Atvykau į Norvegiją prieš daug metų, kai Lietuva dar nebuvo ES. Tuo metu norint dirbti Norvegijoje, reikėjo darbo vizos.
Kiek objektyvūs „vietinių“ Norvegijos lietuvių riksmai ir kiek yra tiesos toli Lietuvoje mamyčių forume sėdinčių lietuvių istorijose? Tokie klausimai užplūdo turbūt ne tik mane, kadangi žinau ne vieną ir ne du lietuvius, kurie Norvegiją vadina savo namais. Paklausius kai kurių istorijų, atrodo, kad egzistuoja dvi skirtingos Norvegijos.
Taip, aš gyvenu Norvegijoje. Iš tiesų, niekada net nesvarsčiau, kurią šalį rinktis. Atvykau į Norvegiją prieš daug metų, kai Lietuva dar nebuvo ES. Tuo metu norint dirbti Norvegijoje, reikėjo darbo vizos.
Važiavau su mintim – tik metams, buvau ką tik baigusi mokyklą Lietuvoje. Pabuvau metus, pasiūlė pasilikti dar metams. Tuos du metus lankiau norvegų kalbos kursus, išsilaikiau Bergeno testą ir norvegų draugų pastūmėta stojau į universitetą. Įstojau.
Taip likau dar trims metams. Per tą laiką Lietuva įstojo į ES, tapo lengviau likti šalyje. Po studijų jau turėjau darbą, susijusį su baigtom studijom. Taip ir likau.
Čia susipažinau su vyru, kuris taip pat lietuvis. Turim neblogus darbus, draugus, tad apie grįžimą į Lietuvą net nesvarstom. Net neturim tokios minties, nes tai būtų lyg nuolat gręžiotis atgal.
Norint gyventi, įsitvirtinti svečioje šalyje, turi joje ir gyventi, nesvarstant kad „aš tik trumpam“.
Kodėl mums čia gera, o kitiems ne? Norint gyventi, įsitvirtinti svečioje šalyje, turi joje ir gyventi, nesvarstant kad aš tik trumpam. Kiek esu sutikusi lietuvių čia (o sutikau pakankamai daug), tas jų trumpam gaunasi jau metai, penkti ir daugiau.
Dažnai tie žmonės, kurie, kaip jie patys sako, atvykę tik trumpam, nesimoko kalbos, taupo pinigus, nesiintegruoja, nepasitvirtina savo lietuviškų diplomų, tenkinasi tik tuo paprastu darbu, kurį galima dirbti be kalbos ir išsilavinimo. Ir vis guodžiasi, dar meteliai, dar meteliai ir viskas – išvažiuosiu.
Grįšiu į Lietuvą, kai vaikų atsiras, paskui kai vaikas pradės eiti į darželį, kai vaikas pradės eiti į mokyklą... Ir paklaustas, kiek laiko čia gyvena, atsako – 10 metų. Kalbos nemoka, norvegus vadina troliais, maistas neskanus, viskas blogai, o apie integravimąsi net nesvarsto, nes jis, juk trumpam.
Tas trumpam į ilgam gerąja prasme pasikeičia nebent pradėjus labiau sieti save su nauja šalimi, atsiradus kokiems nors įsipareigojimams, pavyzdžiui, mes seniai norėjome nuosavo būsto ir kryptingai prie to ėjome nuo pat pradžių.
Norvegijoje dažniausiai reikia turėti savo 15–20 proc. kapitalo nuo būsto vertės, kad gautum likusią dalį iš banko (aišku, yra labai daug išimčių ir pan.) Jei šeima neturi tos dalies savo kapitalo, gali prašyti komunos (savivaldybės), kad jinai paskolintų tą dalį su mažesnėmis palūkanomis. Bet tai priklauso nuo pajamų.
Nėra sunku gauti būsto paskolą, ypač jei abu šeimoje yra dirbantys, turintys pastovų darbą.
Mūsų metinės pajamos buvo per didelės, todėl teko patiems taupytis tą sumą. Užteko 10 proc. savo kapitalo, nes tame banke turėjom vadinamą BSU sąskaitą. BSU sąskaita yra skirta jaunimui iki 34 metų taupyti būstui. Joje esamus pinigus galima panaudoti tik būsto pirkimui ir niekam kitam, kitaip neteksi mokesčių privilegijos, taupydamas šiuos pinigus. Sutaupėm tą sumą, nusipirkom namą. Nėra sunku gauti būsto paskolą, ypač jei abu šeimoje yra dirbantys, turintys pastovų darbą.
