Ukraina prieš aštuonerius metus pasirašė Asociacijos sutartį, o šių metų vasarį prasidėjus karui oficialiai pasiprašė stoti į Bendriją. Dabar diskusijos iš esmės verda dėl to, kaip greitai suteikti Kyjivui šalies kandidatės statusą.
Ginčų Briuselyje aidas pasiekė ir Vilnių, šią savaitę susitikus Lietuvos prezidentui Gitanui Nausėdai ir Nyderlandų premjerui Markui Rutte.
Pasak G.Nausėdos, greitas statuso suteikimas įpūstų vilties „dabar kovojantiems ir aukojantiems gyvybę Ukrainos žmonėms“. Tačiau M.Rutte tvirtino, jog narystės procedūroms „nėra jokio atskiro greito kelio.“
„Mūsų nuomonės išsiskiria dėl spartaus ES kandidatės statuso suteikimo Ukrainai. Tas tiesa, nebandykime to nustumti į kampą“, – pripažino Nyderlandų ministras pirmininkas.
Tarp oponuojančiųjų argumentų dėl spartesnės Kyjivo narystės – nerimas, kad tai gali paskatinti kitas eilėje laukiančias šalis reikalauti greitesnio priėmimo į Bendriją. Šiuo metu kandidatės į ES statusą turi Turkija, Serbija, Juodkalnija, Albanija ir Šiaurės Makedonija.
Be to, kritikės šalys pabrėžia, jog demokratinės reformos po 2014 metų revoliucijos Ukrainoje ir taip vyko per lėtai, o prasidėjus Rusijos invazijai apskritai sustojo.
Jau kurį laiką stebimas Bendrijos plėtros nuovargis taip pat prisideda prie dalies šalių skeptiško požiūrio, sako BNS kalbinti ekspertai.
Anot jų, pats kandidatės į ES statuso suteikimas tėra simbolinis žingsnis, negarantuojantis greitos narystės, o anksčiau apskritai buvęs formalumu.
Greičiausiai istorijoje
Nepaisant nesutarimų dėl Ukrainos stojimo proceso spartos, ES institucijos Kyjivo prašymą jau nagrinėja greičiausiai per visą Bendrijos istoriją, teigia Lietuvos diplomatai.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis prašymą priimti jo šalį į ES pasirašė vasario 28 dieną. Maždaug po savaitės ES Taryba pavedė išnagrinėti šį prašymą Europos Komisijai.
„Jei žiūrėsime istoriškai – Vakarų Balkanų ar Turkijos kontekste – praeidavo bent metai nuo to momento, kai ES gaudavo prašymą, iki to momento, kai Taryba persiųsdavo prašymą Komisijai dėl nuomonės“, – BNS sakė Lietuvos ambasadorius ES Arnoldas Pranckevičius.
Diplomato teigimu, komisija vertinimą planuoja pateikti per tris ar keturis mėnesius, nors anksčiau tai irgi užtrukdavo apie metus ar net ilgiau.
„Tai iš esmės irgi būtų greičiausias laikotarpis ES istorijoje“, – tvirtino ambasadorius.
Vis dėlto, net ir sulaukus palankaus šios institucijos vertinimo, savo žodį dar turėtų tarti Bendrijos narės.
Tokia yra teisinė ir politinė ES realybė.
„Tokia yra teisinė ir politinė ES realybė“, – kalbėjo A.Pranckevičius.
Politizuotas procesas
Kai Lietuva stojo į ES praėjusio tūkstantmečio sandūroje, kandidatės statusas turėjo kur kas mažiau reikšmės.
Vilnius paraišką prisijungti prie ES pateikė 1995-ųjų pabaigoje. Užsienio reikalų ministerijos teigimu, tais pačiais metais šalis ir tapo kandidate.
„Tuo metu ES plėtros procesas ir metodologija buvo truputį kitokie nei šiuo metu – dabar sąvokos „valstybė kandidatė“ ar „potenciali valstybė kandidatė“ yra labiau formalizuotos“, – rašoma BNS pateiktame ministerijos atsakyme.
Pasak europarlamentaro Petro Auštrevičiaus, ėjusio Lietuvos vyriausiojo derybininko dėl narystės ES pareigas, anksčiau kandidatės statusas buvo „ganėtinai formalus darbinis sprendimas“.
„Dabar šis statusas yra labiau politinis, nes įsivaizduojama, kad jei jis suteikiamas, bus beldžiamasi į Bendrijos duris dar garsiau, reikės priimti sprendimą dėl derybų pradžios, o tai reiškia ir derybų procesą ir galiausiai – narystę“, – kalbėjo P.Auštrevičius.
„Statuso suteikimas ne tik įvertina prisijungti norinčią valstybę, bet ir esančių narių politinį pasiruošimą ir gebėjimą priimti naujas nares“, – pridūrė jis.
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius Ramūnas Vilpišauskas nurodo, kad minėtasis statusas nubrėžia narystės ES perspektyvą, kartu skatindamas įgyvendinti reformas.
Praeities pamokos
Paskutinė šalis, 2013 metais papildžiusi Bendriją, buvo Kroatija. Nuo tada ES plėtra yra sustojusi.
Derybas dėl stojimo kol kas yra pradėjusios Juodkalnija, Serbija ir Turkija, o Albanija ir Šiaurės Makedonija turi tik kandidatės statusą. Jų derybų proceso pradžia Europos Sąjungoje dėl įvairių priežasčių blokuojama.
