Gražus sutapimas: Lietuvos trispalvėje žalia spalva simbolizuojami miškai sudaro ir trečdalį šalies teritorijos.
Nuo nepriklausomybės atkūrimo medžiais dengiamas valstybės plotas padidėjo beveik 4 proc. ir šiuo metu siekia 33,7 proc.
AM numato miškingumą didinti iki 35 proc.
Pasak ministerijos, miškingumas stabiliai auga, nes Lietuvoje taikoma tausojanti miškų naudojimo politika, t.y. iškertama mažiau miško, nei užauga.
Dabar Lietuvos miškuose kasmet iškertama apie 70 proc. viso medienos prieaugio.
Kitaip tariant, įveisus ar atkūrus dešimt hektarų miško, iškertami tik septyni.
Valstybinius miškus valdanti ir juose ūkininkaujanti VĮ Valstybinių miškų urėdija (VMU) skelbia kasmet Lietuvoje įveisianti ir atkurianti maždaug Klaipėdos miesto dydžio miško plotą, pasodinanti apie 30 mln. sodinukų.
-
Ministerija: plyni kirtimai draustiniuose stabdomi iki Nacionalinio miškų susitarimo
-
Labanore kertamus medžius užfiksavęs vyras piktinasi, kad miško nebėra, bet miškininkai primena – kaita turi būti
-
Būdas „išpirkti“ savo taršą – miškai nepajėgūs mūsų išgelbėti, reikės keisti įpročius
-
Lina Paškevičiūtė: Norime naujos miškų vizijos Lietuvai? Teks „išlipti iš dėžutės“
Pasak urėdijos, Lietuva kitų Europos šalių kontekste savo miškuose tvarkosi pavyzdingai: pas mus kasmet išnaudojama tik 1,5 proc. visų medienos išteklių, nors kitos valstybės savo miškus kerta intensyviau.
Pavyzdžiui, Portugalija kasmet iškerta apie 7 proc. savo miškų išteklių ir juos kerta bene sparčiausiai Europoje.
Vienos miškingiausių Europoje Estija, Latvija ir Švedija kasmet iškerta 2,5–3,5 proc. savo miškų, nurodo VMU.
Vis dėlto, iš politikų ir miškininkų skambantys žodžiai, esą miško daugėja, kai kuriems aplinkosaugininkams skamba lyg oksimoronas.
Jie primena keletą ankstesnių Vyriausybių priimtų nutarimų.
Visų pirma – 2008 metais tuometinio aplinkos ministro Artūro Paulausko priimtą įsakymą, kuriame buvo patvirtinta nauja pagrindinių miško kirtimų normos nustatymo metodika. Šiuo įsakymu buvo nurodyta iki 2024 metų iškirsti visus Lietuvoje augančius kertamąją brandą pasiekusius ir viršijusius medžius miškuose, kuriuose galimi pagrindiniai miško kirtimai, tarp jų ir plynieji.
Įgyvendinus šį tikslą, visuose Lietuvos miškuose, išskyrus vešinčius rezervatuose, neliktų šimtamečių ir dar senesnių medžių.
AM atstovai tikina, kad įsakymas interpretuojamas neteisingai ir ketinimų iškirsti visus brandžius miškus nėra. Be to, per tą patį laiką miško priauga daugiau nei nukertama, todėl tai nebūtų įmanoma.
Praėjus 10 metų, visuomenės nepasitenkinimas Lietuvos miškų politika pakilo į dar neregėtą lygį, kai 2018 metų vasarą Vyriausybė, be didesnių diskusijų ir tuomečio aplinkos ministro Kęstučio Navicko pritarimo, 6 proc. padidino valstybinių miško kirtimo normą 2019–2023 metams.
Tuometinis aplinkos viceministras Martynas Norbutas BNS sakė, kad miško kirtimai intensyvinami siekiant pagaminti daugiau biokuro ir išvengti šilumos kainų augimo vartotojams.
Netrukus plynieji miško kirtimai padažnėjo net ir saugomose teritorijose, pavyzdžiui, Labanoro regioniniame parke esančioje Labanoro girioje.
Kai kurių aplinkosaugininkų „drakonišku“ pavadintas nutarimas paskatino protesto eitynes Vilniuje, taip pat ir pačioje girioje.