Pamenu, kai tik atvažiavau į Norvegiją, buvau apstulbusi dėl švietimo sistemos. Man tikrai atrodė, kad darželis, mokykla, net universitetas, kuriame studijavau, na, žemo lygio, palyginus su lietuviška švietimo sistema.
Darželiuose vaikai visą dieną praleidžia lauke, net miega lauke, valgo lauke. Universitete visi darbai yra grupiniai, jokio individualumo, paskaitų tik 1–2 per dieną, 3–4 egzaminai per semestrą.
Darželiuose vaikai visą dieną praleidžia lauke, net miega lauke, valgo lauke. Universitete visi darbai yra grupiniai, jokio individualumo, paskaitų tik 1–2 per dieną, 3–4 egzaminai per semestrą.
Vis tik, kuo ilgiau čia gyvenu, tuo labiau matau ir tos sistemos privalumus. Mano vaikai lanko darželį. Taip, jie taip pat miegojo lauke, jie valgo lauke. Bet jie laimingi. Jie laimingi, nors ir susipurvinę, nes ką tik sėdėjo baloje. Čia visa esmė, jiems leidžiama būti vaikais.
Ir juos taip pat daug ko moko darželiuose, tik ne griežtom taisyklėm, o žaisdami. Buvau nustebusi, kiek vaikai parsineša darbelių, piešinių, kiek jie turi papasakoti apie kiekvieną dieną, ką per ją nuveikė: kad ėjo pasivaikščioti, gėrė kakavą, kepė blynus ant ugnies, keptuvėje, lauke ir t.t. Kad ir per lietų.
Savo miestelyje turim lietuvių bendruomenę, gal ateityje bus ir mokyklėlė vaikams. Jei vaikai norės, leisim ir ten. Tiesa, nors vaikai lanko norvegišką daželį, namie kalbame tik lietuviškai, skaitome lietuviškas knygutes, švenčiame lietuviškas šventes. Gal ateityje užrašysiu ir į Ozo gimnaziją. Bet čia tik mintis, jei matysiu, kad vaikams tai nebus našta. O šiaip, bendrauja su lietuviais vaikais, turi draugų lietuvių, todėl didelių bėdų dėl lietuvių kalbos nekyla. Moka dvi kalbas, tuo ir džiaugiamės.
Kadangi vaikai atsirado tik būnant Norvegijoje, neturiu patirties apie Lietuvos darželius, tai žinoma, negaliu kalbėti už abi puses. Manau ir tikiuosi, kad visur tas pats, ta vadinamoji pozityvioji tėvystė.
Norvegijoje vaikas yra labai svarbus. Kaip ir šeima. Vaikas turi džiaugtis vaikyste.
Norvegijoje vaikas yra labai svarbus. Kaip ir šeima. Vaikas turi džiaugtis vaikyste. Jo negalima mušti, negalima ant jo rėkti, negalima stumdyti, negalima grasinti ar įžeidinėti. Taip pat kaip ir žmona su vyru negali vienas kito mušti, šaukti vienas ant kito, įžeidinėti ir pan.
Vaikas turi jausti šilumą ir norą grįžti namo, o ne baimę dėl savęs ar mamos ir tėvo. Pripažinsiu, keista buvo atvykus matyti, kad vaikai eina miegoti jau 19–20 val., kad vos ne visą dieną valgo tik sumuštinius. Bet kai pati auginu dabar du mažiukus, tai faktiškai jie tą patį daro.
Jie taip pat eina miegoti 19–20 val. Aš tuo džiaugiuosi, nes tada turiu laiko kartu su vyru pasėdėti ant sofos, padiskutuoti apie klausimus, kurių gal nenorėtume, kad vaikai girdėtų, o ir šiaip pasibūti dviese. Norvegų mąstymu, šeimai taip pat yra labai svarbu turėti tokį laiką, skirtą tik vyrui ir žmonai.
Sekmadienis yra šeimos diena. Nemačiau, kad vyrai tiek užsiimtų savo vaikais, kiek čia norvegai.
