LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“ Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė, kalbėdama apie rudenį planuojamą pasirašyti „valstiečių“ ir „tvarkiečių“ frakcijų koalicijos susitarimą, tvirtino, kad tokios koalicijos devalvuoja partijų vaidmenį politikoje. Primename, kad „valstiečiai“ anksčiau tvirtino nebendradarbiausiantys su partijomis, atsidūrusiomis teisėsaugos akiratyje. Tiesa, „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis tvirtina, kad frakcijų koalicija nėra tapati partijų koalicijai.
Apie partijų silpnėjimą kalba ne tik politologai, šias tendencijas liudija ir sociologiniai tyrimai. Liepą visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atlikta apklausa parodė, kad labiausiai tarp institucijų lietuviai nepasitiki politinėmis partijomis. Tyrimo duomenimis, partijomis nepasitiki apie 65 proc. respondentų, pasitikėjimą jomis išreiškė tik apie 8 proc. žmonių.
Sociologas V.Gaidys akcentavo, kad iš esmės tyrimai rodo, jog partijomis labiausiai nusiviliama dėl neištesėtų pažadų, partijų lyderių nuomonių pokyčių po rinkimų.
Socdemas: koalicijos yra neišvengiamos
LRT.lt kalbintas Lietuvos socialdemokratų darbo partijos pirmininkas, septintą kadenciją parlamente dirbantis Gediminas Kirkilas, tvirtino nepritariantis R.Urbonaitės minčiai, kad frakcijų koalicijos devalvuoja pačias partijas. Anot jo, Lietuvoje neveikia dvipartinė sistema ir dažniausiai valdžią turi formuoti kelios partijos, tad koalicijos yra neišvengiamos.
„Man keista ši mintis, nes kaip tada būtų Skandinavijos šalyse, kur po karo nežinau, ar buvo kokia vyriausybė be koalicijos? Pažiūrėkime į Švediją, Daniją, Norvegiją – paprastai ten visada buvo koalicijos.
Parlamento fragmentavimą nulemia rinkimų sistema. Mūsų rinkimų sistema yra mišri ir, kaip rodo pastarieji rinkimai, 7–8 partijos patenka į Seimą ir nė viena neturi daugumos, išskyrus išimtį 1992 metais. Matyt, kad 1992 metų išimtis nepasikartos, todėl partijos turės sudaryti koalicijas, net jei tai bus ir mažumos vyriausybės“, – kalbėjo G.Kirkilas.
„Socialdarbietis“, svarstydamas, kodėl Lietuvoje yra toks didelis nepasitikėjimas partijomis, pažymėjo, kad viena šios tendencijos priežasčių – išblukusios partijų ideologinės linijos. Be to, anot G.Kirkilo, ir pačiai visuomenei partijų vertybės, pažiūros tampa nebesvarbios.
„Tarkime, Skandinavijos šalyse beveik visos partijos turi savo institucijas, finansuojamas valstybės, kur dirba politologai, buvę politikai, kur verda diskusijos dėl ideologijų grynumo. To Lietuvoje nėra, galbūt ir resursų tam nėra“, – atkreipė dėmesį parlamentaras.
G.Kirkilas pripažino, kad prie partijų devalvacijos ir nepasitikėjimo jomis smarkiai prisideda politikų visuomenei duotų pažadų netesėjimas. Tačiau, pasak pašnekovo, tam yra paaiškinimas.
„Pavyzdžiui, socialdemokratams teko dirbti koalicijoje su Darbo partija, kuri yra gerokai dešinesnė, tai teko daryti kompromisus, o kompromisai neleidžia visiškai preciziškai vykdyti duotų pažadų“, – aiškino politikas.
Konservatorius siūlo žvelgti į mūsų praeitį
Opozicinės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijos parlamente narys, ketvirtą kadenciją Seime dirbantis Kęstutis Masiulis, LRT.lt sakė pritariantis, kad „valstiečių“ išpopuliarintos frakcijų koalicijos devalvuoja partijų vaidmenį politikoje.
„Tai, ką daro „valstiečiai“, yra iš viso politinė pornografija. Tai yra nesuvokiama. Neva partija yra smerktina, nusikalstama, su ja negalima šnekėtis, nes jis yra kriminalinė, turi bylų, bet ne – kai reikia sudaryti koaliciją, tai sako, kad su frakcijomis sudaro, o ne su tais, kurie yra teisiami“, – kritikos negailėjo konservatorius.
Kalbėdamas apie šiuo metu aktyviai Lietuvoje veikiančias politines partijas K.Masiulis akcentavo, kad partijos šiuo metu yra įsikibusios į pragmatizmą, populizmą – kone visos kalba apie „gerovės valstybę“, o ideologiniai ginčai dažnai lieka nuošalyje. Kita vertus, anot politiko, kai diskusijose prieinama prie tokių klausimų, kaip šeimos samprata, ideologijos ima ir susikerta.
