Miškingomis vietovėmis patraukiame į Bagdononių kaimą, nuo Trakų nutolusį apie 20 kilometrų. Žvelgiant iš automobilio, rinkimų apylinkės vietą išduoda tik vėjyje plazdanti trispalvė.
Prieiname arčiau. Maždaug 10-ies kvadratinių metrų dydžio vagonėlio sieną puošia plakatai su kandidatų veidais. Jie ir pasufleruoja, kad čia atliekama pilietinė pareiga.
Apie 11 val. viduje ramu ir šilta, tyliai skamba muzika – vienu metu užgroja Džordanos Butkutės šlageris. Rinkimų komisijos nariai pasakoja, kad kol kas balsavo 9 proc. rinkėjų. Kitaip tariant, 27 bagdononiečiai.
Komisija tikina, esą anksčiau balsavimas vykdavo mokyklos pastate. Tačiau neseniai jis buvo parduotas privatiems asmenims – mokykla kaime neveikia jau seniai.
15min kalbintas Stanislavas neatskleidė, už ką balsavęs: „Balsavau ir tiek.“
Didelių lūkesčių naujai valdžiai jis neturi – „kad tik nebūtų blogiau“.
Tačiau Stanislavas neslepia, kad rajono skaudulys – prasti aplinkiniai keliai. „Kaip rusiškai sakoma „duraki ir darogi“, taip ir čia tas pats – ir darogas tas blogas, ir durakų čia yra“, – juokavo bagdononietis.
Vienu metu balsuoti atėjus dviem žmonėms, darosi sunku apsisukti. Atsisveikinę stebime, kad mažiausia mūsų matyta rinkimų apylinkė netuštėja – rinkėjų atvyksta vis daugiau.
„Trečias miestas rajone“
Rūdiškių miestelyje mus pasitinka į mišias kviečiantys bažnyčios varpai. Vėliau sužinome, kad tai – geriausias metas pabendrauti su rūdiškiečiais, kurie paprastai balsus atiduoda prieš arba po pamaldų.
Miestelyje rinkimų apylinkė įsikūrusi kur kas mažiau mums egzotiškame pastate – renovuotoje seniūnijoje.
Mažasis rūdiškietis, kol kas neturintis teisės balsuoti, iš rinkimų komisijos narės gauna saldainį. Džiaugiasi ir mesdamas mamos biuletenį į balsadėžę.
Rinkimų komisijos pirmininkė Orinta Matonytė-Stanišauskienė pasakoja, kad aktyvumus, palyginti su pirmuoju turu, gerokai sumažėjęs, tačiau ji tikisi, kad rūdiškiečiai dar atvyks.
Didesniame miestelyje vietiniai šiek tiek mažiau kalbūs. Išskyrus poną Jozefą. Jis sako norįs, kad Rūdiškės sparčiau vystytųsi, taptų pramonės centru, „gal kokia gamykla būtų pastatyta“.
Vyras sakė besitikintis, kad kandidatas(-ė), už kurį(-ią) jis balsavo, pavers Rūdiškes „trečiu miestu rajone“. Jozefas norėtų, kad miestelis, jo žodžiais tariant, taptų reikalingas Lietuvai. Gal tada ir jaunimo čia daugiau gyventų – nereikėtų emigruoti.
Šaltas pastatas, šilti pokalbiai
Pusiaukelėje tarp Rūdiškių ir Trakų stūkstantys Šklėriai – visai nedideli, tačiau čia mums vis tiek prireikia navigacijos pagalbos. Galiausiai neasfaltuotu keliu dardame rinkimų apylinkės, įsikūrusios buvusioje mokykloje, link.
Įėjus pro duris nustebina po rūbais besiskverbiantis šaltis. Vėliau sužinome, kad uždarius mokyklą 2007-aisiais, ji nuo to laiko nebuvo šildoma.
Sutinkame ir jaunimo. Šiuo metu Vilniuje gyvenančios Inesa ir Viktorija tikina nepraleidžiančios rinkimų.
„Už pokyčius!“, – paklaustos, už ką balsavo, unisonu atsakė merginos. Tikino, kad nebegyvenant Šklėriuose sunku įvardyti didžiausias kaimo problemas, tačiau neabejoja, kad pokyčiai būtų į naudą.
„Pažadais mes netikime“, – sako merginos ir nusijuokia. Tikina, kad merą rinkosi pagal asmenines savybes: „Kad žmogus būtų geras, maždaug pažįstamas“.
Su komisijos atstovais, į mus iš pradžių žvelgusiais įtariai, po poros minučių jau dalijamės įspūdžiais: jie – apie šaltį, mes – apie Bagdononis.
Tuo tarpu balsuoti užsuka moteris. Kalbėti su mumis ji nelabai nori.
Klausiame, ar greitu metu sulauksime kitų šklėriškių? Mums atsako, kad nebūtinai.
Dar kartą apžiūrime mokyklą-muziejų, nukeliantį į tuos laikus, kai švietimo įstaigose geltoni nutrinti suolai ir spalvotos krosnys buvo labiau taisyklė nei išimtis.
Į automobilį grįžtame lukštendami bambonkes, kuriomis mus pavaišino komisijos pirmininkė.
Jaunimui skauda dėl veiklos
Senųjų Trakų Andžejaus Stelmachovskio pagrindinėje mokykloje vaizdelis gerokai kitoks. Balsadėžė pūpso vidury modernios sporto salės, o ir rinkėjų daugiau. Tiesa, pastarieji šiek tiek labiau skuba ir su žurnalistais kalbėtis nori ne visada.
Sutinkame Auksę su mama. Jauna mergina iš naujos valdžios tikisi, kad „bus labiau atsižvelgta į paprastą žmogų“.
Dėl ko labiausiai skauda jaunam Senųjų Trakų gyventojui?
„Labai mažai čia ką galima nuveikti. Praktiškai visos pramogos ir visi užsiėmimai vyksta ne net Trakuose, o reikia važiuoti į Vilnių, kažkokį didesnį miestą. Skaudu, kad negalime savo krašte nieko nuveikti“, – tikino Auksė.
***
Pakeliui namo klausiu fotografo Juliaus, ar man tik pasirodė, ar iš tiesų mažesniuose kaimeliuose, kur sąlygos balsuoti nėra pačios geriausios, žmonės mus priima gerokai šilčiau nei Vilniuje.
Julius sutinka.