Pasak P.Auštrevičiaus, savotiškas lūžis Bendrijos plėtros politikoje įvyko prie ES 2007 metais prisijungus Rumunijai ir Bulgarijai, kurios net ir tapusios narėmis susiduria su problemomis dėl korupcijos ar teisės viršenybės principo laikymosi.
Europarlamentaro teigimu, Bulgarijos ir Rumunijos narystės ėmė kelti klausimų, ar „deramai pasiruošta plėtrai, ar kandidatės pilnai įgyvendina visus reikalavimus“.
Pasak jo, tai įrodo aplinkybė, jog Bulgarija ir Rumunija per 15 narystės metų taip ir netapo nei Šengeno, nei euro zonos narėmis.
„Kai kurios ES narės ir europinės institucijos nėra įsitikinusios, kad tos valstybės turi pakankamai kompetencijų ir gebėjimų – tiek fiskalinių, tiek administracinių – kad užsitikrintų tas dvi narystes. Per 15 metų jos priartėjo, bet yra dar pakankamai toli nuo tų ES branduolį apibūdinančių narysčių“, – kalbėjo politikas.
Anot R.Vilpišausko, dalies šalių nenoras priimti į ES naujas nares susijęs ir su baime dar lėčiau priimti sprendimus Bendrijoje.
„Išaugęs ES šalių skaičius reiškia ne tik didesnę vieningą rinką – visiems didesnę ekonominę naudą bei didesnį ES svorį pasaulio politikoje – bet ir sudėtingesnį sprendimų priėmimą ES institucijose dėl išaugusios nacionalinių interesų įvairovės bei papildomas finansines išlaidas iš ES biudžeto“, – sakė politologas.
„Nėra 100 proc. pasiruošusi“
Nors sprendimui dėl Ukrainos integracijos į ES daugiausia įtakos turi esamų narių politinė valia, tačiau svarbu ir tai, kaip Kijevas bus pasiruošęs atlikti jam skirtus namų darbus.
Dar iki Rusijos invazijos Ukraina buvo kritikuojama dėl per lėtai judančių reformų, ypač antikorupcinių.
Ukraina tikrai nėra 100 proc. pasiruošusi stojimui.
„Ukraina tikrai nėra 100 proc. pasiruošusi stojimui ir, žvelgiant grynai formaliai, nebūtinai atitiktų kiekvieną kablelį ir tašką“, – sakė P.Auštrevičius.
Anot R.Vilpišausko, nuo ES įkūrimo vis daugiau kompetencijų įvairiose politikos srityse buvo perduota Bendrijai, smarkiai išaugo jos teisyno apimtis, todėl griežtėjo ir priėmimo sąlygos.
„Dabar ES nare norinti tapti šalis turi padaryti daug daugiau, ypač teisės derinimo ir administracinių gebėjimų stiprinimo požiūriu, o politinis sutarimas pačioje ES dėl naujos narės priėmimo yra daug sudėtingesnis“, – kalbėjo ekspertas.
„Dėl jo turi susitarti daug daugiau ES valstybių narių, turinčių skirtingus interesus“, – pridūrė jis.
Politologo teigimu, kai kuriose iš įstojusių šalių prasidėjusios ar tebesitęsiančios problemos dėl didelės korupcijos ar teisės viršenybės principo nesilaikymo sumažino „ir taip nelabai didelį kai kurių ES šalių entuziazmą“ tęsti plėtrą.
Sprendimas be garantijų
Ekspertai teigia, kad kandidatės statusas yra politinis signalas, jog bloko nare siekianti tapti valstybė turi europinę perspektyvą, tačiau tai nesuteikia jokių garantijų.
Pavyzdžiui, Šiaurės Makedonija kandidatės į ES statusą turi jau 17 metų, tačiau taip ir įstrigo šiame stojimo į Bendriją etape.
„Kandidatės statusas negarantuoja šalies derybų dėl narystės pradžios“, – sakė R.Vilpišauskas.
„Be to, net jei derybos dėl narystės ES su šalimi kandidate pradedamos, jos nebūtinai bus greitai ir sėkmingai baigtos, nes tam būtinos plačios teisinės ir institucinės pertvarkos stojančioje šalyje, perimant visą ES teisyną, o galiausiai ir visų ES šalių pritarimas naujos narės priėmimui, kuriam reikia pritaikyti ir ES institucijų darbą ir jos biudžetą“, – pridūrė politologas.
R.Vilpišausko teigimu, kandidatės statuso suteikimas būtų ne tik paramos Ukrainai išraiška, bet ir galėtų suteikti naują postūmį pertvarkoms šalies viduje.
Vis dėlto, pasak politologo, daug kas priklauso nuo karo šalyje baigties.
„Šiuo metu galima teigti, jog Rusijos karas, kaip geopolitinis šokas ES valstybėms ir visai Vakarų bendruomenei, gali tapti paskata suteikti Ukrainai kandidatės statusą. Tačiau besitęsiantis karas neabejotinai apsunkintų Ukrainos pasirengimą tapti ES nare, prisimenant tam keliamas sąlygas“, – sakė profesorius.
„O ir karui pasibaigus reikėtų ES politinio sumanumo, kantrybės ir, žinoma, pačių ukrainiečių pastangų, derinant šalies atkūrimą su šalies integracija į ES“, – teigė jis.
