Kolektyvinė galia
Daugiau nei 11 tūkst. visuomeninių organizacijų jungiančios platformos „Global Call to Action Against Poverty“ (GCAP) direktorius Ingo Ritzas įsitikinęs, jog pilietinė visuomenė turi užsiimti demokratine valdžios ir kitų galios institucijų kontrole. Tai ypač reikalinga šiuo metu, kuomet vyriausybės žmonių gyvenimams milžinišką įtaką darančius sprendimus priima sparčiai ir nebūtinai demokratiškai. Žinoma, egzistuoja daugybė įvairių pilietinės visuomenės organizacijų, judėjimų, susivienijimų, kurių kiekvienas turi savo vaidmenį. Vienas svarbiausių, anot I.Ritzo, yra tiesiogiai padėti tiems, kuriems labiausiai reikia – pavyzdžiui, perduoti maisto jo stokojantiems ar pasirūpinti žmogiškomis sąlygomis prieglobsčio prašytojams.
Kita svarbi nevyriausybininkų užduotis – užtikrinti, jog valdžios institucijų sprendimai ir veiksmai nepalieka nuošalyje pažeidžiamiausių visuomenės grupių. „Europoje išleidžiami milijardui eurų, tačiau dažnai tai daroma didžiojo verslo, o ne marginalizuotų žmonių labui“, – sako I. Ritzas. Kito didelio 69 nacionalines NVO platformas ir 7 regionines koalicijas nevyriausybines nacionalines ir regionines organizacijas vienijančio tinklo „Forus“ direktorė Sarah Strack pritaria: visuomeninės organizacijos turi veikti kaip žmonių balsas ir užtikrinti, kad jų poreikiai yra tinkamai atstovaujami. „Pilietinė visuomenė sprendimų priėmėjams privalo parodyti kolektyvinę galią, kurią mes, žmonės, turime – ar bent jau turėtume turėti, – sako ji. – Privalome veikti visi kartu ir priimti teisingus sprendimus. O teisingi sprendimai yra tie, kurie į pirmą vietą iškelia žmonių teises.“
Tačiau realūs veiksmai neretai būna pavėluoti. GCAP vadovas pripažįsta, kad, bendrai paėmus, nevyriausybinio sektoriaus atsakas į krizę buvo pernelyg lėtas ir tik dabar, praėjus beveik dviem mėnesiams nuo jos pradžios Europoje, organizacijos aktyviau dalyvauja sprendimų paieškoje ir įgyvendinime. Tačiau konkrečių veiksmų galėtų ir turėtų būti daugiau: šiuo metu renkama statistika apie užsikrėtusiuosius ir mirusius, ja dalijamasi, lyginama situacija skirtingose šalyse. Tik kas po to? Tiksli faktinė informacija ir tinkama jos sklaida yra svarbu, tačiau dar svarbiau tai, kas nuo to keičiasi (į gera) realiuose žmonių gyvenimuose, o ne niekieno neskaitomų ataskaitų krūvoje.
Nors krizė tebesitęsia, šiandien jau galime įžvelgti tam tikras jos pamokas. „Ši krizė aiškiai parodė, kaip viskas pasaulyje yra tarpusavyje susiję, todėl vienintelis būdas ją sėkmingai įveikti yra solidarumas ir bendradarbiavimas ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu, – sako S.Strack. – Įtariu, kad tendencija rūpintis vien savo šalies vidiniais reikalais tik stiprės, tačiau mes, pilietinė visuomenė, privalome tam priešintis. Kolektyviai esame stipresni nei po vieną.“ Panašias grėsmes įžvelgia ir I.Ritzas. „Krizės pradžioje visas dėmesys buvo sutelktas tik į situaciją savoje šalyje, bet juk nėra abejonės, jog ją išspręsime tik veikdami kartu“, – sako jis.
Vienas iš sveikintinų bendradarbiavimo tarptautiniu mastu pavyzdžių yra dalies pilietinės visuomenės spaudimas atšaukti kai kurioms Globaliųjų Pietų šalims skolos grąžinimą turtingesniosioms. „Kai šalis kasmet priversta išmokėti 10, 15 ar net 40 proc. savo biudžeto palūkanoms, kaip ji gali padengti sveikatos ar socialinio sektoriaus išlaidas?“, – sako I.Ritzas. Po sėkmingų nevyriausybinių organizacijų veiksmų skolos išmokėjimas buvo atidėtas iki 2021 m.
Nyksta erdvė pilietiškumui reikštis?
Pastaruosius porą mėnesių ribojama ne tik didžiosios žemės gyventojų dalies judėjimas, bet ir įvairios kitos teisės, tokios kaip susirinkimų laisvė ar teisė į privatumą, o kai kuriais atvejais – ir minties bei žodžio laisvė (kai IT kompanijos cenzūruoja kritiškus pasisakymus apie Covid-19 reikalus). Prakalbus apie „privalomas“ vakcinas kyla rimtų klausimų apie žmogaus suverenumą savo paties kūno atžvilgiu, o vis plečiamos valstybės jėgos struktūrų (policijos, kariuomenės) galios prašosi garantijos, kad tai laikina, o ne nauja amžina tvarka.
