„Viskas nuostabu, mes patenkinti“
„Esu Tatjana, atvažiavau iš Ukrainos, Černihivo miesto. Tai buvo kovo 25 dieną. Gyvenome mes Abromiškių vaikų sanatorijoje, paskui gegužę persikėlėme čia, į Pastrėvį.
Aš čia su sūnumi, jis devintoje klasėje, mokosi Ukrainos mokykloje nuotoliniu būdu. Jis jau vyresnėse klasėse, tai lietuvių kalba mokytis jam būtų sunkoka“, – pasakoja trumpam nuo darbo Evaldo Bliujaus mažosios bendrijos ceche atsitraukusi Tatjana.
Visos trys moterys čia dirba jau kurį laiką, sako viskuo esančios patenkintos, gal tik šaltoka.
Gyvena jos netoliese esančioje Pastrėvio mokykloje – nuo šių metų mokinių nebėra, todėl dabar, kaip juokiasi Tatjana, jos sūnui ten ir namai, ir mokyklos klasė.
-
TV nusifilmavusi pabėgėlė iš Ukrainos: „Jaučiuosi palaiminta, kad šeima čia saugi“
-
Ukrainietė Viktorija: „Bėgome su sūnumi, o netoli sprogo raketa“
-
Iš Zaporižios į Širvintas su vaiku atvykusi Antonina: iš pradžių mus gąsdino net durų trinktelėjimas
-
Lietuvos kariuomenėje tarnybą pradedantis ukrainietis: už Lietuvą kovočiau lygiai taip pat kaip ir už Ukrainą
-
Šou dalyvė ukrainietė kausto praeivių dėmesį: veidą puošia išskirtinės tatuiruotės
„Mus priėmė labai gerai. Lietuva, lietuviai. Viskas nuostabu, mes patenkinti. Ačiū Pastrėvio seniūnui Arūnui. Santykiai su mumis čia visų puikūs“, – neprašyta pagyrimus beria Tatjana.
Bet juk bute būtų patogiau gyventi, klausiu moters. O ji tik patraukia pečiais: „Po to, kas pas mus Ukrainoje nutiko, būti išrankiems kažkaip būtų visai – noriu ten, noriu kitur. Ne, ačiū už dabartines sąlygas, už tai, kad mus priėmėte. Bent nesigirdi, nesimato mums viso to bombardavimo, oro pavojaus sirenų ir t.t.“
Po to, kas Ukrainoje nutiko, būti išrankiems kažkaip būtų visai... Ne, ačiū už dabartines sąlygas, už tai, kad mus priėmėte. Bent nesigirdi, nesimato to bombardavimo, oro pavojaus sirenų.
Tatjana jau nuo 2017 metų uždarbiauti važinėjo po Europos šalis – Lenkiją, Čekiją, Vengriją.
„Bombardavo mūsų miestą praktiškai nuo pat vasario 24-osios. Iš pradžių išvažiavome į Vynicią, yra toks miestas Ukrainoje. O Lietuvoje turiu draugą, jis paskatino čia važiuoti ir visiškai nesigailiu. Žmonės čia kitokie, aš buvau tose šalyse, galiu palyginti“, – kalbėjo Tatjana.
„Mes 100 proc. laimėsim ir važiuosim namo“
Ji tvirtina, kad svarbiausia tiek jai, tiek kitoms iš Ukrainos atvykusioms moterims buvo darbas. Jį turėdamos nė viena nesiskundžia sunkumais, esą patogu čia pat ateiti. Tačiau mintys vis tiek sukasi apie namus Ukrainoje, nors jau šypteli – išvažiuojant iš Pastrėvio jau turbūt būsią gaila.
„Šiuo metu mums svarbiausia, kad būtų stogas virš galvos ir darbas. Baigsis karas, mes 100 proc. laimėsime ir važiuosime į tėvynę. Kaip besisuksi, ten namai, – Tatjanai antrina Aliona. – Mums teko išvykti, mūsų miestą Dobropilią evakavo ir privalėjome atvažiuoti čia.
