Į šią žinutę buvo sureaguota žaibiškai. Po valandos bažnyčioje laikiną priebėgą radusi Neringa jau saugiai sėdėjo siuntinių, keleivių ir automobilių gabenimu iš Lietuvos į Norvegiją užsiimančios įmonės „Skandinavijos kelias“ automobilyje.
Tik asmens dokumentą turinti moteris pasikūkčiodama klausė vairuotojo, kiek jai kainuos kelionė namo. Šis skambino į Lietuvą įmonės direktoriui Tomui Mickui ir net nespėjęs nusakyti situacijos išgirdo: „Perduok jai: „Miela ponia, dabar negalvokite apie pinigus.“
Abi šalys turėtų savo versiją
Neringos atvejis T.Mickui jau buvo puikiai žinomas – būtent jis komentaruose po pranešimu koordinavo moters gelbėjimo operaciją.
„Vairuotojas dabar yra Grimstade, matau, kad sustojęs, bet aš jam pranešiau, kad apsisuktų ir vyktų iki Arendalio. Susisiekiau su moterim: ji ištikta streso, verkia, yra kažkokioje raudonoje bažnyčioje. Esu vyras, bet ir aš apsiverkiau. Paklausiau, ar viskas gerai, kur keliausite į Lietuvą? O ji: „Kiek kainuos?“ Sakau, jūs tik sėskite ir važiuokite, kol nesutemo. Ji nieko neištarė – tik verkė. Kai vairuotojas bus šalia Arendalio, pranešiu tikslų adresą. Ar atsirastų žmonių, gyvenančių Arendalyje ir pažįstančių miestą, kurie galėtų surasti moterį ir privežti vairuotojui?“ – socialiniame tinkle pagalbininkų ieškojo vyras.
Vėliau, kai bendromis lietuvių pastangomis Neringa jau buvo patikimose rankose, T.Mickus rašė: „Tiesa tai ar ne, ne man spręsti, bet iš Neringos lūpų viskas skamba taip: ji atvažiavo lietuvių šeimai prižiūrėti vaikų. Neringa vegetarė ir nerūkanti, o šeimininkė rūko ir vaiką maitina krūtimi. Didžiausiais konfliktas ir kilo dėl to, kad Neringa bandė pamokslauti, kad tai yra negerai. Manau, šioje situacijoje abi pusės turės savo versijas, o mes padarėme viską, ką galėjome. Džiugu, kad nepagarsėjome vėl Norvegijoje blogybėmis. Ačiū visiems.“
Manau, šioje situacijoje abi pusės turės savo versijas, o mes padarėme viską, ką galėjome. Džiugu, kad nepagarsėjome vėl Norvegijoje blogybėmis.
„Labai džiaugiuosi dėl lietuvių, kurie paneigia, kad mes visi tik vilkai vieni kitiems“, – komentarą paliko Marius.
„Nereikia dabar gilintis, kas ir ką apgavo. Svarbiausia, kad padėjome žmogui beviltiškoje situacijoje. Gerai, kad patys išsprendėme problemą ir nereikės skaityti straipsnių VG ar „Dagbladet“!“, – antrino Ričardas.
„Šiaip reikėtų būti atsargiems. Gelbėjom ir mes ne vieną. Tik pasirodo, kad be reikalo. Visada yra dvi pusės“, – įsiterpė Kristina.
Kiek bus, tiek užteks – svarbiausia šeima
Prieš trejus metus siuntų transportavimo verslą įkūręs 29 metų T.Mickus neslepia ir savo kailiu patyręs, kad ne visi žmonės yra dori ir sąžiningi. Nepaisant to, su žmona Sonata du mažamečius vaikus auginantis vyras įsitikinęs, kad gerų žmonių yra daugiau. Todėl, kai tik gali, pagalbos ranką ištiesia.
„Negaliu atsakyti. Matyt, per minkštas esu“, – svarsto iš Šakių kilęs, bet jau 11 metų Kaune gyvenantis Tomas.
Gyvenimas jo paties nelepino. Trijų vaikų šeimoje jis buvo vyriausias, todėl dar paauglystėje suprato, kad gyvenimo gerovę turės susikurti pats. Todėl dirbo nuo 15-os metų: ir ne tik neprašė pinigų iš tėvų, bet dar ir juos paremdavo.
Iš Šakių į Kauną atvykęs Tomas studentišku gyvenimu pasimėgavo vos pusmetį. Mokslus metė, nes reikėjo užsidirbti duonai.
Dar Švedijos kelte nusprendžiau, kad užteks tiek, kiek turėsim, svarbu, kad būtume kartu.
Su Sonata Tomas susituokė prieš šešerius metus, nors poros draugystė užsimezgė prieš 11-a. Kai šeimos pirmagimiui suėjo metai, T.Mickus nusprendė vykti užsidirbti į Norvegiją.
„Ištvėriau vos du mėnesius – kankino šeimos ilgesys“, – prisimena Tomas. Be to, jis žinojo, kad atstumas gali iš esmės sudrebinti santuokinį gyvenimą.
