– Ponia Rėklaitiene, suprantu, kad tas jungimas prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) jūsų aukštajai mokyklai visai nepriimtinas?
– D.Rėklaitienė: Taip, tiek visa mūsų bendruomenė, tiek Taryba, tiek Senatas yra priėmęs sprendimą neprisijungti. Mūsų matymas yra visiškai kitas – specializuotos universitetinės mokyklos palikimas. Mes norime likti vieninteliu nepriklausomu Lietuvos sporto universitetu taip, kaip yra paliekamos kitos specializuotos aukštosios mokyklos: Muzikos ir teatro akademija, Dailės akademija.
– Jūsų logika, kad jeigu galima menininkams, tai galima ir sportininkams?
– D.Rėklaitienė: Taip, nes mes turime specializaciją ir gana siaurą. Tokių universitetų pasaulyje yra tikrai ne vienas. Kiekviena šalis turi savo atskiras sporto aukštąsias mokyklas, kuriose ir plėtojamas sporto mokslas ir sporto studijos. Šie universitetai yra gerbiami ir svarbūs.
– Rektore, jūs nematote jokios naudos šalies sportui, jeigu būtumėte prijungti prie LSMU? Tai juk yra artimi dalykai. Sportas – sveikata, juk taip sakoma.
– D.Rėklaitienė: Kaip sportas mes esame artimi ne tik su LSMU, mes lygiai taip pat galime būti artimi su Vytauto Didžiojo universitetu ir su kitais universitetais.
– Turiu omeny, pavyzdžiui, sporto mediciną, kuri yra labai svarbi, tačiau Lietuva tikrai neturi pačių pažangiausių technologijų, neturi didžiausių pasiekimų. Apie tai labai dažnai kalba tiek olimpinių rinktinių atstovai, tiek kiti specialistai, kad reikėtų vystyti sporto mediciną kaip atskirą sritį, ir galbūt šis jungimas tai paskatintų?
– D.Rėklaitienė: Bet tai yra tik viena sritis. Sporto medicina yra tik viena iš nedaugelio sričių sporte. LSU sporto mokslas ir visos sporto studijos yra apskritai su sveikatinimu susijusios, su kūno kultūros mokytojų rengimu, su kitomis specialybėmis: sporto vadyba, net sporto teisę turime. Todėl sieti vien tik su medicinos mokslais ir tik su LSMU kaip studijų programomis, tai yra labai siaura. Nematau bendradarbiavimo problemos su LSMU ir kitais universitetais, bet nebūtinai tas bendradarbiavimas turi būti kaip mechaninis jungimas. Man atrodo, kad pasaulyje jau seniai yra žymiai pažangesnių bendradarbiavimo būdų, nei mechaninis įstaigų sujungimas. Manau, mūsų universiteto prijungimas prie LSMU sumažintų mūsų patrauklumą ir bendradarbiavimą su kitais universitetais. O kaip būtų su kūno kultūros mokytojais, su sporto vadybos ir kitais specialistais? Galų gale patys treneriai, kai yra rengiami, medicinos studijų turi nedaug.
– Rektore, bet ar pats statusas yra tiek svarbus: ar jūs būsite fakultetas, ar universitetas? Juk svarbiausia studijos ir kokybė, o to iš jūsų niekas neatims.
– D.Rėklaitienė: Taip, bet programos ir yra kuriamos tada, kai yra autonomija, kai yra valdymas ir kai yra konkretūs akcentai. Jeigu mes einame į universitetą, kuriame nėra daug sporto kultūros, natūralu, kad ši sritis nebus pati svarbiausia.
– Pone Maziliauskai, jūsų universitetas – žemės ūkio srities – bendrąja prasme vis tiek suvokiamas kaip technologijų universitetas. Ar jūs iš tiesų save suvokiate kaip patį artimiausią VDU partnerį, o ne, tarkime, Kauno technologijos universiteto (KTU) ?