O Lietuva todėl, kad atvykus į Lvivą stotyje vienas savanoris vaikinas mums pasakė, kad yra keli variantai – Danija, Vokietija, Lietuva. Esą Danijoje nelabai mūsų tautiečių mėgsta, Vokietijoje nemokame kalbos, todėl bus su vaikais sunku. O Lietuvoje rusų kalbą dar daug kas moka ir žmonės mus gerbia. Ačiū jums, priėmėte, priglaudėte. Svarbiausia, čia neaidi sirenos, ramiai miegame.“
Šiuo metu mums svarbiausia, kad būtų stogas virš galvos ir darbas. Baigsis karas, mes 100 proc. laimėsime ir važiuosime į tėvynę.
Alionos šeima daugiavaikė. Trys jos vaikai mokosi nuotoliniu būdu Ukrainos mokykloje, ketvirtoji Valerija jau ir pati turi vaikų, jie lanko darželį.
„Žinoma, sunku... sunku... Ir dėl tėčio stipriai išgyvename, jis liko Ukrainoje. Bet tikimės, viskas bus gerai, grįšime“, – kiek virpančiu balsu sako Aliona.
Paklaustos, kada jau galėjo ramiai miegoti, moterys kad ir nelabai linksmai, bet nusijuokia: „Nuo pirmų dienų, tikrai nuo pirmų. Juk nei sirenų, nei oro pavojaus, nebijai gultis miegoti.“
„Ir taip lengva viskas. Lyg būtume atvažiavusios kokius 30 km nuo mūsų namų į kaimą. Kažkodėl jaučiamės kaip namuose. Net nežinau. Jūs kažkokie panašūs į mus. Ir čia ne koks nors didelis miestas su intensyviu judėjimu. Žmonės kalba su mumis rusiškai. Atrodo, lyg namie būtume“, – kalba Aliona.
Prisimena su siaubu
Tatjana antrina: „Kalbos barjeras būtų sunkiai įveikiamas. O čia viskas paprasta, visi padeda, kalba, net ir Vilniuje nuvažiavus viską surasti lengva.“
Valerijos du vaikai lanko vaikų darželį, kaip sako jauna moteris, jiems čia gerai: „Ten vaikai nekalba, nesupranta rusiškai, bet kažkaip jie randa bendrą kalbą. Nė karto nepasakė, kad neis ar nenori. Jau lietuviškai man kažką sako.“
„Baigsis karas, iš karto važiuosime namo. Tą pačią dieną, – užtikrina Aliona nes esą jei vyrai būtų kartu, galbūt tuomet ir pasvarstytų kitokias galimybes, galbūt ieškotų nuolatinio būsto, o dabar – vyrai ten, tėvai, namai irgi ten. – Lyg koks asmenybės susidvejinimas. Per pusę tu čia, perpus – ten. Tai labai sunku. Tenka save įtikinėti, kad viskas bus gerai ir čia, ir ten. Bet mes stiprios, reikia ištverti. Dievas duoda išbandymų, reikia juos įveikti.“
Ji su siaubu prisimena oro pavojus, kai reikdavo naktį keltis ir lėkti su vaikais į rūsius slėptis: „Miegodavome su rūbais, ant grindų. Tai baisu.“
Lyg koks asmenybės susidvejinimas. Per pusę tu čia, perpus – ten. Tai labai sunku. Tenka save įtikinėti, kad viskas bus gerai ir čia, ir ten.
„Kai jau nėra nei vandens, nei dujų, nieko, kaip gyventi? Mūsų mieste, kai pradėjo bombarduoti nuo kovo pradžios iki vidurio, tai jau nieko nebebuvo. Žmonės valgį gamindavo lauke. Siaubas.
Mūsų mieste gyveno arti 300 tūkst. gyventojų, liko apie 160-180 tūkst. Grįžinėja po truputį. Daugiau mažiau dabar jau ramu buvo. Bet pastarosios savaitės vėl... Sprogimai Kyjive, o mes vos už 140 km nuo jo. Jeigu tiksliai žinotume, kad jau viskas...“, – nutęsia Tatjana.
Gaminiai – specifiniai ir ne Lietuvai
Evaldas Bliujus, įdarbinęs šias moteris savo įmonėje, šypsosi girdėdamas, kad šaltoka joms čia, klimatas truputį kitoms. Ir kartu suka galvą, kaip įrengti šildytuvus, nes iki šiol jo cechas nebuvo šildomas.
