Vitaliją kepyklėlėje sutiksi kasdien. Nors virtuvėje dirba samdyta darbuotoja, prie prekystalio tenka suktis pačiai. O didžiausi jos pagalbininkai – sūnus ir dukra. Abu dar moksleiviai, tačiau po pamokų skubantys mamai į pagalbą.
„Dukra prie prekystalio mane pakeičia, su sūnumi važiuojame produktų pirkti bent kartą per savaitę į Kauną“, – pasakoja Vitalija, vaišindama bandelėmis.
Vyro iniciatyva
Virgainiai – nedidelė gyvenvietė Raseinių rajone, tarp Viduklės ir Viduklės geležinkelio stoties. Namą, kur veikia kepyklėlė, šeima įsigijo: pirko dėl patrauklaus sklypo geroje vietoje, o paskui pritaikė kepyklėlei.
„Mano a.a. vyras labai norėjo atidaryti naują verslą. Čia jo iniciatyva viskas prasidėjo, aš nebūčiau net pagalvoju, kad galiu ką nors tokio padaryti. Buvau tiesiog kaimietė mergina, be jokių įgūdžių, – apie sumanymą atidaryti kepyklą atvirai pasakoja Vitalija. – O dabar ir čia, ir vyro įmonė likusi, tai sukuosi, visko sočiai.“
Mano a.a. vyras labai norėjo atidaryti naują verslą, čia jo iniciatyva. Aš nebūčiau net pagalvoju, kad galiu ką nors tokio padaryti. Buvau tiesiog kaimietė mergina, be jokių įgūdžių.
Vis dėlto šiokios tokios patirties gaminant maistą Vitalija turėjo – septynerius metus yra dirbusi virėja kavinėje.
„O tada sugalvojome ką nors savo daryti. Tai nesvetima man, bet neįsivaizdavau savęs kepančios duoną. Parašėme prašymą dėl paramos, o kai sužinojome, kad ją gavome, tada tik pradėjau duoną kepti – reikės pradėti verslą, o nežinau, kaip ką daryti“, – juokiasi moteris.
Visko mokėsi, kaip sako Vitalija, „iš Youtube'o“, kitokios patirties neturėjo. Kepė, ragavo, mėgino naujus receptus.
„Kai tik sužinojau, kad paramą gavome, nuo tos dienos ir pradėjau. Paraišką ekspromtu parašėme – tebuvo likusios dvi savaitės iki pateikimų pabaigos. Po trijų mėnesių sužinojome, kad paramą gavome. Tada per devynis mėnesius turėjome projektą įvykdyti. Paramą gavome įsirengti, bet to tikrai neužteko. Būtų užtekę nebent tik įrangai, bet ne remontui“, – pasakojo Vitalija.
Remonto įsigytame name prireikė rimto – anot kepyklos šeimininkės, čia tebuvo likusios sienos.
Vasarą dukra padės, kartu dirbome ir kavinėje, per atostogas ateidavo. Dabar baigiasi pamokos ir ji jau čia. Sūnus irgi padeda.
Emocijoms neturi laiko
Pirmą savaitę kepyklėlės durys neužsidarė, vietinių smalsuolių buvo daugybė.
Paskui jų srautas ėmė slūgti, tačiau atsirado nuolatinių pirkėjų, užsuka vis daugiau pro šalį važiuojančiųjų.
Vitalija sako, kad ieško galimybių savo kepinius smaližiams siūlyti ir kitur, tarkim, kokioje nors parduotuvėje Raseiniuose.
„Vasarą dukra padės, kartu dirbome ir kavinėje, per atostogas ateidavo. Dabar irgi, baigiasi pamokos ir ji jau čia. Sūnus mažiau, bet irgi padeda. Vieną darbo vietą privalėjome sukurti, visa kita susitvarkome patys“, – teigė Vitalija.
Vyras nespėjo pamatyti jau veikiančios kepyklos. Vitalija neslepia – sunkiausia buvo vienai pradėti veiklą.
„Tai buvo žiauriai sunku. Žinoma, mano emocijų beveik niekas nemato, aš toks žmogus esu, jų neparodau. Bet iš dalies šita kepykla labai padėjo, nes aš tuo momentu neturėjau laiko emocijoms – visas dėmesys buvo čia, kiekviena diena kepykloje, su kitu verslu, visur buvau, tik ne namie. Gal tas šiek tiek ir padėjo greičiau išgyventi netektį.
Vaikams sunkiau, jie namuose. Tikrai jiems buvo sunkiau nei man. O aš iš automobilio neišlipu“, – skausmas šmėkšteli moters akyse.