„Čia buvo tas lūžio taškas“, – prisimena Labanoro girioje gyvenantis gamtininkas Andrejus Gaidamavičius.
Nepaisant to, palydovinės Labanoro girios nuotraukos vietomis gali priminti šachmatų lentą.
Padidinta kirtimų norma vis dar galioja, o Lietuvos Žaliųjų partijos ministerijai įteikta peticija ją sumažinti neseniai buvo atmesta.
Argumentai tie patys: vykdant tvarią miškų politiką užtikrinamas racionalus miško išteklių panaudojimas, šalies miškingumas toliau stabiliai auga.
Visgi ne trečdalis?
Aplinkosaugininkės Monikos Peldavičiūtės teigimu, šiuo metu taikoma miškingumo skaičiavimo metodika nėra teisinga.
Trečdalis miškais dengiamo Lietuvos ploto iš tiesų yra miško žemės plotas, į kurį įtraukiamas ir ką tik plynai iškirstas miškas, ir žemės plotas, skirtas miškui auginti, kuriame miško iš tikro nėra.
„Net jeigu tu ir nukirtai brandų mišką, tai tas plynas kirtimas vis tiek lieka prie miško žemės, prie miško statistikos. Ir mes turim tada ir plynų kirtimų, ir visokiausių vienerių, dvejų, trejų metų, ką tik pasodintų miškų, kurie laikomi mišku“, – sako M.Peldavičiūtė.
„Iš tikrųjų tai yra realus miško praradimas. Realiai ten nebus miško kokius 20 metų. 25 metų reikia, kol tas toks bedygstantis jaunuolynas jau susiveria ir nėra tokios plynės atviros. O ta žemė juridiškai tai vis tiek mišku laikoma. O jei žiūrėsim faktiškai, tai faktiškai miško kuriam laikui nebelieka“, – antrina kraštovaizdžio ekspertas Stanislovas Čepinskas.
Asociacijos „Gyvo Žalio“ vadovė mini niūresnius Lietuvos miškingumo skaičius: palydovinės nuotraukos rodo, kad miškai, įskaitant ir jaunuolynų plotus, dengia 24 proc. Lietuvos teritorijos.
Miškingumo skaičiavimas, pasak pašnekovės, turėtų būti tobulinamas.
„Pirmiausia ta miško žemė turėtų būti išbraukta iš statistikos, jeigu mes norim realiai matyti, kiek turim miškų, ir pakeisti patį miško apibrėžimą, kad mišku būtų laikomas bent jau septynerių metų jaunuolynas ar kelerių metų jaunuolynas, bet ne plynas laukas ir ne ką tik pasodinti medeliai“, – siūlo M.Peldavičiūtė.
AM Miškų politikos grupės vadovas Nerijus Kupstaitis tikina, kad Lietuvoje miškingumas skaičiuojamas taip pat, kaip ir visame pasaulyje, laikantis Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos nustatytų principų, pagal kuriuos į statistiką įtraukiami medynai (medžiais apaugusi miško žemė), kirtavietės, miško aikštės, miškui auginti skirti miško plotai ir miško infrastruktūra.
Remiantis praėjusių metų Valstybinės miškų tarnybos (VMT) duomenimis, medynai sudaro apie 94 proc. visos miško žemės ploto.
„Lietuvos miškingumo statistika yra tiksli, – teigia N.Kupstaitis, nepritariantis, kad skaičiuojant miškingumą reiktų išbraukti medžiais neapaugusius miško žemės plotus ar jaunuolynus. – Miško aikštės ir jaunuolynai yra svarbūs miško ekosistemos elementai, o kirtavietės – tik laikinai medžių netekę miško plotai. Jaunuolynai į medynų plotą įeina, nes jie niekuo neblogesni už vyresnius amžiumi medynus ir būtini norint turėti tokius miškus, kad visos miško funkcijos būtų deramai užtikrinamos.“
Miško žemės plotas, medienos tūris, medienos prieaugis, miškų kirtimai ir atkūrimas fiksuojami Nacionalinės miškų inventorizacijos (NMI) metu, kurią atlieka VMT.
Inventorizacija vykdoma naudojant Lietuvos teritorijoje tolygiai paskirstytus apskaitos vienetus – barelius.
Mažėja natūralių, daugėja brandžių?