Čia gaminami uždegimo pagaliukai prakuroms ir grotelės lovoms po čiužiniais. Nusistebėjus, kad veiklos sritys labai jau skiriasi, E.Bliujus pritaria. Bet esą grotelės gaminamos pagal skirtingus poreikius, o pagaliukai keliauja į vieną prekybos tinklą Didžiojoje Britanijoje.
„Sezono metu tokios produkcijos poreikis yra didelis tame tinkle. Dabar mums labai sunkus sezonas šiais metais, kadangi ankstesniais sezonais jie gaudavo nusipirkti šios produkcijos iš Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos, tai mes gamindavome mažąją dalį, kiek fiziškai pajėgdavome. Dabar mums labai didelis krūvis, kadangi jie nebeturi, iš kur nusipirkti, liko tik Lietuva“, – pasakoja E.Bliujus.
Šiam sezonui jis teigia turįs didžiulį užsakymą – per 30 vilkikų, vienas sveria apie 25 tonas, kas yra apie 10 tūkst. pakuočių.
Dabar mums labai sunkus sezonas, ankstesniais sezonais jie gaudavo nusipirkti šios produkcijos iš Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos. Dabar liko tik Lietuva
„Nesame šį sezoną pajėgūs visą užsakymą įvykdyti, dalinamės su kitais Lietuvos gamintojais tuo užsakymu, bendrai bandysime užpildyti tą rinką. Įtakos turi šį sezoną labai pabrangusi mūsų žaliava, skirta kurui, ir, žinoma, elektra. Mes superkame visą atliekinę medieną iš visų Lietuvos baldų gamintojų ir ją perdirbame“, – aiškina įmonės savininkas.
Jis teigia, kad tai pigus gaminys ir tikrai nėra galimybė pirkti brangią medieną ir ją pjaustyti į kurui skirtus pagaliukus: „Dabar yra deficitas tos medienos, kadangi visos kuro rūšys yra pabrangusios ir medienos trūksta.“
Lietuvos rinkai net nemėginama tokios produkcijos siūlyti, sako E.Bliujus, nes tai paprasčiausiai nepopuliaru.
Brangstanti mediena, išaugusios energetikos kainos privertė peržiūrėti sutartis su pirkėjais, vis dėlto, kaip tikina E.Bliujus, tiek pakelti gaminių kainos, kiek pabrango elektra ir žaliava, nepavyko, tačiau tikimasi skirtumus kompensuoti gaminant didesnius kiekius.
Nerimo signalų dar negirdi
Lovų groteles įmonė siunčia į Vokietiją, iš kur jos keliauja po visą Europą. Kol kas ir šioje srityje kokių nors nerimą keliančių signalų dėl užsakymų mažėjimo nėra. Vasarą gaminama, kaip sako, „į sandėlį“, o po atostogų, rudenėjant, prekyba įsibėgėja. Per mėnesį išvežama apie 4,5-5 tūkst. vienetų.
Iš viso įmonėje dirba viso labo septyni darbuotojai. „Sunkiai spėjame. Ir patiems tenka daug dirbti“, – neslepia E.Bliujus.
Mūsų geografinė padėtis yra tokia, kad Elektrėnų savivaldybėje darbo vietų yra labai daug. Šalia mūsų įsikūrę du didžiuliai gigantai, tai jie visus darbuotojus ir surenka.
Jis atviras – per šį sezoną tas skaičius didėjo beveik dvigubai, pagelbėjo labai stipriai ir trys ukrainietės moterys, planuoja priimti dar bent kelis. Va tik tų darbuotojų surasti nėra labai lengva.
„Mūsų geografinė padėtis yra tokia, kad Elektrėnų savivaldybėje darbo vietų yra labai daug. Šalia mūsų įsikūrę du didžiuliai gigantai – „Kietaviškių gausa“ ir „Boen Lietuva“, tai jie visus darbuotojus vilioja ir surenka. Mums tokiems mažiems didžiulė konkurencija su jais“, – teigė E.Bliujus.
Tiesa, dideliais atlygiais vilioti ši mažoji bendrija irgi negali pasigirti. Vadovas neslepia, kad tai tėra minimalus atlyginimas. Bet esą didinti nėra iš ko, nes gaminamos prekės nebrangios, o energetikos ištekliai „suvalgo“ didelę uždarbio dalį.
