Nežinau, ar kada esat buvę Kuršėnuose, bet kad susidarytumėt įspūdį, galiu pasakyti, kad tai merdėjantis miestelis Šiaulių rajone, kurio populiacija per pastaruosius keletą metų nukrito beveik trečdaliu ir siekia vos ne vos dešimt tūkstančių. Per aštuoniolika savo gyvenimo metų esu lankiusi dvi vidurines, vieną meno mokyklą ir per visą tą laiką nesu sutikusi nė vieno jauno žmogaus, kuris nebijotų viešai kalbėti apie savo seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę.
Per aštuoniolika savo gyvenimo metų esu lankiusi dvi vidurines, vieną meno mokyklą ir per visą tą laiką nesu sutikusi nė vieno jauno žmogaus, kuris nebijotų viešai kalbėti apie savo seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę.
Nuoširdžiai tikiuosi, kad augote šeimoje, kuri jus rėmė ir visapusiškai palaikė. Tačiau jei taip nebuvo, tas laukimo jausmas jums tikriausiai bent šiek tiek pažįstamas.
Ir aš laukiu šios vasaros ir tų nelemtųjų egzaminų kaip kokio išganymo. Mano draugai taip pat sėdi ir laukia. Ir nors nė vienam iš mūsų nėra aišku, kas bus po to, kai paliksime namus, daugeliui iš mūsų sunku nusivilti savo ateitimi labiau nei esame nusivylę dabartimi.
Neseniai Tolerantiško jaunimo asociacijos narė paklausė, ar norėčiau paruošti pristatymą apie LGBT+ jaunimo gyvenimą Lietuvos regionuose ir pasisakyti jos organizuojamame renginyje. Sutikau daug negalvojusi, vien todėl, kad esu šneki ir mėgstu dėmesį.
Bet kai pradėjau galvoti, ką galėčiau pasakyti renginio dalyviams, kuriems mano ir kitų jaunų žmonių patirtis net per daug gerai pažįstama, truputį sutrikau. Ką aš galiu papasakoti LGBT+ bendruomenei apie jaunų žmonių gyvenimą Lietuvos rajonuose, kas nėra ir taip visiems žinoma ir akivaizdu?
Taip, nepriklausomoje Lietuvoje mums negera. Taip, ne visi augantys homofobijos, transfobijos ir apskritai netolerancijos židiniuose išgyvena. Taip, kažkas turi keistis. Tada pradėjau galvoti: kas?
Taip, nepriklausomoje Lietuvoje mums negera. Taip, ne visi augantys homofobijos, transfobijos ir apskritai netolerancijos židiniuose išgyvena. Taip, kažkas turi keistis.
Iš kur turi ateiti tas mistinis pokytis, kuris pradėtų keisti konservatyvių žmonių mąstymą, kuris užkirstų kelią nuolatinėms patyčioms ir nesaugumo jausmui? Kokia akcija, koks projektas turi būti įvykdytas, kad daugiau nė vienas vaikas, kurio identitetas neatitinka pasenusio kanono, nenorėtų užbaigti savo gyvenimo, jam dar neprasidėjus? Ir svarbiausia, kas tai turi padaryti?
Nemaža dalis LGBT+ bendruomenės narių nori prisidėti prie kovos už savo teises ir būti permainos dalimi. Tačiau lygiai taip pat norime vakare eiti gatve ir negalvoti – pareisime iki namų ar ne? Ar tuose namuose mūsų kas nors lauks ir mumis didžiuosis? Ar išvis dar turėsime namus?
Baimė dėl savo saugumo sustabdo ne vieną. Tačiau iš patirties prisimenu, kad kai buvau maža ir dar verkdavau dėl to, kad man nepatinka berniukai, kartais užtekdavo vieno pozityvaus komentaro ar mažyčio straipsnelio, kad prisiminčiau, jog visas pasaulis nėra toks, kaip Kuršėnai ir žmonės ne visur tokie.
Pirmiausia turime pradėti iš esmės stiprinti LGBT bendruomenę, kad tokių žinučių visuomenėje, kurioje gyvename, būtų kuo daugiau. Šiuo metu daugelis mūsų jaučiasi išsigandę, pažeidžiami, vieniši ir prieš padėdami homofobams tvarkytis su jų problemomis, norėtume susitvarkyti su savo pačių.
Šiuo metu daugelis mūsų jaučiasi išsigandę, pažeidžiami, vieniši ir prieš padėdami homofobams tvarkytis su jų problemomis, norėtume susitvarkyti su savo pačių.
Keletą kartų už akies užkliuvo tos pačios TJA siunčiami elektroniniai laiškai ar internetiniai skelbimai apie Vilniuje ar Kaune besirenkančias grupes, skirtas homoseksualiems ir translyčiams asmenims, kuriose jiems yra suteikiama psichologinė pagalba.
Ir tai nuostabu, išties. Bet Vilnius ir Kaunas – tolimi miestai. Dauguma iš mūsų juose lankomės porą kartų per metus, tačiau psichologinės pagalbos kai kuriems reikia porą kartų per dieną. Ir, aišku, atrodo, kad niekas mums netrukdo apsilankyti pas vietinį psichologą, bet…
Neseniai mano mokykloje vyko karjeros diena. Ji nebuvo ypač įdomi, galbūt pasirinkau apsilankyti ne pas tuos žmones, nežinau. Bet kokiu atveju, užsukau ir pas psichologę, nes ta profesija man visada atrodė gana viliojanti.