Pasak M.Peldavičiūtės, svarbiausias klausimas vertinant miškų prieaugį turėtų būti jų kokybė, kuri blogėja, kadangi mažėja brandžių miškų.
„Ministerija giriasi, kad tarsi nuolat daugėja miškų, o pirmiausia klausimas – kokių, kokios kokybės. Ir Lietuvoje mes matom, kad daugėja jaunuolynų, mažėja brandžių miškų. Mums mažėja brandaus, tikro miško ir mes turim labai daug tiesiog atsodintų jaunuolynų“, – sako aplinkosaugininkė.
Ir Lietuvoje mes matom, kad daugėja jaunuolynų, mažėja brandžių miškų.
Apie šimtą metų sulaukę medžiai pasiekia kertamąją brandą, tuomet jų mediena yra geriausios kokybės. Pagal galiojančias Miško kirtimo taisykles, ūkinės grupės miškuose dažniausio Lietuvos medžio – pušies – kertamoji branda siekia 101 metus, eglės – 71 metus, ąžuolo – 121 metus.
Medžiui perbrendus, mažėja ir medienos kokybė, todėl pasiekęs nurodytą brandos amžių jis paprastai yra nukertamas.
Gamtinė medžių branda viršija kertamąją brandą. Miško kirtimo taisyklėse numatytas gamtinis pušies, eglės ir ąžuolo brandos amžius yra atitinkamai 70, 50 ir 80 metų didesnis nei minimalus kertamosios brandos amžius ūkiniuose miškuose.
Didelė dalis šalies miškų buvo iškirsti Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu, kuomet Lietuvą buvo okupavusi Vokietija.
Masinių kirtaviečių vietoje nauji medžiai sodinami nebuvo ir ilgainiui užaugo savaime.
Būtent šie natūraliai ataugę miškai pastaraisiais metais pasiekė kertamąją brandą, o gamtosaugininkai pasakoja apie nuvilnijusią jų kirtimo bangą, ypač saugomose teritorijose.
2020 metais Vytauto Didžiojo universiteto Miško biologijos ir miškininkystės instituto mokslininkai, remdamiesi palydoviniais duomenimis, atskleidė, kad Lietuvos miškuose mažėja miško lajos – medžio šakų su lapais ir šakomis visumos.
Matuodami miško kirtimų intensyvumą jie nustatė, kad 2013–2018 metais vidutinis medžio gyvavimo amžius nuo pasodinimo iki nukirtimo nesiekia net kertamosios brandos.
Viena tyrimo išvadų – miškas naudojamas taip, lyg ataugtų žymiai greičiau, nei pasiekia kertamąją brandą.
„Mes iš tiesų kertam daugiau, negu spėja ataugti. Vadinasi, nespėja mūsų miškai subręsti ir mes toliau nuolat kertam ir lieka tendencija – jaunuolynai. Ilgainiui su tokiu požiūriu mes nebeturėsim brandaus, natūralaus miško, ekosistemos, – dabartinę miškų politiką apibūdina M.Peldavičiūtė. – Reikia tiek daug medienos, kad nebegalim leist miškam subręsti, yra tokia naudojimo centrifūga. O pačiai kaip medienai (medienos pramonei, red. past.) nereikia brandaus miško.“
M.Peldavičūtė pabrėžia, kad dabartinis miškingumo ir tvarios miškų politikos vertinimas atrodo pozityvus vertinant tik ekonominiu požiūriu.
„Ministerijos požiūriu vertinant, ūkiniu požiūriu vertinant, brandų mišką laiko kaip nevertingą. Jeigu žiūrėtume rekreacine, pilietine prasme, ir biologinės įvairovės prasme, tai mūsų miškų iš tikrųjų mažėja, – sako pašnekovė ir dalijasi tarptautinės miškų stebėjimo organizacijos „Forest Watch“ skaičiais. – Lietuvoje nuo 2015 metų iki dabar mes esame praradę apie 13 proc. miško dangos. Realios miško dangos, miško lajos. Tai reiškia, kad netekom 13 proc. brandžių miškų.“
Lietuvoje plynieji kirtimai atliekami biržėmis – iškertamas tikslus stačiakampio formos plotas iki 8 ha.
S.Čepinsko nuomone, toks miško kirtimo būdas daro didelę žalą ir pačiam miškui ir kraštovaizdžiui.