Viena svarbių nevyriausybininkų funkcijų yra apsaugoti žmonių teises ir pilietinę erdvę (angl. civic space) viešoms diskusijoms ir politiniams gyventojų veiksmams, be kurios jokia visuomenė negali vadintis laisva. „Pilietinė visuomenė turi kritiškai vertinti vyriausybių veiksmus. Tai nereiškia būtinai viskam prieštarauti, bet analizuoti būtina, – sako I.Ritzas. – Jei valdžia atiminėja demokratines žmonių teises, pilietinės visuomenės pareiga tai pasmerkti ir imtis veiksmų jas išsaugoti.“
„Forus“ vadovė sako iš tinklo narių visame pasaulyje girdinti vis daugiau susirūpinimo žmonių teisių ir laisvių varžymu. „Matome daugybę solidarumo ir įvairių valstybės paramos pavyzdžių, tačiau kartu pastebime, jog neretai politikai sprendimus priima vienašališkai, neklaus(y)dami nevyriausybinio sektoriaus nuomonės. Tai pavojinga, nes taip visuomenės atstovavimas sprendimų priėmimo procesuose mažėja“, – įspėja S.Strack.
Be to, anot jos, šiuo metu vykstantis piliečių teisių įšaldymas kelia esminių klausimų ateičiai: „Ateinančiais mėnesiais ir net metais pilietinė visuomenė turės itin svarbų vaidmenį užtikrinant, kad šiandieniniai laisvių suvaržymai būtų pilnai atšaukti kaip įmanoma greičiau ir kad tam tikros vyriausybės neįsipatogintų tose galiose, kurias pačios sau suteikė krizės metu.“ Tinklas žada aktyviai stebėti, kaip krizė veikia pilietinės išraiškos erdvę, kuri, anot „Forus“ vadovės, buvo pradėjusi tendencingai silpnėti dar gerokai prieš koronaviruso apsireiškimą.
Išryškintos nelygybės
Dabartinė krizė akivaizdžiai išryškino didžiules pasaulyje egzistojančias nelygybes – pvz., kai vieni gali be vargo iš tikrų susirinkimų salių persikelti į virtualias, kitus priverstinis nedarbas veda tiesiai į eilę prie maisto banko. Ir „Forus“, ir GCAP tinklai kaip vieną prioritetų nurodo pačių pažeidžiamiausių visuomenės grupių apsaugą. Tai – vyresnio amžiaus ir/ar vieniši žmonės ir žmonės, turintys negalią, vaikai, vieniši tėvai, smurtą šeimoje ar kitoje artimoje aplinkoje patiriantys asmenys, ant skurdo ribos balansuojančios šeimos.
Tačiau yra ir kitų grupių, kurios neretai atsiduria valstybės prioritetų sąrašo pabaigoje. „Pavasario pradžioje Europoje pasigedau dėmesio benamiams žmonėms, nors pastaruoju metu jau atsirado jiems pagelbėti skirtų iniciatyvų, – sako GCAP direktorius. – Indijoje turėjome atvejį, kai dėl visuotinio uždarymo buvo draudžiama padėti gatvėje gyvenantiems žmonėms, tačiau kolegai pradėjus daryti spaudimą vietinei valdžiai ši galų gale sutiko atvežti jiems maisto.“ Be to, kai kuriose Afrikos šalyse GCAP dirba su negalią turinčiomis moterimis, kurios paprastai valstybės ir visuomenės akyse yra užmirštamos.
