„Dauguma buvo žali, o Kęstutis – kitoks“
Seimo narė Laima Liucija Andrikienė su K.Glavecku pasakojo susipažinusi prieš daugiau kaip 30 metų Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime.
Jau tada iš politikų gretų jis esą išsiskyrė tiek dėl būdo savybių, tiek dėl iškalbos.
„Prisimenu jį besiskiriantį iš kitų todėl, kad Aukščiausioje Taryboje dauguma politikų buvo žali, kaip aš juos vadinu – politikai baltomis kojinėmis ir pilkais kostiumais. Kęstutis buvo kitoks. Jis buvo ragavęs politinio darbo, buvo atviras ir laisvas žmogus.
Jo kalbos būdavo išskirtinės – jos buvo labai turtingos skaičiais, kitų žmonių citatomis. Kęstutis turėjo fantastišką atmintį ir galėjo cituoti visiškai iš atminties. Galbūt darė savo ir tai, kad jis dėstė universitete“, – 15min komentavo L.L.Andrikienė.
Metai, pasak jos, pakeitė K.Glavecką.
Pamačiau kitokį Kęstutį – švelnų, pilną gyvenimo išminties.
„Dabar, kai susitikome Seime praėjusių metų lapkritį po rinkimų – dabartinio Seimo dauguma yra jaunimas, mes esame senjorai – pamačiau kitokį Kęstutį – švelnų, pilną gyvenimo išminties. <...> Mačiau ir tam tikrą jo atlaidumą žiūrint į tai, kas dabar vyksta Seime, bet kartu ir reiklumą. Nenorą nutylėti. Jis nenutylėdavo, pasakydavo, jei kas nepatikdavo“, – pasakojo L.L.Andrikienė.
Žinia apie kolegos Seime netektį – netikėta, tikino politikė.
„Be galo netikėta, labai netikėta. Jis man sakė, kad turėjo problemų su širdimi, bet kad šitokia pabaiga galėtų būti taip greitai, neįsivaizdavau“, – teigė L.L.Andrikienė.
„Nežinau, kaip kiti tą jaučia, bet man jo trūks“, – pridūrė ji.
„Kęstutis turėjo mokėjimą prieiti prie žmogaus, dažniausiai – su šypsena. Susiraukusį aš jį labai retai matydavau.
Jis turėjo meilės žmonėms, kurią nebūtinai turi deklaruoti žodžiais, bet galėdavai jausti. Kęstutis buvo šiltas, atviras. Žinoma, kad jo truks.
Didžiausi užuojauta šeimai, pirmiausia, bet jo truks ir Seime. Jo išėjimas – netektis“, – apibendrino L.L.Andrikienė.
Ekonominių permainų architektas
Nepriklausomybės Akto signataras Česlavas Okinčicas K.Glavecką teigė prisiminsiantis kaip žmogų, su kuriuo visada buvo malonu pasikalbėti.
„Jis buvo aktyvus žaidėjas politiniame gyvenime, buvo visada santūrus, bet ir žmogus, nebijantis išsakyti savo nuomonę. Buvo vienas iš lyderių visų mūsų ekonominių permainų, buvo tas žmogus, kuris suprato, kad keisti santvarką ir keisti ekonominę santvarką yra labai sudėtingas procesas. Kita vertus, jis visada kėlė tikslus, kurie artino mūsų ekonomiką prie Vakarų laisvosios rinkos ekonomikos.
Svarbiausia – jis visada buvo nuoseklus savo pažiūrose. Išsiskyrė savo ekonominėmis žiniomis iš visų mūsų, signatarų. Galima sakyti, kad buvo du tokie lyderiai – K.Glaveckas ir jau irgi šviesios atminties akademikas Eduardas Vilkas. Aš manau, jie ir buvo visų mūsų ekonominių permainų, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, architektai“, – apie K.Glavecką kalbėjo signataras Č.Okinčicas.
Buvo du tokie lyderiai – K.Glaveckas ir jau irgi šviesios atminties akademikas Eduardas Vilkas. Aš manau, jie ir buvo visų mūsų ekonominių permainų architektai.