Miškuose bei giriose pastebima didelė kirtimų fragmentacija, nedideliais plotais kertant skirtingose miško vietose.
Dėl to miškas gali priminti šaškių lentą, mažėja vientisų miškų masyvų.
„Kraštovaizdžio požiūriu, be abejo, kuo mažiau tokių fragmentacijų, tuo yra geriau. Ir būtent tas teritorijas išskirti, kur yra sovietmečio pradžioje sodintas ir jau bręstantis, sodintas eilėmis miškas. Jis yra ūkinis, todėl jį ir reikia naudoti kaip ūkinį medienai. O natūralūs miškai, kur yra saugomose teritorijose, ir Labanoro girioje, ir kitur <…> ten praktiškai viskas yra pjaunama tom plynėm, stačiakampėm ir kraštovaizdžio požiūriu ta žala yra neatitaisoma ir ilgalaikė“, – teigia kraštovaizdžio ekspertas.
N.Kupstaitis palydovinėmis sistemomis matomus duomenis vertina atsargiai ir yra linkęs pasitikėti NMI statistika, kuri esą surenkama objektyviai ir ja manipuliuoti neįmanoma.
Anot AM Miškų politikos grupės vadovo, didėja ne tik bendras medienos tūris, bet ir brandžių miškų plotai: pastaruosius 15 metų kertamąją brandą pasiekusių medynų plotas padidėjo 25–30 proc., todėl grėsmės prarasti brandžius miškus nėra.
„Taip pat daugėja tų brandžių medynų, brandžių miškų daugėja, nes tiesiog nenukertama tas, kas priaugo <…> niekad taip nebus, kad brandūs miškai būtų nukirsti. Nukertama mažiau, negu priauga miškų brandžių, jeigu jau tik apie brandžius miškus“, – ramina N.Kupstaitis.
Nukertama mažiau, negu priauga miškų brandžių, jeigu jau tik apie brandžius miškus.
Pasak AM atstovo, plynai kasmet iškertama apie 20 tūkst. iš virš 2 mln. ha viso Lietuvos medynų ploto, kurio apie penktadalį sudaro būtent brandūs miškai.
„Jeigu mes tik kirstume ir savaime niekas neataugtų ir pasodinama nieko nebūtų, kirtavietės nebūtų atkuriamos, nauji miškai nebūtų puoselėjami, tai tada taip, per 100 metų mes nukirstume visus tuos miškus“, – tvirtina pašnekovas.
N.Kupstaitis visgi pripažįsta, kad Lietuvoje yra labai mažai tokių miškų, kuriuose auga seni medžiai bei klesti biologinė įvairovė.
Anot AM atstovo, turime daug neseniai kertamąją brandą pasiekusių miškų, tačiau gamtinės brandos sulaukusių ar ją viršijančių medžių Lietuvoje beveik nelikę:
„Tokių miškų turime mažai dėl to, kad paprasčiausiai tokio senumo medžių nėra mūsų miškuose, jie buvo anksčiau istorijoje nukirsti.“
Pašnekovo nuomone, reiktų formuoti daugiau įvairaus amžiaus ir rūšių medynų bei senus medžius palikti augti net ir vykdant ūkinę veiklą, taip suteikiant sąlygas formuotis gamtiškai vertingiems miškams.
Galimybių tam pasiekti, anot N.Kupstaičio, yra.
„Aš galiu garantuoti, kad bus iš ko formuoti sengires, nes ir dabar nenukertami visi brandūs miškai. Nenukirsto potencialo tikrai bus pakankamai, kad būtų formuojamos sengirės“, – mano AM miškų politikos vadovas.
Įvairiaamžis miškas, kuriame gausu gamtinės brandos sulaukusių medžių, yra Vingio parkas Vilniuje, laikomas vienu seniausių Lietuvos miškų.
Brandūs miškai reikalingi gamtai
Remiantis VMT duomenimis, 2019 metais vidutinis miškų amžius buvo 54 metai.
Pasak aplinkosaugininkų, toks miško amžius yra gerokai per mažas ir iliustruoja, kad miškai Lietuvoje auga tik tam, kad būtų iškirsti, jiems neleidžiama sulaukti gamtinės brandos.
N.Kupstaitis mano kitaip – didėjant brandžių medynų plotams, auga ir vidutinis miškų amžius.
Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatuose nurodoma, kad kirtavietės tiek valstybiniuose, tiek privačiuose miškuose turi būti atkurtos ne vėliau kaip per 3 metus.
Tai padeda palaikyti stabilų miškingumo augimą.
M.Peldavičiūtė mato tendenciją, kad kertamas miškas neretai atkuriamas viena, kirsti patogia rūšimi.
„Daug kur mes matom pagal praktiką, kad yra atsodinama vis dėlto viena rūšis. Medienai apsimoka sodint vieną rūšį ir vieno amžiaus. Tada patogu ir nukirsti. Stebim ir matom: ir nacionaliniuose, ir regioniniuose parkuose, taip pat sodinami kažkodėl vienaamžiai ir vienarūšiai“, – tikina aplinkosaugininkė, pastebinti, kad miškai viena rūšimi eilėmis atsodinami netgi saugomose teritorijose.
Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Mindaugas Lapelė paaiškina, kad toks miškas yra geriau, nei jokio miško, tačiau ūkiniams tikslams eilėmis sodinami vienos ar kelių rūšių medynai bei specialiai kirtimams auginamos miško plantacijos nėra vertingas miškas.
Atsodintuose medynuose miškas ir jame klestinti biologinė įvairovė susiformuoti nespėja, kadangi kirtimo brandos amžių pasiekę medžiai iškertami.
„Pats įdomumas juose prasideda po šimto metų. Tada ir buveinių visokių atsiranda, ir ereliams reikia senų pušų, o ne tokių jaunų. Tai šita prasme iš tikro yra miškas, sakysim, sodinti medynai, kad jie pasiektų mišką yra labai sudėtinga. Dabar ką mes darom – mes kertam tą pusiau natūralų mišką, biologiškai vertingesnį ir sodinam pušynus. Ir sodinam monokultūras pušynų. Gamtai tai yra nuostolis“, – teigia biologas.
Pats įdomumas juose prasideda po šimto metų. Tada ir buveinių visokių atsiranda, ir ereliams reikia senų pušų, o ne tokių jaunų.
Nors kirtavietės ar atsodintas miškas ir gali būti daugybės rūšių namais, netgi saugomų (pavyzdžiui, paukščių, kuriems reikia atvirų erdvių), M.Lapelė atkreipia dėmesį, kad svarbiausia – ne kiekybė, o kokybė.
Biologas pasakoja, kad natūraliam miškui bręstant lėtai formuojasi specifinės buveinės rūšims, kurios kitomis sąlygomis neišgyventų.
Jam pritaria ir aplinkosaugininkas Žymantas Morkvėnas, pasak kurio, nykstant brandiems miškams, nyks ir didelė mūsų biologinės įvairovės dalis, pirmiausia – šiuo metu saugomos rūšys.
„Mes kartais elgiamės taip, lyg Mažvydo rankraščiais židinį kūrentumėm“, – M.Lapelės nuomone, krentant brandiems miškams, kyla pavojus ir vertingoms augalų bei gyvūnų rūšims.
„Aš nenoriu gyventi tokiame pasaulyje kaip Šiaurės Korėja dabar. Natūralūs miškai tą įvairovę užtikrina“, – priduria biologas, omenyje turėdamas atsodintus vienodo amžiaus, aukščio ir rūšies medžius, kurių plotų galima pamatyti dažname Lietuvos miške.
Ūkininkaujama saugomose teritorijose
„Kam mums tos saugomos teritorijos, jei realiai mes jų nesaugome?“ – klausia A.Gaidamavičius, kalbėdamas apie ūkininkavimą saugomuose Lietuvos miškuose.
Šiuo metu apie du trečdaliai saugomų teritorijų Lietuvoje priklauso ūkinių miškų grupei, t.y. juose galimi plynieji miško kirtimai.
„Pas mus taip atsitiko, kad kai mes stojom į Europos Sąjungą (ES), kažkuriuo momentu Lietuva pasirinko būtent tokį metodą, kad Lietuvoje bus daugiafunkciai miškai. Vienoje vietoje jie bandys suderinti visas miško funkcijas. Tai reiškia ir saugoma, ir ūkinė, ir privatus, ir valstybinis“, – paaiškina M.Peldavičiūtė ir priduria, kad tokiose saugomose teritorijose, kaip regioniniai ir nacionaliniai parkai, derinama ūkinė veikla ir gamtosauga, todėl tinkamą svarbių gyvūnų ir augalų buveinių apsaugą užtikrinti sudėtinga.