Moteris, kuri su mumis kalbėjo, pradėjo pasakoti gana įdomius dalykus, pagalvojau: o, valio, pagaliau kažkas nenuobodaus. Kai ji pradėjo vardinti, kokių savybių reikėtų turėti, norint tapti psichologu, ji ypač pabrėžė toleranciją. Aišku, aš sėdėjau ir džiaugiausi pagaliau pamačiusi psichologę, kuri suprato, kaip tai svarbu. Ir buvau taip užsiėmusi tuo džiūgavimu, kad net likau šiek tiek šokiruota, kai ji pasakė „pavyzdžiui, man yra nepriimtina visokios ten seksualinės mažumos, bet…“
Tikriausiai viena iš priežasčių, kodėl žmogaus teisių judėjimas Lietuvoje progresuoja taip lėtai, yra ta, kad neturime įtakingų žmonių, viešai reiškiančių savo palaikymą ir prisidedančių prie šio judėjimo.
Ir taip kalba moteris, kuri net negyvena mažame miestelyje, kuri yra dirbusi ir didmiesčiuose, dabar gyvena Šiauliuose. Kyla klausimas: kaip LGBT+ vaikams rasti psichologinės pagalbos, kai daugumai psichologų tai nepriimtina, bet… Bet kas?
Ar tu tam sutrikusiam, išsigandusiam vaikui vis dar padėsi? Ar išlaikysi konfidencialumą, profesionalumą, kai paaiškės, kad jo jausmai, jo tapatybė yra tokia, kokios tu nelaikai tinkama, bet vis tiek drąsiai sveikini save už toleranciją?
Tos pačios taisyklės galioja ir mokyklos psichologams, ir visiems mokytojams, kurie didžiuodamiesi siūlo su jais pasikalbėti, kai tik iškils kokių problemų, ir visiems kitiems oficialiems asmenims, kurių darbas yra rūpintis visais vaikais, net ir tais, kurie jiems nepriimtini, bet…
Mums reikia pagalbos ir jos reikia dabar. Manau, tai kritinis punktas, svarbesnis už bet kokią partnerystę ar santuoką ar kitus absurdiškus dalykus, dėl kurių politikai dabar pešasi su Europos Sąjunga.
Tikriausiai viena iš priežasčių, kodėl žmogaus teisių judėjimas Lietuvoje progresuoja taip lėtai, yra ta, kad neturime įtakingų žmonių, viešai reiškiančių savo palaikymą ir prisidedančių prie šio judėjimo.
Mūsų prezidentė šiuo klausimu visada numykia kokią nors lėkštą frazę apie mums nepasiruošusią visuomenę, tarsi siūlydama mums nustoti egzistuoti, kol visuomenė susikaups ir pagaliau mums pasiruoš.
Politikus, palaikančius LGBT teises, galiu suskaičiuoti ant rankų pirštų, nes jų visiškai pakanka ir lieka dar laisvų. O kaip įtakingi verslininkai, aktoriai, atlikėjai, sportininkai? Nejaugi lietuviams, laikantiems krepšinį savo valstybine religija, nieko nereikštų išgirsti Sabonį arba Jasaitį pasisakant už lygias teises? Galbūt jei ši tema būtų atvira diskusijoms, o ne laikoma tabu, didžiausias ir desperatiškiausias jaunų žmonių troškimas nebūtų žūtbūt ištrūkti iš senų poetų apdainuotos „tėvynės“.
Mūsų prezidentė šiuo klausimu visada numykia kokią nors lėkštą frazę apie mums nepasiruošusią visuomenę, tarsi siūlydama mums nustoti egzistuoti, kol visuomenė susikaups ir pagaliau mums pasiruoš.
Bet turbūt reikėtų pradėti nuo mažesnių mastų. Skatinti mokyklas aktyviai prisidėti prie kovos su homofobinėmis, ir ne tik, patyčiomis, o ne tik pasikabinti plakatą per Tolerancijos dieną ir pasveikinti save už neva puikiai atliktą darbą.
Plakatus galime kabinti mes, išsigandę mokiniai, o įstaigos, kur praleidžiame pusę savo laiko, turėtų įnešti didesnį indėlį. Galbūt grupės, teikiančios pagalbą jaunimui galėtų pradėti kurtis ir mokyklų iniciatyva. Na, o svarbiausia bent jau girdėti, kad mes ne vieni.
Mes, kaip tauta, kuri taip labai nori rūpintis vaikais, kad net kuria tam tikrus bjaurius ir diskriminuojančius nepilnamečių apsaugos įstatymus, privalome tai daryti be jokių išlygų.
Visuomenė, kaip ir kiekviena vaikais besirūpinanti institucija ar už toleranciją kovojančių organizacijų vykdomi projektai, turi pranešti jaunimui, kad suvokimas, jog nesi heteroseksualus ar kitaip nukrypsti nuo velniai žino kieno nustatytų normų, neturėtų sunkiai nusėsti pilve, neturėtų neleisti užmigti, neturėtų kelti noro save žaloti ir svaigintis. Kiekvienas iš mūsų turėtų žinoti, kad gali rasti informacijos ir pagalbos ir kad, nepriklausomai nuo to, kaip sureaguos šeima, neliks be stogo virš galvos.
Ir nors tai tokie paprasti, esminiai dalykai, dažnai jie skamba kaip drambliuko svajonės. Bet aš atsisakau taip galvoti. Jei pradėsime nuo draugiškos žinutės skleidimo ir judėsime į priekį, anksčiau ar vėliau vis tiek pasieksime tai, ko trokštame. Ir kuo daugiau mūsų prisidės, tuo mažiau šansų, kad tai nutiks, kai kažkam jau bus per vėlu.
Šis tekstas paskelbtas žmogaus teisių portale manoteises.lt