„Lietuvoje yra tam tikras politinis įsitikinimas, kad viskas yra pasiekta. Didieji darbai yra nuveikti ir didžiulių pokyčių kaip ir nereikia. Ne visos partijos gyvena tokia migla, bet kai kurių toks yra politinis moto“, – kalbėjo P.Auštrevičius.
Jo kolega Europos Parlamente Gabrielius Landsbergis pabrėžė, kad viena lėtų pokyčių priežasčių yra nesugebėjimas išskirti strateginių tikslų. Jų dabartinė Vyriausybė yra išskyrusi per pusantro šimto: „Jokios vadybos mokyklos to nepagirtų. Kodėl negalime išskirti trijų?“
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) mokslininkas Darius Žeruolis pabrėžė, kad pokyčiai Lietuvoje vyksta sunkiai ir lėtai dėl to, kad Vyriausybės Lietuvoje nėra perimamos.
„Tada negali planuoti toli į ateitį, nes kai kuriems dalykams įgyvendinti neužtenka ketverių metų politinio ciklo, todėl investuojama į tai, kas atsiperka trumpuoju laikotarpiu“, – kalbėjo jis.
Tuo metu G.Landsbergiui nepasirodė, kad didžiausia problema yra politinė švytuoklė.
„Manau, kad ciklo svyravimas nėra didžiausia bėda. Manau, kad didžiausia bėda yra strateginių tikslų neišsikėlimas. (…) Atsakymas slypi visuomenės apklausose. Jeigu sudarome dešimtuką aktualiausių temų, panašu, kad strateginės temos, pavyzdžiui, energetinė nepriklausomybė ar kova su korupcija, į tą dešimtuką nepatenka“, – kalbėjo G.Landsbergis.
Nesu girdėjęs politiko, kuris pasakytų, kad nežino, kaip problemą spręsti, – kalbėjo D.Žeruolis.
D.Žeruolis pabrėžė, kad Lietuvos politikai neturi pakankamai drąsos prisipažinti, kad nežino, kaip reikėtų spręsti kai kurias valstybės problemas.
„Nesu girdėjęs politiko, kuris pasakytų, kad nežino, kaip problemą spręsti. Sudėtingoms problemoms nėra paprastų atsakymų, o politiškai atsiperka tai, ką gali lengvai rinkėjams paaiškinti“, – kalbėjo jis.
Kitas TSPMI mokslininkas – Vitalis Nakrošis – taip pat kalbėjo apie tai, kad Lietuva negali išsikelti svarbiausių siektinų tikslų.
„Daugiausia dėmesio pritraukia skandalai, bet trūksta dėmesio rutininiam politikos įgyvendinimo procesui. Per pastaruosius metus vyko prioritetų infliacija. Trūksta ambicingos darbotvarkės ir nuoseklaus politinio dėmesio“, – sakė jis.
Be to, judėjimui į priekį trukdo ir priešprieša tarp pagrindinių politinių partijų blokų – jos stabdo naujų sprendimų priėmimą, motyvuodamos savo ankstesniais sprendimais.
„Prioritetai išplaukę, ir galimybės įgyvendinti jas yra dar mažesnės“, – kalbėjo V.Nakrošis.
Po to mes prapuolėme, čiuoždami ES rogutėmis, – sakė P.Auštrevičius.
P.Auštrevičius kaip vieną progreso stabdžių įvardijo diskusijos, ko Lietuva nepadaro, trūkumą. Pasak europarlamentaro, Lietuva palieka problemas spręsti europinėms institucijoms.
„1990 žinojome, ką darome. Po to siekėme narysčių. Po to mes prapuolėme, čiuoždami ES rogutėmis. Ko patys nepadarome, iš esmės nesifokusuojame. Nėra diskusijos, ko mes patys nepadarome. Politinio kalbėjimo forma yra labai svarbi. Reikia orientuotis į labiau išsivysčiusias valstybes, o ne lyginti save su kaimynais ir sakyti, kad ir jiems taip sekasi“, – sakė jis.
P.Auštrevičiui taip pat nuostabą kelia faktas, kaip nieko doro nenuveikianti Socialdemokratų partija išlaiko itin gerus reitingus.
„Trūksta politinės ambicijos, trūksta politinio reiklumo. Jeigu nieko nepasiekianti partija yra pirmaujančiose pozicijose, aš negaliu to paaiškinti“, – kalbėjo politikas.
Jis pabrėžė, kad, siekiant reformų, partijoms reikėtų atsiriboti nuo ideologijos.
„Keisti nekeičiant yra neįmanoma, reformos neturėtų būti ideologizuojamos. Turime du iššūkius, kliuvinius: demografinį ir ekonominio produktyvumo. Kaip galima ideologizuoti demografiją? Tai būtų ėjimas į aklavietę ir bandymas keisti nieko nekeičiant“, – sakė jis.
P.Auštrevičiaus teigimu, šiuo metu svarbiausia yra siekti, kad ekonomikos augimas pasiektų ir Lietuvos šeimas.