Į ūkinių miškų teritoriją patenka daug paukščių ir buveinių apsaugai svarbių teritorijų, priklausančių ES ekologiniam tinklui „Natura 2000“.
Į šį tinklą įtraukta ir visa Labanoro giria, kurios teritorijoje įsteigtas Labanoro regioninis parkas.
Parko pristatyme rašoma: „Labanoro regioninis parkas gamtiniu požiūriu yra turbūt vertingiausia saugoma teritorija Lietuvoje. Ji yra ir Europos saugomų teritorijų tinklo sudėtinė dalis“.
Tačiau iš 553 kv.km parko teritorijos, ūkinė veikla visiškai draudžiama tik mažiau nei 17 kv.km. Tiek užima du parke esantys rezervatai ir juose ošiantys rezervatiniai miškai.
Ūkiniai miškai sudaro pusę Labanoro girios miškų masyvų.
A.Gaidamavičius pasakoja, kad medžiai kertami ir Labanoro girioje, ir kitose į „Natura 2000“ svarbių buveinių tinklą įtrauktuose miškuose.
Kadangi juose vykdoma ūkinė veikla, Lietuva pažeidžia Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyvą dėl laukinių paukščių apsaugos.
Šiemet kirtimai šiose teritorijose buvo vykdomi ištisus metus, net ir kovo–liepos mėnesiais, numatytu paukščių perėjimo metu.
Šiuo laikotarpiu ūkinė veikla draudžiama tik nacionaliniuose parkuose.
„Europos Komisija jau yra pateikusi dvi pažeidimo procedūras prieš Lietuvą dėl buveinių apsaugai svarbių teritorijų. Pažeidimai akivaizdūs. Net paukščių apsaugai svarbiose teritorijose vyksta tokie dalykai, – sako gamtininkas, rengiantis skundą Europos Komisijai (EK) dėl kirtimų „Natura 2000“ buveinėse. – Yra tokios „Natura 2000“ buveinės kaip Šimonių giria, kur visi miškai yra ūkinės kategorijos. Arba Adutiškio biosferos poligonas – ten kirtaviečių yra daugiau nei stovinčio miško. Ten yra „Natura 2000“ saugoma teritorija.“
Dalį Šimonių girios užima Šimonių girios biosferos poligonas.
Remiantis Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) informacija, jame saugomos juodojo gandro, mažojo erelio rėksnio ir kitų paukščių populiacijos.
Adutiškio biosferos poligone siekiama sudaryti sąlygas vapsvaėdžiui, uralinei pelėdai, tetervinui ir kt. paukščiams.
Minėtosios paukščių rūšys įtrauktos į Lietuvos Raudonąją knygą.
VSTT 2019 metų duomenimis, saugomos teritorijos – rezervatai, draustiniai, nacionaliniai parkai, regioniniai parkai, biosferos rezervatai, biosferos poligonai – sudaro beveik 18 proc. Lietuvos teritorijos.
„Natura 2000“ buveinės užima beveik 2 proc. Lietuvos ploto. Griežtai saugomos teritorijos – 0,3 proc.
Tik rezervatų miškuose neleidžiama jokia ūkinė veikla. Juose auga 1,2 proc. visų šalies miškų. M.Lapelės nuomone, šis skaičius yra gerokai per mažas.
„Pažiūrėkite, kiek yra Lietuvoje rezervatų. Kokį procentą jie sudaro? Tai rezervatuose tas miškas yra, sakysim, ir sodintas gal buvo. Niekas ten nekerta ir nekirs. Tai jie turi galimybę vis labiau tapti laukiniai. Į šiuos procentus žmogus nesikiša, jie vis labiau turi galimybę sunatūralėti ir tapti kažkada sengirėm. Bet tai vos pusė procento Lietuvos. Ar mums to užtenka? Tai va čia ir yra klausimas visas. Ir aš manau, kad to neužtenka“, – teigia biologas.
EK Biologinės įvairovės strategijoje numatyta iki 2030 metų saugomų teritorijų plotą valstybėse narėse padidinti iki 30 proc., iš jų griežtai saugomų – 10 proc.