– A.Maziliauskas: Per praėjusius metus mes parėjome labai daug etapų ir svarstėm, kokia kombinacija būtų geriausia. Pas mus yra biologiniai mokslai, yra du technologiniai fakultetai ir yra socialiniai mokslai, kur yra kaimo plėtra, žemės ūkio ekonomika ir kiti susiję dalykai. Su VDU per visą derybų etapą mes susidėliojome tam tikrus sinergijos momentus: pirma, gamtos fakultetas iš VDU, matyt, ir struktūriškai, ir fiziškai judės į mūsų pusę ir turės puikų bendradarbiavimą su agronomija, su miškų fakultetu. Ekonomikos vadybos fakultetas su mūsų kaimo plėtros ir žemės ūkio sritimi į abu puses atneš geresnį pritaikomumą, abi pusės taps stipresnės. Žemės ūkio specialistui šiandien reikia turėti daugiau ne žinių, o praktinių gebėjimų, gebėjimo komunikuoti ir dirbti komandoje, mokėti užsienio kalbas – VDU bazinis parengimas sustiprins mūsų specialistų paruošimą. Mes VDU sustiprinsim praktiniu parengimu: humanitarai, gamtos mokslų žmonės gaus tvirtesnį praktinį pagrindą, bendraus ne tik su miesto žmonėmis, bet ir su kaimo. Jie bus labiau pasiruošę dirbti Lietuvoje. Su VDU mes turime tris bendras doktorantūras.
A.Maziliauskas: Per praėjusius metus mes parėjome labai daug etapų ir svarstėm, kokia kombinacija būtų geriausia.
– Aleksandro Stulginskio universitetas – žemės ūkio pakraipa, VDU – bendrąja prasme humanitarinis universitetas, universitetas, kurio iš principo jau tarsi nėra – Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) – visi trys susijungs į vieną. Pone Auguti, nėra didesnės ambicijos?
– J.Augutis: Yra, bet, kaip sakoma, ir Roma ne per vieną dieną pasistatė. Pirmiausiai padarykime šį darbą. Būsimam susijungimui buvo rengtasi labai ilgai, ypač su LEU. Mokytojų rengimo trūkumus mes jau esame pastebėję daugybę metų atgal ir darbus pradėję prieš tris metus: yra sukurtos naujos programos, naujos schemos ir t.t.
– Ministre, ar jus įtikina Sporto universiteto argumentas, kad jei gali menininkai, tai kodėl negali sportininkai turėti specializuoto universiteto?
– J.Petrauskienė: Diskutuojant dėl universitetų jungimo, labai svarbu nepamiršti paties tikslo – sustiprinti kokybę ir išspręsti problemas, kurias šiandien turime: fragmentacija, dubliavimasis. LSU atveju, kalbant apie sporto ir sveikatos bendrą jungtį, apie fizinio aktyvumo apskritai visuomenėje stiprinimą, tai persidengimas medicinos mokslų srityje yra pakankamai didelis ir šią sinergiją mes matome kaip galimybę esamiems ir būsimiems studentams sustiprinti studijų kokybę, sutelkti mokslinį potencialą ir pakilti į visai kitą lygį.
– D.Rėklaitienė: Aš labai pritarčiau, kad reformos esmė – kokybės gerinimas. Būtent šiuo aspektu mums ir kyla didžiausias klausimas. Kokybės pas mus yra vertinama tam tikrai kriterijais. Tai yra tarptautinis ekspertinis mokslo, studijų ir institucinis vertinimas. Šiuos kriterijus LSU atitinka aukščiausiu lygiu ir niekas dėl to neprieštarauja. Visos studijų programos yra akredituotos šešeriems metams, mokslas įvertintas labai aukštai, todėl kalbėti, kad reikia gerinti kokybę. Žinoma, mes visą laiką siekiame vis aukštesnės kokybės, bet tikrai kyla klausimas, ar ta kokybė pagerės mus prijungus?
– Ministre, LSU sako, kad dirba gerai, vertinami yra gerai ir atitinka visus reikalavimus. Ką jūs į tai atsakytumėte?
– J.Petrauskienė: Kalbame ir apie ambiciją. Aš pritariu tam, ką sako rektorė, bet ar priežastis nestiprinti aukštojo mokslo kokybės, nes jau dabar yra pakankamai neblogai? Akivaizdu, kad jungimasis su LSMU atveria daug didesnes stiprėjimo galimybes ir to nuneigti yra neįmanoma.
– Ar čia yra kažkokie ekonominiai–finansiniai argumentai? Ar jungimas sutaupytų lėšų, ar leistų esamas efektyviau panaudoti?
