Veiviržėnuose įsikūrusio Klaipėdos rajono amatų centro vadovė Valė Krauleidienė viena pirmųjų ištiesė ranką pabėgėliams. Pasitarusi su bendruomene amatų centrą ji atvėrė ukrainiečių mamoms ir vaikams. Jau kovo 1-ąją į Veiviržėnus atvyko pirmoji šeima. Dabar šiame centre gyvena septyniolika asmenų – 6 atvykėliai yra mokyklinio amžiaus.
Pradėjo nuo būrelių
„Jiems yra nuo 7 iki 14 metų. Kol kas dar tvarkomi dokumentai. O kol vyksta derinimo darbai – vaikai lanko mūsų amatų centro užsiėmimus, noriai lanko mūsų edukacijas. Dauguma jų atvykę gana prastai mokėjo rusų kalbą, per tą laiką matome, kad jų kalbų įgūdžiai pagerėjo, jau moka vieną kitą lietuvišką žodį. Įsijungė ir rajono biblioteka. Prieš kelerius metus su Lvivu ji turėjo bendrą projektą. Biblioteka iš Lvivo atsiuntė nuorodas į elektronines knygas, tad vaikai gali prisijungti ir skaityti savo gimtąja kalba“, – pasakojo V.Krauleidienė.
Moteris pasakojo, kad jų centras aktyviai kviečia į audimo, pynimo, keramikos užsiėmimus ir mamas. Šios taip pat ateina, noriai bendrauja ir vis pasakoja, kad pasibaigus karui norės sugrįžti į namus. „Jų mintys tik tokios – mums čia gera, bet pasibaigus karui norėsime grįžti“, – pastebėjo centro vadovė.
Viena atvykėlių Ukrainoje dirbo vaikų psichologe, tačiau čia atvykus sutinka dirbti bet ką.
Atsirado ir darbdavys, kuris įdarbintų moteris iš Ukrainos – Pėžaičiuose veikiančios bendrovės „CP baldai“ direktorius Gytis Štelmokas. Vyras parūpino ir baldų amatų centrui.
„Žmonių gerumas yra didžiulis. Tačiau bijau, kad ta euforija greitai praeis, o pagalbos dar reikės. Patariu nepirkti bet ko, nedarykime sandėlių. Geriau dėl pagalbos kreiptis į pačias priėmusias įstaigas, jos geriau žino, ko reikia. Štai ir vakar teko apsisukti ir grįžti į vaistinę – vienas atvykęs vaikas sunegalavo. Dar labai reikia knygelių, tačiau atrodo, kad mes bejėgiai – jų tiesiog nėra“, – kalbėjo pašnekovė.
Centro vadovė pasakojo, kad dauguma atvykėlių svajoja, kad karas greitai baigsis ir jie grįš į namus. Kol kas Ukrainoje vaikams – atostogos, tačiau po truputį galvojama, kaip jiems teks mokytis čia.
Gali būti, kad Veiviržėnuose apsigyvens ir daugiau ukrainiečių. Dar viena šeima pranešė skirsianti jiems tris savo namo kambarius.
Dėmesys – emocinei sveikatai
Į pamokas Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijoje jau eina vienas ketvirtokas ukrainietis. Dešimtmetis vaikas dar pratinasi prie lietuviškos tvarkos.
„Vaikas truputį kalba anglų kalba. Tai padeda susikalbėti ir su kitais klasės vaikais. Lietuvių kalbos pamokų vaikas dar nelanko. Po truputį, palaipsniui ir įsilies. Žinome, kad dar du vaikai norėtų lankyti mūsų gimnaziją, bet dar nesikreipia. Dar bent du vaikai lankys mūsų ikimokyklinį skyrių. Ten kiek paprasčiau bus, nes turėsime ukrainietę, kuri bus įdarbinta kaip padėjėja“, – vardijo gimnazijos vadovė Laima Navickienė.
Gimnazijos vadovybė konsultavosi su Lietuvių namais Vilniuje ir įsitikino, kad jų pedagogų įžvalgos sutapo – vaikai bus integruojami pamažu, didesnis dėmesys bus skiriamas jų emocinei būklei.
Gimnazijos vadovės L.Navickienės namuose taip pat apsigyveno pabėgėlių iš Ukrainos šeima. Į Klaipėdos rajoną atvyko jau vyresnio amžiaus ukrainiečiai su suaugusia dukra ir šunimi. „Matau, kaip jie jaučiasi, ką išgyvena, o vaikams, turbūt, dar sunkiau. Turime įvertinti jų adaptaciją, taip pat išanalizuoti jų švietimo programą, kol kas pasirodė, kad šioji kiek skiriasi nuo mūsų“, – pasakojo Veiviržėnų miestelio mokyklos vadovė.