Aišku, vaikų mes per prievartą tikrai neguldom. Bet jie darželyje tiek atsibūna lauke, juos tiek užima žaidimais, lakstymu, pasivaikščiojimais po kalnelius ir miškus, kad grįžę jie pavalgo vakarienes, pasėdim su knyga ir jau patys knapsi nosytėm, patys prašosi į lovą. Bet į darželį keliauja su džiaugsmu.
Sekmadienis yra šeimos diena. Nemačiau, kad vyrai tiek užsiimtų savo vaikais, kiek čia norvegai. Na, situacija gal ir pasikeitusi Lietuvoje per tuos metus, kiek gyvenu čia. Nedrįsiu teigti, kad Lietuvoje vyrai kitokie. Bet aš asmeniškai buvau nustebusi, kad sekmadienį visa šeima važiuoja dviračiais pasivažinėti, eina į kalnus, ar dar kuo užsiima. Visa šeima.
Kai kurie lietuviai kartais pakomentuoja, kad, o ką daryti, kai parduotuvės nedirba. Iš dalies parduotuvės dėl to ir nedirba, kad visi, net ir pardavėjai, turėtų tą vieną dieną per savaitę laisvą, šeimos dieną. Todėl auklėtojos darželiuose kartais įtariai pasižiūri, jei paaiškėja, kad tėvas dirba visą mėnesį praktiškai be išeiginių. Tai yra neteisėta, negalima.
O kai kurie lietuviai mato tik pinigus, todėl dirba legaliai ir dar iš šono prisideda, bet jų vaikų gaila, nes jie nemato tėčių, o tai paaiškėja darželiuose, kai auklėtojos kalba apie tėvus.
Nemažai laiko praleidžiame su lietuvių bendruomene. Jų Norvegijoje yra daug. Šalis didelė, todėl praktiškai kiekvienas regionas turi po nedidelę bendruomenę. Ką veikiam? Susitinkam, švenčiam lietuviškas šventes, tokias kaip Užgavėnės, Kalėdos. Vaikai bendrauja, suaugusieji taip pat pabendrauja.
Daugelis švenčių, kurios švenčiamos su vaikais, yra be alkoholio, tai kai kuriems lietuviams neaktualu.
Į bendrijas dažniausiai eina žmonės su šeimomis, dėl vaikų, kad jie bendrautų, nepamirštų kalbos ir tradicijų. Be to, daugelis švenčių, kurios švenčiamos su vaikais, yra be alkoholio, tai kai kuriems lietuviams neaktualu.
Smagu su vaikais nueiti į lietuvišką teatrą, kurį kartais atsiveža bendruomenė, suaugusiems į lietuviškus filmus, pasibūti prie ežero, galų gale paplepėti, pamatyti naujų veidų. Organizuojame ir šviečiamuosius seminarus, pvz. apie darbo teisės įstatymus, vaikų teisių apsaugos tarnybas, mokesčių deklaracijas ir kt.
Beje, kad jau pasakojimas pasisuko prie vaikų teisių, o ir parašyti nusprendžiau dėl pastarųjų „vaiko grobimo“ įvykių, tuo ir užbaigsiu laišką. Prieš kelerius metus teko dalyvauti susitikime su Barnevernet ir lietuvių bendruomene. Įdomybės prasidėjo, kai organizatorė nuėjo tartis dėl susitikimo – vaikų teisės nesuprato, ko čia tie lietuviai nori, juk lietuviu vaikų nėra nei vieno paimta, tik kelios šeimos tėra jų įrašuose ir tie patys gauna pagalbą, o apie atėmimą net neina kalba.
O ir statistiškai lietuviai net į dešimtuką nepatenka pagal paimtų vaikų skaičių visoje Norvegijoje. Bet pravesti seminarą sutiko. Tai moteriškės buvo apstulbusios po susitikimo, sako, kodėl jūs taip panikuojate, nusiraminkit, viskas gerai. Iš tikrųjų, gaila, kad bandoma dvi šalis sukiršinti. Nes tikrai nėra verta dėl trijų šeimų kelti intrigas, kai visoje Norvegijoje statistiškai gyvena daugiau nei 35 tūkst. lietuvių šeimų.