Kaip žmogus, K.Glaveckas buvo paprastas, mielas, prisiminė Č.Okinčicas: „Su juo visada buvo malonu apsikeisti nuomonėmis dėl vykstančių Lietuvoje permainų. Kiek man teko susitikti per tuos 30 metų su juo, kai aš jau nebedirbau Seime, jis visada ir surasdavo laiko, ir mes atrasdavome bendrų temų. Matėsi, kad žmogus nuolat yra politiniame gyvenime ir jam rūpi Lietuva.“
Č.Okinčicas paminėjo ir šiltus K.Glavecko bei jo žmonos Rūtos santykius: „Jis labai rūpinosi ja, o ji vertė jį pasitempti. Manau, kad ta meilė abipusė davė jiems abiem labai daug papildomų vitalinių jėgų.“
Jam rūpėjo Lietuvos likimas
Česlovas Juršėnas K.Glavecką sako prisimenantis iš „anų laikų“
„Labai gaila, kad netekome tokio vyro, žymaus politiko, mokslininko, aktyvaus Seimo nario. Su juo susipažinau dar anais laikais, kai jis buvo Lietuvos komunistų partijos CK skyriaus vedėjas, o aš buvau tuometinės Vyriausybės spaudos atstovas, kartu dar skaičiau paskaitas tarptautiniais klausimais. Žmonės tuo Atgimimo laikotarpiu buvo ypač aktyvūs ir kviesdavosi lektorius iš Vilniaus labai intensyviai.
Taip supuoliau, kad ne vieną kartą su profesoriumi mus abu kartu kviesdavo – jis kalbėdavo apie ekonomiką, apie savarankišką Lietuvos ekonomiką dar tuomet tarybiniais metais. Aš kalbėdavau apie tarptautinę ir, žinoma, tą politiką, kuri žmonėms rūpėjo, kas dedasi, kas bus. Buvo toks mūsų, nesakau, kad labai susigiedojęs, bet neblogas duetas“, – apie pažintį su K.Glavecku pasakojo taip pat buvęs ilgametis Seimo narys, Seimo pirmininkas, signataras Česlovas Juršėnas.
Jo teigimu, tuomet jis K.Glavecką pažino, kaip lengvai su publika bendraujantį žmogų, ne tik savo argumentais, rimtomis kalbomis, bet ir sugebėjimu papokštauti, ką nors linksmesnio, netikėto pasakyti.
Balsavome už Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą. Buvome du iš 124, dabar pasakysiu, kad jau 38 nebeliko. Profesorius yra 38-asis, kurio netekome.
„Tą jis darė ir būdamas Aukščiausios Tarybos deputatas ar vėliau Seimo narys. Aš tą įsidėmėjau dar 1989 metų susitikimuose įvairiuose kolektyvuose tiek Vilniuje, tiek kitur Lietuvoje.
O 1989 metų pabaigoje buvo ypač svarbus įvykis Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse – LKP XX suvažiavimas, mūsų atsiskyrimas nuo TSKP. Kęstutis buvo aktyvus suvažiavimo dalyvis, padarė vieną pagrindinių pranešimų, o po to kartu su V.Bereziovu, J.Paleckiu tapo trečiuoju sekretoriumi, šalia pirmojo Algirdo Brazausko, jie sudarė tikrai darnų kvartetą, kuriam iš karto buvo dideli išbandymai, kadangi mūsų vadus tada vos ne kas savaitę kviesdavosi į Maskvą. Iki suvažiavimo kvietėsi, kad nedarytume, kam buvome pasiruošę, o po jo – ką pridarėme ir kaip čia mus nubausti“, – prisiminė Č.Juršėnas.
Buvęs parlamentaras pasakojo, kad 1990 metų vasarį abu su K.Glavecku laimėjo rinkimus pirmame ture, tada susitiko kaip Aukščiausiosios Tarybos deputatai: „Atlikome tą didįjį žygį, kurį šiandien turime teisę taip vertinti, – balsavome už Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą, toks tada terminas buvo. Buvome du iš 124, dabar pasakysiu, kad jau 38 nebeliko. Profesorius yra 38-asis, kurio netekome.“
Profesorius išmanė ekonomiką, todėl, pasak Č.Juršėno, negalėjo pritarti visiems „pseudoreformatorių“ siūlymams – pasipriešino G.Vagnoriaus „čekinei privatizacijai“. Tai esą buvęs vienas ryškesnių nepritarimo pavyzdžių.
Anot Č.Juršėno, net ir pastaraisiais metais, kai jis pats jau nebedirbo Seime, tačiau apsilankęs parlamente visada sutikdavo ir K.Glavecką. „Visada pabendraudavome, pasikalbėdavome, ką Lietuvoje reikia daryti geriau, kaip spręsti vieną ar kitą klausimą. Jis užėmė pareigas Seimuose, buvo svarbus žmogus, bet su juo ne tik iš pareigos, bet ir to žmogiško šiltumo visada norėjosi pabendrauti, pasiklausyti jo, kad dar kokį šposą susakytų, pajuokautų“, – prisiminimais apie buvusį kolegą dalijosi Č.Juršėnas.
Pastaruoju metu, neslepia jis, pasišnekėdavo juodu ir apie sveikatą – K.Glaveckas vis ragino labiau ja rūpintis, primygtinai spaudė daugiau vaikščioti gryname ore.
