Į Norvegiją Justinas išvyko tik baigęs slaugos studijas Vilniaus universitete – po to, kai jam teko atlikti praktiką Lietuvos slaugos įstaigoje. „Ne“, – pasakė pats sau. Nors stereotipiškai atrodo, kad tokius specialistus iš Lietuvos išgena mažas atlygis, tačiau tai ne visai tiesa, sako Justinas. Visų pirma – kitokios darbo sąlygos.
„Aš net nežinau, kiek slaugytojai uždirba Lietuvoje, todėl negalėčiau palyginti“, – kalba Justinas, nuo kurio veido, regis, niekada nedingsta šypsena.
15min pokalbis su Justinu Leveika – apie slaugytojo darbą Norvegijoje, jo senelį, kurį vaikinas slaugė dar studijų metais, profesijos pasirinkimą ir Lietuvoje vis dar esančius stereotipus. Taip pat apie tai, kad jau po kelerių metų slaugytojų poreikis dar labiau išaugs.
– Justinai, kaip apskritai pasirinkai šią profesiją?
– Turbūt netyčia. Kiek slaugoje yra vaikinų – visi jie stoja į mediciną, tačiau nedatraukia iki gydytojų. Taip patenka į slaugą.
Mokyklos metais ilgai žaidžiau futbolą ir atrodė, kad jis – mano gyvenimas. Vėliau supratau, kad kažin ar liksiu su juo, bet pasivyti mokslus tiek, kad galėčiau stoti į mediciną, nebuvo laiko. O medicina mane visad traukė.
Pamaniau, kad bent įstosiu į Medicinos fakultetą – tada matysiu, kaip bus toliau. Taip ir nutiko, kad Vilniaus universitete pradėjau studijuoti slaugą.