„Kai šeimai buvo labai striuka, mama išvažiavo laimės ieškoti į Vokietiją, kur prižiūrėjo senukus. Tėvų santykiams tai nepadėjo – santuoka nutrūko. Nenorėjau, kad taip nutiktų ir man. Į Lietuvą turėjau grįžti savaitės atostogoms, tačiau dar Švedijos kelte nusprendžiau, kad užteks tiek, kiek turėsim, svarbu, kad būtume kartu“, – atvirauja T.Mickus.
Mikroautobusas – už paskutinius pinigus
Lietuvoje Tomas sutiko pažįstamą vilnietį, irgi dirbusį statybose Norvegijoje. Šis papasakojo į Skandinavijos šalis gabenantis siuntas. Už šios minties T.Mickus iškart užkibo: „Pagalvojau, kad visai gera niša.“
Už paskutinius šeimos pinigus jis nusipirko mikroautobusą. „Pirmą reisą važiavau kišenėje turėdamas tik telefoną, kelias kronas kurui ir maišelį maisto“, – neslepia vyras, trejus metus gyvenęs ant ratų.
„Važinėjau kiekvieną mielą dieną. Išvažiuodavau iš Lietuvos ketvirtadienį, grįždavau antradienį per pietus, tada turėdavau išdalyti klientams parvežtas siuntas, surinkti naujas ir ketvirtadienį ryte jau vėl išvažiuodavau, – tų laikų net nenori prisiminti T.Mickus. – Ypač sunku vasarą, kai galėtum smagiai leisti laiką su šeima gamtoje. Atsisveikindavome, apsiverkdavome – ir vėl į kelią.“
Atsisveikindavome, apsiverkdavome – ir vėl į kelią.
Šiandien įmonė „Skandinavijos kelias“ jau turi tris mikroautobusus ir keturis vairuotojus. Nuo lapkričio 1-osios įmonė padidės dar dviem darbuotojais.
– Pasirinkote nelengvą verslą: teko rašyti, kad lietuvių siuntas Norvegijos muitinės pareigūnai išnarsto po siūlelį, o vairuotojams netgi tenka sėdėti parų.
– Yra visko pasitaikę, tačiau visiems sakiau ir sakysiu, kad šiame darbe viską lemia vairuotojo išvaizda ir automobilio techninė būklė. Aš būdamas muitinės pareigūnu irgi stabdyčiau, tikrinčiau, ypač žinant, kokia etiketė lietuviams klijuojama.
Noriu šiame versle būti ne vieną dieną, todėl stengiuosi dirbti sąžiningai, kurti pridėtinę vertę – saugau savo vardą ir įmonės reputaciją.
– Tačiau ar viskas priklauso tik nuo jūsų?
– Kiekvieną savaitę pasitaiko, kaip aš sakau, močiučių kontrabandininkių. Žiūri tau į akis ir suokia: oj, sūneli, tokio dalyko tikrai nebus. O paskui randi tarp batų įdėtų cigarečių. Visada klausiam klientų: ar siuntoje nėra alkoholio, cigarečių, kitų neleistinų dalykų? Akis išvertę sako – ne! Bet dirbdami ne vienus metus jau imame išmanyti žmonių psichologiją, pastebime keistesnį elgesį ir patys sau pasižymime, kad šį siuntinį reikia patikrinti.
Mano įmonėje galioja tokia sistema: jei randu krepšyje alkoholio ar cigarečių, klientui dedu triskart didesnę baudą nei nustatyta Norvegijos muitinėje. Už cigarečių bloką ar litrą alkoholio muitinėje tenka pakloti 300 kronų, o aš dauginu iš trijų. Klientui neatiduodame siuntos tol, kol nesumoka baudos. Tokios sutarties sąlygos – dar nebuvo, kad kas nors nesumokėtų.
– O žmonių gabenimas rizikingas? Tarp keleivių neįsiplieskia konfliktų?
– Sako, nevertink žmogaus pagal išvaizdą. Tačiau įlipa keleivis ir matai, kad ne į statybas ar mašinų plaut važiuoja. Prieš metus, kai dar pats gabendavau siuntas, įsėdo maždaug 20 metų vyriokas. Norėjo į Arendalį, tačiau Osle jį paleidau – norėjau kuo greičiau atsikratyti.
Iš nežinojimo Norvegijai padariau meškos paslaugą – atvežiau žmogų, kokių ten mažiausiai reikia.
Jis dar Lietuvoje man sukėlė įtarimų, nes pradėjo klausinėti, kaip ir kas vyksta prie sienos, ar tikrina ir t.t. Latvijoje įlipome į keltą ir jis dingo – į kajutę grįžo tik paryčiais. Apsvaigęs. Apsivėmęs. Išlipus iš kelto daviau jam pasirašyti popierių, apibūdinantį jo bagažą, kad prie Norvegijos sienos nekiltų problemų, jei jis imtų aiškinti, kad krepšiai ne jo, o vairuotojo.
Kai kirtome Norvegijos sieną, žmogus pradėjo pasakoti, ką veikia. Pasirodo, jau deportuotas iš Vokietijos, Ispanijos, Anglijos, Airijos, net Lenkijos, o Lietuvoje yra ieškomas.