„Jeigu prasidėtų radikali diskusija dėl vertybių, tai išlenda mūsų konservatyvumas ginčuose dėl šeimos sampratos. Aš esu liberalas partijoje, man tokios diskusijos nepatinka, bet matau, kad kolegos labai ryžtingai dėl to ginčijasi“, – pavyzdį pateikė K.Masiulis.
Konservatorius, paklaustas, kodėl partijos yra ta valdžios institucija, kuria Lietuvoje nepasitikima labiausiai, pasiūlė pažvelgti į šalies praeitį. Pasak K.Masiulio, lietuviai nuolat šnairavo į valdžios viršūnes, tad, jo manymu, šis pojūtis atsispindi ir mūsų požiūryje į partijas.
„Tai yra paveldėta iš gilios, šimtmečius trukusios lietuviškos rezistencijos. Ar lietuvis kažkada po Žečpospolitos padalijimo pasitikėjo carine valdžia, kuri uždarinėjo universitetus, draudė legaliai mokyti vaikus, draudė knygas? Ta valdžia buvo svetima. Kiek mes savą valdžią turime? Tik 20 metų – turiu omeny smetoninę valdžią – o ir tas pasitikėjimas valdžia buvo abejotinas. [...] Sovietmečiu taip pat buvo juntamas susvetimėjimas tarp valdžios ir žmogaus.
Dabar pasikeitė santvarka, turime valstybę, bet žmogaus supratimas nėra pasikeitęs – „jeigu aš turiu kokią įmonę, tai valdžia mane bando apgauti, apvogti, nes bando mane apmokestinti“, – samprotavo konservatorius.
Kas vakar buvo priešas, šiandien virsta draugu
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius, sociologas V.Gaidys, sutiko, kad partijų ar frakcijų, kurios žadėjo prieš rinkimus nebendradarbiauti, koalicijos devalvuoja partijų vaidmenį politikoje, tačiau kartu pažymėjo, kad dėl to nereikėtų stebėtis.
„Partijos prieš rinkimus daug ką žada. Nėra partijos, kuri nežadėtų, o po rinkimų tų pažadų neįvykdo, nes reikia sudaryti koalicijas. Retai būna, kad viena partija turi valdžią.
Retai būna, kad partijos nesikeistų. Jos eina į koalicijas ir, tarkime, kas vakar jiems buvo priešas, šiandien tampa draugu“, – aiškino V.Gaidys.
Sociologas akcentavo, kad iš esmės tyrimai rodo, jog partijomis labiausiai nusiviliama dėl neištesėtų pažadų, partijų lyderių nuomonių pokyčių po rinkimų.
„Partijos yra gyvi žmonės ir priekaištas joms būna tas, kad jos rūpinasi savo gerove, o ne žmonių likimais“, – tvirtino sociologas.
V.Vobolevičiaus teigimu, partijų ideologinių linijų nykimą galima įžvelgti ir politikų diskusijose, partijų programose.
Mato „antrosios Lietuvos“ vektorių
LRT.lt kalbintas ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto docentas, politologas V.Vobolevičius, teigė, kad atsakyti, kas devalvuoja partijas Lietuvoje ir lemia nepasitikėjimą jomis – ar partijų veiksmai, ieškant koalicijos partnerių, ar išoriniai veiksniai, kaip skandalai, – nėra lengva.
Anot jo, jei sutiktume su teiginiu, kad visuomenę labiausiai nuvilia neištesėti politikų pažadai, tai „valstiečiai“, nutarę bendradarbiauti su korupcija įtariamais „tvarkiečiais“, rizikuoja prarasti pasitikėjimą. Vis dėlto V.Vobolevičius ragina neskubėti su šia išvada. Politologas primena, kad svarbiu partijų vertinimo kriterijumi neseniai tapo takoskyra tarp elito ir likusios, neretai vadinamos „antrąja“, Lietuvos.
„Šiuo atveju tiek „valstiečių“, tiek „tvarkiečių“ nemaža elektorato dalis yra tos „antrosios Lietuvos“ žmonės. Čia labai svarbu, kaip rinkėjai priims tą susivienijimą. Jei susivienytų „valstiečiai“ su konservatoriais, tada būtų nusivylimas visose pusėse, o kai susivienija dvi „antrajai Lietuvai“ atstovaujančios politinės jėgos, tai tas nusivylimas gali būti nedidelis“, – svarstė V.Vobolevičius.