Tai buvo žiauriai sunku. Žinoma, mano emocijų niekas nemato, aš toks žmogus, jų neparodau. Bet šita kepykla labai padėjo.
Kvadratinė duona
Kitas verslas susijęs su miškų kirtimu, bet ten, kaip sako Vitalija, pasamdyta brigada žmonių dirba savarankiškai, jai belieka dokumentus tvarkyti.
Su kepyklėle viskas kitaip, ši vieta reikalauja viso jos dėmesio.
Ant prekystalio šiuo metu Vitalija turi išdėliojusi juodos, plikytos duonos, batonų, bandelių, mėgina siūlyti ir sausainius.
„Kiekvieną dieną vis ką nors nauja atrandame, pasiūla vis didyn ir platyn eina. Bandome įvesti vis naujų produktų, nežinome, ko tie žmonės ir norės labiausiai, nuspėti žiauriai sunku, ką labiausiai pirks. Pirmai dienai, kai jau turėjome atsidaryti, buvau prikepusi labai daug duonos. Juk kepykla, tai maniau, duona bus populiariausia. Nė velnio – vien bandeles pirko! Nenormaliai daug jų visi norėjo. Tai pradėjome daugiau bandeles kepti, duonos mažiau.
Bet mano plikyta duona populiari jau seniai. Kai tik pradėjau ją kepti, vis siūlydavau visiems aplinkui, tai dauguma mano duoną žinojo. Buvome pakeitę formą – iki tol kepiau kvadratinę, o padarėme ovalo formos. Tai visi klausinėjo, ar nebeturime kvadratinės, nesvarbu, kad ji tokia pati. Grįžome prie kvadratinės, kad visiems būtų gerai“, – su šypsena pradžią prisiminė Vitalija.
Bandelių kepa su varške, aguonomis, šokoladu, lašinukais.
Receptus, sako Vitalija, stengiasi tobulinti, pridėti ką nors savo.
Buvome pakeitę plikytos duonos formą – iki tol kepiau kvadratinę, o padarėme ovalo formos. Tai visi klausinėjo, ar nebeturime kvadratinės. Grįžome prie jos, kad visiems būtų gerai.
Bus kavos, gal ir picos
Moteris nuolat šypsosi, nors pripažįsta – verslo pradžia sunki, gerai, kad ne tik vaikai, bet ir draugai, pažįstami pagalbos ranką tiesia, dalijasi savo patirtimi.
Prie bandelių tikimasi siūlyti ir kavos, o terasoje, kuri kol kas nebaigta, pasistatyti vieną kitą lauko staliuką, kad būtų kur atsisėsti.
Kaip sako Vitalija, vasaros pabaigoje, rugsėjį per miestelį nutįsta grūdus į supirkimo punktą vežančių sunkvežimių ir traktorių eilės. Tad gal kavos užsuks ir jų vairuotojai.
Dar vienas sumanymas, kuris sukasi veiklios moters galvoje, – kepti picas.
Aplinkinėse gyvenvietėse picerijų nėra, tik Raseiniuose, tad Vitalija tikisi, jog picos išpopuliarės. Juolab kad sulaukia klausimų, ar neketina jų kepti.
„Dieną naktį iš tų minčių neišlipi, norisi visko daugiau pasiūlyti, turėti klientų. Kepyklėlių čia aplink niekur nėra, tik Raseiniuose. Pagrindinis kelias, čia visi pravažiuoja, mato“, – tiki teisingą vietą savo kepyklėlei pasirinkusi Vitalija.
Šį verslą išlaikyti pagal sutartį dėl paramos Vitalija įsipareigojo trejus metus.
Tačiau moteris nusiteikusi optimistiškai ir sako norinti dirbti šioje kepykloje kur kas ilgiau, vis ką nors patobulinant.
Nes, kaip šypsodamasi tvirtina, jai ši veikla labai prie širdies, o ir be darbo nė dienos neišbūtų.
-
Viduklės koldūninės šeimininkė apie atidarymą dar tik svajoja, bet tiki: kai tik bus galima, klientai plūstelės
-
Raseiniai save vadina Nr. 1 pasaulyje: gal lietuviai ir paskutiniai Europos pagonys, bet Marija Šiluvoje apsireiškė seniausiai
-
Garsus Raseinių krašto kryždirbys atkalbinėja norinčius užsisakyti kryžių: gal jau gana tų verkšlenimų
-
Živilės rankose atgyja seni „lietuviško aukso“ papuošalai: ši aistra gimė Meksikoje
-
Smidrus Ariogaloje auginantis M.Vitauskas: priežiūros nedaug, o iš nedidelio ūkio galima labai gerai gyventi