– J.Petrauskienė: Be jokios abejonės, kad jungimas neišsprendžia visų aukštojo mokslo iššūkių, bet jis sprendžia ir tam tikrus efektyvumo klausimus. Pirmiausiai yra paprasti dalykai – vietoj dviejų administracijų gali būti viena. Tai sudaro galimybes pagerinti sąlygas pirmiausiai akademinei bendruomenei. Jungimasis turi taupyti pinigus, kuriuos galima investuoti į studijų kokybę.
– Ministre, pamenate, kai tik prisiekė ministrų kabinetas, Vyriausybė pateikė savo matymą dėl aukštųjų mokyklų jungimo. Buvo kalbama, kad Kaune turi likti vienas didelis universitetas ir galbūt šalia esantis LSMU. Dabar gi jungimas nėra toks įspūdingas. Jūs nusivylusi tuo, kas vyksta, ar ne?
– J.Petrauskienė: Aukštojo mokslo pertvarka yra labai sudėtingas procesas. Tai rodo ir kaimyninių šalių pavyzdžiai. Vyriausybės pasiūlytas planas – tai pasiūlymas važiuoti greitkeliu, dabartinė situacija rodo, kad važiuojama ne greitkeliu, galbūt plentu, bet procesas vykta. Be aukštųjų mokyklų palaikymo realizuoti tokį ambicingą planą būtų tikrai sudėtinga. Laiko faktorius, investicijos – taip pat yra labai svarbu.
– Pone Maziliauskai, kaip jūs pats paaiškintumėte tai, kad jungimuose nedalyvauja KTU? Pamenu vasarą vykusioje diskusijoje apie aukštojo mokslo reformą, nuskambėjo mintis, kad KTU yra per didelis ir per baisus, kad su juo kas nors norėtų jungtis.
– A.Maziliauskas: Aš laikausi principo neanalizuoti, kodėl KTU nesijungia, aš galiu pasakyti kodėl mes jungiamės. Kažin ar dabar reikia tokio vieno didelio universiteto Kaune. Pavyzdžiui, Australijos studijos sako, kad Australijoje universitetai yra per dideli. Rodikliai rodo, kad efektyviai valdomi kokybiškesni būna mažesni universitetai. Manau, kad VDU su 14 tūkst. studentų naujame junginyje bus tikrai optimalus. Jeigu ateitis rodys, kad yra poreikis jungtis dar kartą su kitais universitetais – taip galima ir elgtis.
J.Augutis: Mes labai žavimės tai žodžiais: didelis, stiprus universitetas. Nėra iš tikrųjų taip. Mes turime galvoti apie stojantį žmogų, kokias galimybes jis turi pasirinkit. Vyrauja tas supaprastintas požiūris, kad universitetai niekuo nesiskiria, kad jie visiškai vienodos kultūros, kad neturi savitumo. Jūs sakote, kad VDU – humanitarinis universitetas – nieko panašaus. Tai yra plačios aprėpties: nuo biotechnologijų iki humanitarinių mokslų. Mūsų universiteto stiprybė yra didžiulis tarpdiscipliniškumas. Taip buvo nuo pat universiteto atkūrimo pradžios.
– Ponia Rėklaitiene, jeigu rytoj komitetas pritaria, penktadienį pritaria ir Seimas – laikysite tai kaip pralaimėjimą, kaip išprievartavimą jūsų bendruomenės?
– D.Rėklaitienė: Kokiais būdais tai yra daroma vertinti gali visa visuomenė. Konstitucijoje nurodoma, kad universitetas turi autonomiją ir prijungtas gali būti tada, kai mokslo ir studijų kokybė nėra pakankama, arba neefektyvus valdymas – tuomet yra viešas interesas ir yra jungiama. Dabar mums niekas neatsakė – kas pagerės mus prijungus? Kai vykdoma reforma, visada norisi žinoti kas bus geriau. Mūsų studijų programos su kitais universitetais nepersidengia. Mes niekada per daug neišsiplėtėme. Dabar labai gaila – jeigu būtume išsiplėtę, gal nebūtų ką jungti. Mes visąlaik buvome savo specializuotame universitete ir turėjome tik tas studijas, kurių mums reikia. Bet, žinoma, paimti mažiuką ir prijungti visada yra paprasčiausia.