„Mes 30 proc. neturim. Ir dabar mums nemažas pasiekimas, jei apsisaugotumėm pilnai. Saugomos teritorijos pirmiausia turi būti saugomos, vadinasi, ten ūkinių miškų turėtų nelikti“, – pabrėžia M.Peldavičiūtė.
Su tuo sutinka ir N.Kupstaitis, manantis, kad ateityje turės daugėti gamtosaugai skirtų miškų, nes dabartinis miškų suskirstymas nėra tinkamas.
AM Miškų politikos grupės vadovas įsitikinęs, kad dėl to mažės ūkinių miškų, visų pirma ES svarbos buveinėse ir tose saugomose teritorijose, kuriose yra nustatytų gamtinių vertybių.
Tačiau mažesnis ūkinių miškų procentas nereikštų sumažėjusių kirtimų apimčių. Likę ūkiniai miškai turės būti intensyviau naudojami ir auginami, toliau laikantis tvarios miškų naudojimo politikos.
„Aš tikrai nebijau pasakyti, kad mes ateityje turėsim mažiau tų tikrųjų ūkinių miškų, bet tuose turimuose ūkiniuose miškuose vykdysim racionalesnę veiklą. Juose galbūt panaudosime tą patį medienos kiekį, kurį šiuo metu panaudojame tuose 74 proc. ūkinių miškų. Kompensuoti iš esmės vis tiek reikės. Reikės užtikrinti žaliavos tiekimą bioekonomikai ir statybų pramonei“, – tikina N.Kupstaitis.
Gamtosaugininkai su tokiu sprendimu nėra linkę sutikti, kadangi tai sukeltų nevaldomą kirtimų mastą likusiuose miškuose.
„Ne tai kad gamtai draugiška ar tausojanti miškininkystė pati būtų, bet visiškai nekontroliuojama – galbūt daug ir ribojimų būtų atsisakyta, išvis būtų galima kada nori, kaip nori ūkininkauti <…> tas 70 proc. yra aplink daugelį gyvenviečių, tai yra pagrindiniai mūsų miško masyvai ir kas iš jų liktų, jeigu leistumėm tokiam kompromisui, – sako M.Peldavičiūtė. – Saugomas teritorijas ir taip turim saugoti.“
Miškus reikės naudoti kitaip
II miškų grupei priskiriamuose draustinių ir rekreaciniuose miškuose ūkininkaujama atliekant atrankinius, atvejinius, taip pat sanitarinius ir ugdomuosius kirtimus.
Plynieji kirtimai leidžiami III grupės apsauginiuose ir IV grupės ūkiniuose miškuose: į šias dvi grupes patenka apie 87,1 proc. Lietuvos miškų. (iš jų 73,8 proc. – ūkiniai).
„Visas tas dabartinis skirstymas į keturias grupes, mūsų manymu, yra atgyvenęs, pasenęs. Mes manom, kad septyniasdešimt procentų yra per daug ūkiniams miškams, nėra balanso su rekreacija ir biologinės įvairovės išsaugojimu“, – dabar galiojantį miškų skirstymą vertina M.Peldavičiūtė.
Aplinkosaugos asociacijos „Gyvo žalio“ vadovė pasigenda šiuolaikiškesnio požiūrio.
Jos nuomone, vertėtų atsigręžti į nemedieninių miško išteklių teikiamą ekonominę grąžą ir žalumos teikiamą naudą sveikatai.
Lietuvos miškai, ypač brandūs miškų masyvai, galėtų atlikti ir gydomąsias funkcijas. Seni natūralūs miškai galėtų būti pritaikyti ekoturizmui bei nešti valstybei pelną, ilgainiui duosiantį netgi didesnę grąžą nei medienos pramonė.
„Iš tiesų viskas keičiasi, dabar kitas laikmetis, turim sveikatos visokiausių klausimų, problemų ir Lietuvoje išvis nekalbama apie miško įtaką žmonių sveikatai, jau nekalbu apie biologinę įvairovę. <…> Nemedieniniai miško ištekliai turėtų būti įtraukti į ekonominę veiklą, nes dabar toks jausmas, kad tiktai mediena reikalinga“, – teigia pašnekovė.
Itin miškingoje pietų Lietuvoje gyvenantis Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių gamtinio rezervato Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas M.Lapelė patikina, kad žmogaus sveikatai tikro, natūralaus miško įtaka gali būti itin reikšminga.