Jei būčiau tai sužinojęs Lietuvoje, būčiau sustojęs degalinėje ir paskambinęs policijai, informavęs, kad štai toks žmogus yra su manimi. O dabar iš nežinojimo Norvegijai padariau meškos paslaugą – atvežiau žmogų, kokių ten mažiausiai reikia.
– O ar pačiam tiesiogiai yra tekę nukentėti nuo lietuvių?
– Labai skaudžiai ne, tačiau pasitaiko. Tarkime, spalio pradžioje į Lietuvą vežėme lietuvių porą. Vietas rezervavosi prieš kelis mėnesius, skambino kelis kartus, sutarėme kainą. Atrodė tikrai neproblemiški žmonės, o pasirodo – atvirkščiai.
Gaila, kad vairuotojas man neskambino, būčiau pataręs, ką daryti. Vos įlipę į keltą sutuoktiniai pradėjo gerti. Už kelionę namo jie dar nebuvo atsiskaitę. Sakė, grįšim į Lietuvą – sumokėsim. Vairuotojas parvežė juos vos liežuvius apverčiančius, o tada jie pareiškė – neturime pinigų. O man ir kelto bilietas, ir viskas – patiriu tūkstantinius nuostolius. Vadinasi, moku iš savo šeimos biudžeto.
Kodėl turiu tai daryti, kai kažkas Norvegijoje dirba ne už ačiū? Tūkstantį litų, mūsų minimalią algą, ten galima uždirbti per mažiau nei savaitę. Tačiau atsiranda gudragalvių.
Kodėl turiu tai daryti, kai kažkas Norvegijoje dirba ne už ačiū? Tūkstantį litų, mūsų minimalią algą, ten galima uždirbti per mažiau nei savaitę. Tačiau atsiranda gudragalvių.
Paskambinau į policiją, papasakojau apie įvykį. Sako, niekuo negalime padėti, privataus kaltinimo tvarka kreipkitės į teismą. Klausiu: vadinasi, jei važiuosiu taksi ir nesumokėsiu – taksistas sumą turės išieškoti privataus kaltinimo tvarka?
Atkirto: nelygink taksi ir savo verslo. Ir padėjo ragelį. Liūdna.
– Odą tenka užsiauginti storesnę, tačiau nesurambėjate, nenumojate ranka į emigrantų nelaimes, o juk kartą nusvilęs galėtumėte nusispjauti – ne mano reikalas!
– Charakteris toks. Prieš kelis mėnesius paskambino moteris: ar galėtumėte paimti iš Norvegijos? Sakau, dabar vietų nėra, žmonės iš anksto rezervavę. Nuliūdo, bet ramiai tarė: aš jums kitą savaitę paskambinsiu. Kitą savaitę vėl skambina, pasiteirauja, kiek kainuoja, viską paaiškinu.
Po kiek laiko vairuotojas paima, skambina man ir sako: ji nevalgiusi jau 10 dienų, neturi nė cento, savaitę gyveno stotyje. Jei tai būčiau žinojęs iš anksto, būtų kiti keleiviai atšaukti ir jai anksčiau padėta...
– Net jei neturite siuntų ar keleivių, į Lietuvą grįžtate ne tuščiomis.
– Norvegijoje gyvena toks Algirdas Dagilis, kurį žino daugelis emigrantų. Tais laikais, kai pats gabenau siuntas, nuvežiau jam siuntinuką. Jis pasiteiravo, ar tada, kai neturėsiu keleivių ir siuntų, galėčiau parvežti labdaros.
Kažkada užsukau, sakau, yra laisvos vietos, kiek nori, tiek krauk, bet kad nebūtų problemų su muitine. Jis išrašė dokumentus, kad vešiu labdarą. Vieną kartą parvežiau, antrą ir išėjo tokia graži tradicija.
– Kas tai per labdara?
– Viskas: žaislai, drabužiai, sauskelnės ir t.t. Būna, kad norvegas duoda žaislų ir įdeda 500 kronų (210 litų). Lietuvei vežėme naują šaldytuvą. Senąjį ir dar skalbyklę ji atidavė kaip labdarą – gal kam nors prireiks? Dar toks staliukas buvo. Viską padovanojau neturtingai panelei, kuri į Kauną atvažiavo mokytis. Po to ji rašė, kad yra labai dėkinga, nes bendrabučio kambaryje, kurį gavo, buvo tik sienos ir metalinė lova.
Vieną kartą parvežiau, antrą ir išėjo tokia graži tradicija.
Yra lietuvių, kurie dirba skalbyklose, skalbia ir rūšiuoja viešbučių patalynę. Jei ji nebeatitinka viešbučio kokybės standarto, būtų išmetama. Bet su manimi susisiekė lietuvis: gal parvešite? Kodėl gi ne!
Labdarą atiduodame Lietuvoje veikiantiems paramos fondams arba savivaldybių socialiniams darbuotojams, kurie geriau pažįsta šeimas ir žino, kam kas galėtų praversti.
Mintyse kuriu ateities planus ir svajoju apie savo labdaros fondą.