Tikisi mokytis nuotoliniu būdu
Rusų ir ukrainiečių kalbą vis dažniau galima išgirsti ir Plungėje. Iki šiol tai Žemaitijos mieste buvo gana reta.
Kaip pasakojo Plungės rajono savivaldybės švietimo skyriaus vedėjas Gintautas Rimeikis, jau atvykę yra bent 22 vaikai. Juos jau aplankė ir savivaldybės atstovai.
„Dabar Ukrainoje vaikams yra atostogos. Kiek kalbėjome su tėvais – jie planuoja savo vaikus mokyti nuotoliu. Jų pačių laukia nemažai reikalų – susitvarkyti migracijos dokumentus. Na, o mes esame numatę tris mokyklas, kur bus steigiamos išlyginamosios studijos. Tiesa, labiausiai ukrainiečius dabar domina popamokinė veikla. Taigi mes siūlysime lankyti meno, sporto būrelius. Viena mergaitė jau pati buvo atėjusi į Meno mokyklą ir klausė, ar gali lankyti“, – pasakojo valdininkas.
Jau kelerius metus Plungėje kūrėsi ukrainiečiai – dalis jų dirbo čia veikiančioje „Vičiūnų“ gamykloje. Dabar į Žemaitiją ėmė važiuoti ir darbininkų šeimos.
„Turiu pasakyti, kad mokykloms lietuviškai nekalbantys vaikai nėra naujiena. Net kaimiškoje mokykloje turėjom du prancūzų vaikus, ir priprato, ir lietuvių kalbos išmoko. Puikiai adaptavosi“, – teigė G.Rimeikis.
Klaipėdos licėjuje – jau 20
Klaipėdos licėjui vadovaujanti R.Kontautienė pasakojo, kad pirmomis karo dienomis kreipėsi į bendruomenę dėl pagalbos pabėgėlių vaikams. Žinia buvo sutikta labai šiltai. Apie iniciatyvą buvo informuota „Stiprūs kartu“ bendruomenė.
Įvertinusi savo pajėgumus, licėjaus vadovybė paskaičiavo, kad galėtų priimti pora dešimčių vaikų. „Tačiau panašu, kad netrukus viršysime šį mūsų planą. Būna, ateina šeima su savo ketvirtoku ir sako: pas mus dar ir septintokas. Ir ieškome visokių išeičių“, – pasakojo licėjaus vadovė.
Nauji klasių komplektai nebus formuojami, vaikai įsilies į jau esamas klases.
Žinią apie naujus bendruomenės narius noriai priėmė tėvai. Kaip pasakojo licėjaus vadovė, jie užsimojo ir mokymo priemones supirkti, labai greitai rado naujas uniformas. Viena mama nusivedė vaikus į parduotuvę, kur ragino išsirinkti priemonių tokių, kokių norisi. Išgirdusi, kad apsiperka ukrainiečių vaikai, parduotuvės vadovybė pritaikė 50 proc. nuolaidą.
Vieni medikų tėvai pranešė galintys priimti vaikus nemokamai sveikatos patikrai prieš mokslo metus.
Istorijos sukrečia
Bendruomenės nariai iš vakaro informuojami, kad kitą dieną klasėje bus naujokas, pranešamas jo vardas. Tai padeda vaikams labiau pažinti vienas kitą, palengvinti adaptaciją.
R.Kontautienė atskleidė, kad susitikimai su šeimomis nėra lengvi. „Lyg ir viską jau girdėjome iš žiniasklaidos, matėme ekranuose, tačiau, kai žmogus tau pasakoja savo gyvenimą, kaip jie bėgo, kaip bijojo, kad gali baigtis degalai, ir kaip matė naktį pėstute einančias motinas su vaikais – tai sukrečia. Vaikai įbauginti, susigūžę“, – pasakojo licėjaus vadovė.
Tad, anot jos, pirmiausiai ir bus siekiama, kad vaikai mokykloje pasijustų saugūs.
Entuziazmo nestokoja ir patys mokytojai, kurie vis siūlosi padėti, jei turi laisvą valandą. Į licėjų jau įdarbintos ir dvi pedagogės ukrainietės, kurios padės mokytis savo tautiečiams.
„Esame numatę joms nemažai funkcijų: padėti jiems pasirūpinti ir buitiniais dalykais, priprasti prie mūsų tvarkos. Padėti jiems integruotis ir kartu neprarasti savo identiteto. Galvojame ir apie ukrainiečių kalbos pamokas“, – vardijo pašnekovė.
Dauguma atvykėlių mano, kad šiuos mokslo metus vaikai ir užbaigs Lietuvoje. Tačiau yra ir tokių, kurie nujaučia, kad karas gali trukti ir ilgiau, todėl jau dabar ėmė mokytis lietuvių kalbos.