Visuotinio karantino kontekste itin sudėtinga yra migrantų situacija, ypač migruojančių priverstinai, t.y. prašančių užsienio valstybių prieglobsčio nuo karo ar persekiojimo gimtinėje. GCAP direktorius sveikina nevyriausybines organizacijas, dedančias pastangas pagelbėti Graikijos salose baisiomis sąlygomis laikomiems žmonėms, tačiau sako, kad ne tik reikia, bet ir galima jų labui nuveikti žymiai daugiau. „Nuo koronaviruso pradžios mano gimtoji Vokietija iš viso pasaulio namo parskraidino apie 170 tūkst. piliečių, daugiausia turistų. Tačiau iki šiol sugebėjome į Vokietiją iš Graikijos salų pervežti vos 50 be tėvų keliavusių vaikų, nors oficialiai žadėta priimti 1 600. Tai baisi gėda, – sako I.Ritzas. – Tad argumentas “negalim, nes nėra lėšų, nėra resursų„ tiesiog nebegalioja. Ir lėšų, ir resursų tikrai yra.“
„Šiandien turime galimybę permąstyti egzistuojančias sistemas bei savo santykį su planeta ir jas perkurti, – sako S.Strack. – Tai gali būti didžiulis žmonijos istorijos posūkis.“ I.Ritzas sutinka, jog dabartinė krizė yra proga giliai pareflektuoti apie tai, kokių pokyčių norime. „Mes, nevyriausybininkai, seniai kartojame: privalome sukurti socialiai teisingesnę ir gamtą tausojančią visuomenę. Šiandien toks tikslas turėtų niekam nebekelti abejonių, – sako GCAP vadovas. – Tačiau mums būtinas platus ir stiprus visuomenės palaikymas. Jei geresnio pasaulio kūrimas rūpės tik būreliui aktyvistų, nieko gero iš to nebus.“
„Forus“ direktorė pripažįsta, kad rizika, jog šios viltys neišsipildys ir dabartinės sistemos nesikeis, išlieka. Būtent tai, anot jos, ir yra užduotis bei atsakomybė nevyriausybininkams.: „Privalome mobilizuoti jėgas, tardyti sprendimų priėmėjus ir kitus interesų turinčius subjektus, koordinuoti savo veiklas nacionaliniu ir regioniniu lygiu bei tarp įvairių sričių, – sako ji. – Pilietinė visuomenė labai įvairi ir tai yra viena mūsų stiprybių. Daugumą vienija tos pačios vertybės bei principai, tad mūsų užduotis yra pasinaudoti šia kolektyvine galia ir kartu sukurti geresnę ateitį.“
Kaip Covid-19 krizė pakeitė didelių tarptautinių humanitarinių organizacijų veiklą ir kokių tendencijų galime tikėtis ateityje? Apie tai – organizacijos „Gydytojai be sienų“ (Médecins Sans Frontièrs) logistikos vadovo Andriaus Slavuckio komentaras:
„Poveikis jaučiasi itin stipriai. Šalims užsidarius, nutrūko tarptautiniai skrydžiai, humanitarinės pagalbos darbuotojai nebegali laisvai judėti; nukeliauti iš Vakarų Europos valstybių iki Malavio ar Pietų Sudano darosi misija neįmanoma. Tačiau tai turi ir teigiamų aspektų – virusas į šias valstybes daugiausia atkeliauja būtent humanitarinių darbuotojų pagalba, kaip kad nutiko Jemene.
Sustojus tarptautinei prekybai, mano minėtose šalyse ir daugelyje kitų valstybių pradeda trūkti įvairiausių importuojamų vaistų, medicininių preparatų. Vos Indijai užsidarius, Pietų Afrikoje kilo panika dėl nutrūksiančio įvairiausių generinių antiretrovirusinių vaistų importo. Daugelis mūsų organizacijos projektų pasaulyje yra priklausomi nuo aukštos kokybės logistinių ir medicininių prekių tiekimo iš Vakarų Europoje esančių MSF logistinių bazių. Visa tai sustojo. Tenka suktis iš padėties ieškant itin kūrybiškų ir dažnai nelabai kokybiškų sprendimų tam, kad projektai nesugriūtų.
Iš pradžių visa ši situacija atrodė tik laikinas šokas, o dabar jau visi ruošiamės sėdėti apkasuose. Kol kas sunku spręsti apie toli siekiančias pasekmes, bet viena aišku: pasaulis nebebus toks pats. Jau vien ką reiškia JAV nutrauktas Pasaulio Sveikatos Organizacijos finansavimas. Mes, dirbantys ŽIV, tuberkuliozės ir kitų chroniškų ligų srityje tas pakitusių finansinių srautų ir prioritetų pasekmes pajusime labai greitai.
Kaip visada, labiausiai nukentės mažiausiai privilegijuoti neturtingi piliečiai ir valstybės. Vakarų Europoje didės nedarbas, daugės maisto bankų klientų, iš pašalpų gyvenančių žmonių, daugės pikto populizmo, ksenofobijos ir trampizmo. Kuo ilgiau tęsis ši pandemija, tuo labiau kiekviena valstybė žiūrės savo interesų. Europos Sąjungos siūlės jau pamažu trūkinėja… Vyriausybiniai pinigų srautai jei ne visiškai išseks, tai kaip reikiant susitrauks tiek tarptautiniams projektams ir šalims, gaunančioms paramą, tiek tokioms organizacijoms kaip Pasaulinis kovos su AIDS, tuberkulioze ir maliarija fondas ar PSO.
Mūsų organizacija tikrai pajus didžiulį finansinį smūgį. Esame priklausomi nuo privačių, dažniausiai turtingose Vakarų Europos valstybėse, Australijoje ar JAV ir Kanadoje gyvenančių donorų malonės ir piniginės storio. Taigi visų mūsų laukia sunkios dienos. Teks veržtis diržus ir ieškoti vis kūrybingesnių sprendimų.“
#VystomasisBendradarbiavimas #VolunteeringForHumanity
