linijų, ir suderinti darbus iš namų. Ši nuotolinės savanorystės forma puikiai tinkama lietuviams, gyvenantiems ne tik Lietuvoje.
Pasinaudoti savanorystėmis ir įgyti papildomų įgūdžių, sužinoti naujų dalykų, sutikti įdomių žmonių – tai suteiks gyvenimui naujo kvėpavimo. Ir prasmės.