„Man tai labai svarbus tas natūralių miškų, ypač senų miškų poveikis psichikai, savimonei. Dabar populiari tose šalyse, kur žmonės kaip voverės rate sukasi, Japonijoj, Pietų Korėjoj, miško terapija. Tai čia ne iš gero gyvenimo yra. Tai kur mes eisim? Į plantacinį mišką neisi, o tendencijos yra standartiniai, vienarūšiai medynai, patogūs pramonei“, – pastebi biologas.
AM miškų politikos vadovas N.Kupstaitis taip pat užsiminė apie miškų rekreacinių, sveikatinimo ir pramoginių funkcijų poreikį, kuris ateityje turėtų tik augti. Tam taip pat reikės keisti dabartinį miškų paskirstymą.
„Vadinasi, savo vietą turės surasti visai kitoks miško naudojimas. Šiandien esam paskyrę tik apie 5–6 proc. mūsų miškų, vadinasi, šitam irgi reikės daugiau dėmesio skirti ir daugiau miškų. Ir kieno sąskaita? Vėlgi, tų pačių ūkinių miškų.“
N.Kupstaitis, kita vertus, pastebi, kad būtų naivu tikėtis Lietuvos miškuose visiškai atsisakyti ūkinės veiklos.
Pusiausvyros tarp skirtingų miško reikmių paieškos yra dažnai linksniuojamas dabartinės miškų politikos tikslas.
„Reikia labiau orientuotis į bioekonomiką, į žiedinę bioekonomiką, keisti atsinaujinančiais ištekliais betoną, daugiau medienos naudoti statybose, kad suvaldytume klimato kaitą <...> Turim surasti balansą, kad miškus reikės ir naudoti, ir juose auginti ir medieną, kuri bus naudojama“, – mano AM miškų politikos grupės vadovas.
Išteklius ar vertybė savaime?
„Gamta yra žmogui duota praktinė vertybė“ ir „Gamta – tai turtas nepriklausomai nuo praktinės naudos žmogui“ yra du skirtingi požiūriai į gamtą ir miškus, kurie susiduria ir Lietuvoje.
Vienoje pusėje stovintys medienos pramonės atstovai, miškų savininkai džiaugiasi sėkmingai augančiu Lietuvos medienos sektoriumi ir kylančiomis medienos kainomis rinkoje.
Kitapus žvelgiantys aplinkosaugininkai ir gamtos mylėtojai siekia leisti miškui klestėti be žmogaus įsikišimo, gamtai tvarkytis pačiai.
Lietuvoje visuomenėje pastebimas augantis susirūpinimas miško, kaip gamtos vertybės, išsaugojimu.
Pavyzdžiui, 2019 metais, „Eurobarometro“ duomenimis, miškų kirtimai buvo pagrindinė lietuvių įvardyta aplinkosauginė problema.
Tačiau M.Peldavičiūtė pasakoja apie Lietuvoje vykstančią gamtosaugos mokslo ir klasikinės miškininkystės kovą.
„Vienas požiūris, kad miškas tai ekosistema, o kitas, kad miškas – tai medynas. Ir užtat vyksta nesusikalbėjimas“, – sako asociacijos „Gyvo žalio“ vadovė.
VšĮ „Baltijos aplinkos forumas“ vadovas Ž.Morkvėnas pastebi, kad svarstyklės visgi svyra į ekonominio požiūrio pusę ir miškų politikos vykdytojai nespėja su visuomene:
„Pagrindinė šiuo metu esamos miškų politikos ašis – miškas yra gamtos išteklius. T.y. jis yra naudingas ir reikalingas, bet ta nauda siejama su praktine nauda žmogui. Dažniausiai ta nauda matuojama pinigais, kaštų naudos analize, indėliu į bendrąjį vidaus produktą.
Tiesa, visuomenės apklausos rodo ryškėjantį požiūrį, jog miškas ir jame esanti gyvybė yra savaiminė vertybė, kuri turėtų būti saugoma nelaukiant praktinės naudos žmogui. Deja, kol kas valstybės institucijos, didelė akademinės bendruomenės dalis nespėja paskui šį visuomenės virsmą. Virsmą kuris Vakarų kultūroje vykęs praeitame šimtmetyje, nors visada išlikęs senosiose žmonijos kultūrose.“