„Catch all“ ir nutrūkęs ryšys su liaudimi
V.Vobolevičius tvirtino, kad, ieškant partijų silpnėjimo priežasčių, vertėtų atsižvelgti ir į politinių ideologijų silpnėjimo tendencijas. Anot politologo, susidaro įspūdis, kad Lietuvos partijos dažnai elgiasi pagal „catch all“ (angl. įtraukti visus) modelį, siekdamos prisivilioti kuo įvairesnių politinių pažiūrų rinkėjus.
„Pavyzdžiui, konservatoriai turi kažką, kas apeliuotų į liberalius rinkėjus, tuo pat metu partija turi Lauryną Kasčiūną arba Audronių Ažubalį, kurie, skirtingai negu Gabrielius Landsbergis ir jau buvęs konservatorius Tadas Langaitis, apeliuoja į visai kitą rinkėjų dalį. Natūralu, kad niekas nesijaučia visiškai „namie“ su tomis partijomis. Jeigu vienam patinka L.Kasčiūno konservatoriai, tai kitam nebus prie širdies T.Langaičio konservatoriai arba atvirkščiai.
Iš kitos pusės, nesinori pasmerkti tų partijų, nes, skirtingai negu chrestomatiniais XX amžiaus vidurio laikais Vidurio Europoje, kur buvo labai aiškios, didelės politinės grupės – krikščionys demokratai, socialdemokratai – dabar viskas yra labai fragmentuota ir iš tikrųjų nėra tokių didelių grupių. O tos naujosios grupės (visi dabar turi tą jaunimo „fetišą“) dažnai apskritai nebalsuoja. Kai elektoratas yra toks susifragmentavęs ir, drįstu teigti, nestabilus, tai galima suprasti ir partijas, kad jos nenori tapti tomis, kurios dreba dėl to, ar peržengs 5 procentų barjerą, ir pasidėlioja įvairius „meniu“ rinkėjams“, – svarstė akademikas.
Anot jo, įvairių požiūrių suplakimas į viena rinkėjus pastato į nepatogią padėtį – šie, norėdami išlikti lojalūs konkrečiai partijai, ir toliau už ją balsuoja, nors ir ne visos jos deklaruojamos vertybės jiems patinka.
„Išeina užburtas ratas, kai partijos rengia tokį „suneštinį balių“ kiekvieno rinkėjo skoniui, o, iš kitos pusės, nė vienas rinkėjas dėl to, kad tam „suneštiniame baliuje“ pateikiami nederantys patiekalai, nesijaučia visiškai patenkintas“, – komentavo V.Vobolevičius.
Politologo teigimu, partijų ideologinių linijų nykimą galima įžvelgti ir politikų diskusijose, partijų programose.
„Tarkime, visi pasisako už mokslą, proveržį, Lietuvos saugumą, tai yra, tokius dalykus, kuriuos iš esmės išspręstų toks ūkininkas kaip V.Matijošaitis. O ten, kur reikėtų iš kažko paimti, kažkam atiduoti ir tai pateisinti geru moraliniu argumentu, partijos neina“, – tvirtino pašnekovas.
V.Vobolevičius, paklaustas, kodėl lietuviai iki šiol nepasitiki politinėmis partijomis, akcentavo, kad to priežasčių reikėtų ieškoti partijų atėjimo į valdžią aplinkybėse. Pasak jo, kai Vakarų Europoje tradicinės partijos gimė, kovodamos už konkrečių socialinių sluoksnių teises, Lietuvoje politikai atėjo į valdžia kitomis aplinkybėmis.
„Lietuvoje visas partijas į valdžią įnešė ta dainuojanti revoliucija ir staiga po 1990 metų, po rinkimų, tau nereikia palaikyti artimo ryšio su liaudimi, nes ta liaudis tave, dar nesusiformavusį, dar skylantį įnešė į valdžią. Tu turi visai kitas užduotis – reikėjo valdyti šalį, reikėjo spręsti opias ekonomines problemas. Be to, tu turi labai kintančią visuomenę – kas buvo vakar pasiturintis, šiandien tapo skurdus ar emigravo. Ir šioje situacijoje tu, kaip partija, neturi absoliučiai jokio intereso megzti ryšių su masėmis, jas mobilizuoti, leisti partinius laikraštukus, pritraukinėti žmones.
Mūsų partijos, skirtingai negu Vakaruose, nėra atlikusios šaknų įleidimo į visuomenę vaidmens. Jeigu Vakaruose partijoms reikėjo tų socialinių grupių, kad partijos gyvuotų, tai Lietuvoje to nereikėjo, nes valdžia buvo partijoms atnešta. Partijos nedirbo su rinkėju, išskyrus šokius tokius vaidinimus – „čia mūsų programa, čia mūsų žvaigždės, čia mūsų pažadai“. Kitaip tariant, partijos mažai dirbo su rinkėjais, kad juos apšviestų, kad juos įtrauktų į politiką ne ideologiniam, o socialiniam vaidmeniui “, – dėstė politologas.