„Aš prisimenu Seimo narį, profesorių K.Glavecką iš įvairių pusių, įvairių mūsų gyvenimo, istorijos laikotarpių, bet jis man lieka atminty, kaip rimtas, svarus žmogus, kaip valstybininkas, kuriam rūpėjo Lietuvos likimas, jis įsivaizdavo Lietuvą liberalią, su laisva ekonomika. Ir jis to siekė, bandė tuo įtikinti kitus“, – kalbėjo Č.Juršėnas.
„Laimės kūdikis ir nesibaigianti sėkmės istorija“
Signataras Algirdas Kumža su K.Glavecku susipažino Sąjūdžio laikais.
„Pamatęs išsyk pagalvojau: štai laimės kūdikis ir nesibaigianti sėkmės istorija!
Talentingas, sportiškas, nuolatos žvali nuotaika ir šypsena. Net dramatiškomis minutėmis neprarasdavo sveiko proto ir humoro. Atrodydavo, kad jis visą laiką juokauja – giliai, švelniai, nieko neįžeisdamas. „Don't Worry Be Happy“ buvo jo gyvenimo įstatymas.
O laimės jis neįsivaizdavo be kūrybos ir laisvės – žodžio laisvės ir laisvės keliauti, Toks jis man atrodė jaunystėje, paskui susitikdavome rečiau, tačiau kiekvienąkart susitikęs klausinėdavo apie mano žygius Himalajuose. Jutau, kad norėjo eiti kartu į didžiausias viršūnes“, – prisiminė jis.
Politikas, sėdintis savo rogėse
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo vadovė Birutė Valionytė teigė, jog K.Glaveckas buvo atviras, išsilavinęs žmogus, aktyviai dirbęs siekiant Lietuvos Nepriklausomybės.
„Netekome jo per gimtadienį – jam būtų suėję 72 metai. Jauno visiškai dar, kuris dar galėjo Lietuvai tikrai daug gerų dalykų padaryti, politiko, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, visuomenininko, kuris tais lemtingais 1990 metais aktyviai įsijungė į tuometinę politiką. Jis nebuvo pasyvus, jis buvo labai aktyvus“, – BNS pasakojo B.Valionytė.
Jis puikiai suprato, kad tai Lietuvos vienintelis kelias ir kitokio tiesiog nėra. Kovo 11-oji jam buvo iš tikro šventė.
Pasak jos, nors K.Glaveckas priklausė Lietuvos komunistų partijai, jis buvo vienas iš jos reformatorių, aktyviai siekęs ją atskirti nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos.
„Jis veikė ryžtingai, buvo grupė sudaryta, kuri labai aktyviai šį darbą padarė. Šis žingsnis buvo labai svarbus atkuriant Lietuvos nepriklausomybę todėl, kad tai buvo Kremliui labai aiškus parodymas, kad jo bastionas, Komunistų partija, mąsto Lietuvoje kitaip nei Kremlius“, – pabrėžė signatarė.
Kaip ekonomistas ir dėstytojas, K.Glaveckas puikiai valdė žodį ir sugebėdavo ekonominius dalykus paaiškinti itin paprastai bei aktyviai prisidėjo prie Sąjūdžio veiklos, tikino B.Valionytė.
„Būdamas lyg ir kitoje pusėje, bet iš tikrųjų tai buvo vienas frontas ir ėjimas į Lietuvos nepriklausomybę“, – kalbėjo ji ir pažymėjo, kad Kovo 11-ąją K.Glaveckas sutiko „atvira širdimi“.
„Jis puikiai suprato, kad tai Lietuvos vienintelis kelias ir kitokio tiesiog nėra. Kovo 11-oji jam buvo iš tikro šventė“, – sakė signatarė.
Kalbėdama apie jo tolesnę politinę veiklą, B.Valionytė priminė, kad tai ilgiausiai nepriklausomoje Lietuvoje Seime dirbęs politikas, rinktas visas kadencijas nuo pat Aukščiausiosios Tarybos laikų.
„Tai buvo politikas, sėdintis savo rogėse. Jis mokėjo valdyti auditoriją, mokėjo ją patraukti, jis mokėjo paprastai su ja kalbėti ir labai daug pasakyti, kad visi suprastų“, – sakė ji.
Pasak B.Valionytės, nepriklausomai nuo to, kokias pareigas ėjo, K.Glaveckas „visada buvo labai paprastas, atviras ir nuoširdus“.
Laisvas, su minia neinantis žmogus
Kovo 11–osios Akto signataras, advokatas Egidijus Bičkauskas 15min pasakojo, kad jo keliai su K.Glavecku susikirto 1993 metais, kai kūrėsi Lietuvos centro sąjunga.
„Kęstutis Glaveckas atėjo turbūt bene pas mane pirmą iš tos partijos ir pasakė, kad norėtų būti šitos partijos nariu, jis buvo priimtas į partiją ir 1996 metais kartu su ja kandidatavo į Lietuvos Respublikos Seimą“, – pirmą pažintį prisiminė E.Bičkauskas.
Visi sutiktų, sakė jis, kad K.Glaveckas buvo šmaikštumo nestokojantis, savo nuomonę turintis žmogus, vertas gero politiko vardo.
„Niekam ne paslaptis, kad labai šmaikštus žmogus, neieškantis žodžio kišenėje buvo Kęstutis, visais klausimais turėjo savo nuomonę ir šia prasme gal pasakyčiau, manau neklystu, ne komandos žmogus buvo, bet tas, ką propagavo ekonomikoje – laisvas žmogus, turintis savo požiūrį ir neinantis kartu su minia. <...>
Niekam ne paslaptis, kad labai šmaikštus žmogus, neieškantis žodžio kišenėje buvo Kęstutis.
Jis pasistengdavo išvengti tų balsavimų partijoje, kuriems jis nepritarė, tai rodo jo laisvą liberalų charakterį, individualybę, už tai reikia gerbti“, – kalbėjo E.Bičkauskas.
Nors labai artimo santykio nepalaikė, signataras teigė kaip prisiminimą turintis K.Glavecko išlikusią dovaną.
„Kas įdomu, turiu, kaip jo atsiminimą, jo padovanotą kaltą man – darbinį įrankį. Kęstutis man padovanojo kažkada žinodamas, kad aš meistrauju. Gal vieną ar keletą kartų teko būvot pas jį namuose“, – teigė E.Bičkauskas.
„Mes su amžinąjį atilsį Romualdu Ozolu juokaudavom, aš sakydavau, atvedžiau į partiją Kęstutį Glavecką, o Romualdas Ozolas sakydavo – o aš atvedžiau Rūtą Rutkelytę“, – apie K.Glavecko pažintį su žmona R.Rutkelyte pasakojo E.Bičkauskas.
Principingas oponentas, politikos mohikanas
Socialdemokratų garbės pirmininkas Vytenis Andriukaitis teigė, jog nuo pat nepriklausomybės atgimimo aušros oponavo K.Glaveckui.
„Turėjau susikirtimų stiprių. Aš oponavau Kęstučiui Glaveckui dėl jo liberaliosios šoko reformų politikos, dėl laisvos, nevaržomos rinkos, dėl pozicijos, kad Lietuva gali būti kaip Honkongas, dėl pinigų politikos ir dėl socialinės rinkos reguliavimo <...>. Dėl progresinių mokesčių mes nuo pat pradžių buvome stiprūs oponentai. Jis pasisakė už plokščius mokesčius, žemus mokesčius verslui“, – apie K.Glavecko pažiūras pasakojo V.Andriukaitis.
Savo liberalių pažiūrų K.Glaveckas, anot jo, niekada neišsižadėjo: „Jis savo ekonominių pažiūrų neišdavė, mes buvome ir likom skirtingose barikadų pusėse.“
Su K.Glavecku V.Andriukaitis pasakojo susipažinęs dar prieš darbą Aukščiausiojoje Taryboje-Atkuriamajame Seime – maždaug tada, kai K.Glaveckas dar dėstė universitete.
Aukščiausiojoje Taryboje-Atkuriamajame Seime K.Glaveckas pasisakydavo dėl ekonominių dalykų, o kitomis temomis politiniuose debatuose laikėsi gana santūriai, pasakojo V.Andriukaitis.
Jo dėmesys dažniausiai buvo nukreiptas į šalies biudžeto problemas.
„Kaip parlamentaras, kaip ekonominės Čikagos mokyklos atstovas laikėsi mažesnėje liberalų frakcijoje. Jo dėmesys dažniausiai buvo nukreiptas į šalies biudžeto problemas“, – teigė jis.
K.Glavecko, anot V.Andriukaičio, Seime ir politikoje neabejotinai trūks: „Jo toks labai taiklus humoro jausmas, labai taiklios pastabos Seime visą laiką būdavo. Čia, ko gero, vienas iš Seimo mohikanų, nusipelniusių Seimo narių.“
Kaip tik šiandien – 72 metai
Kad Seimo narys K.Glaveckas mirė, paaiškėjo penktadienį ryte. Ketvirtadienį pranešta, kad mišriai Seimo narių grupei priklausęs K.Glaveckas yra ligoninėje, jo būklė buvo sunki.
K.Glaveckas gimė 1949 metų balandžio 30-ąją – kaip tik šiandien jam suėjo 72 metai.
