Alytaus pabėgėlių registracijos centras. Čia lankomės trečiadienį prieš pietus. Atrodo, lyg stebėtum skruzdėlyną, kur nenutraukiamai vyksta judėjimas – kiekvienas darbuotojas, savanoris uoliai vykdo savo pareigas, o saugaus prieglobsčio ieškantys nuo karo bėgantys ukrainiečiai pereina visas reikalingas procedūras.
Savanorių ir centro darbuotojų darbą koordinuoja Aldona Turauskytė, Raudonojo Kryžiaus padalinio Alytuje vadovė. Bandome pradėti pokalbį. Jos telefonas netyla, tenka bėgioti iš vieno Kultūros namų galo į kitą ir spręsti daugybę klausimų. Laisvos minutės čia nebūna. Štai atvyko Raudonojo Kryžiaus parama – higienos priemonės: tai – sauskelnės, šampūnai, dantų pasta, ausų krapštukai, šlapios servetėlės, higieniniai įklotai moterims, tualetinis popierius, prausimosi, skutimosi priemonės vyrams. Šias reikia iškrauti.
„Turim keturias pamainas – nuo 8 iki 12 val., nuo 12 iki 16 val., tuomet nuo 16 iki 20 val. ir nuo 20 iki 8 val. per naktį. Ateina savanorių komandos, apie dešimt žmonių. Jie turi kelias funkcijas. Pirmiausia – pasitikimas. Jei turi, kur gyventi, tuomet eina į Migraciją – jam suteikiamas statusas. Ateina ukrainiečiai, dirbantys Lietuvoje, ir atsiveža čia savo šeimos narius. Nors jie turi tą statusą, bet šeimos nariams reikia padaryti tuos dokumentus. O ir jie ne visi turi, kur juos apgyvendinti – per mažas plotas būna. Kreipiam juos prie to stalelio, kur iniciatyva „Stiprūs kartu“ turi duomenų bazę ir mes padedame susirast gyvenamąjį plotą“, – pasakoja Aldona.
Tuomet palaukiama, kol kažkas paims ir nuveš į naujus namus. Jei neatsiras, bus suorganizuotas nuvežimas.
„Pasitaiko, kad žmonės negyvena Lietuvoje, užleidžia savo sodybas, tuomet reikėtų juos kažkam nuvežti. „Stiprūs kartu“ taip pat rūpinasi transportavimu. Alytaus savivaldybėje pabėgėliai gauna transporto paslaugą, lydimi Raudono Kryžiaus savanorių“, – teigia Aldona.
Suorganizuoti būstą ir nuvežimą iki jo užtrunka, todėl numatyta, kad ukrainiečiai gali pabūti centre 72 val. Jiems išduodami maisto talonai, maisto daviniai. Tiek pirmame aukšte, tiek antrame įrengtos vietos pažaisti vaikams, kol tėvai pildo reikalingus dokumentus. Čia juos užima „Gelbėkit vaikus“ atstovės.
Antrame aukšte yra ir virtuvėlė, kurioje galima atsisėsti, ramiai ir patogiai pavalgyti. Tik apie maistą net pagalvoti dažnam sunku. Smaguriauja daugiausia vaikai.
Dabar supranta, ką jaučia karo pabėgėliai
„Nuo karo pranešimų priklauso nuotaikos. Aš nežinau... Vakar aš mačiau žmones, kuriems, matyti, taip blogai, kad jų niekas nepradžiugina, ir vaikų niekas nedžiugina, net žaislai. Patyrę žmonės tokį sukrėtimą... Nereikia jiems nei to maisto. Mes jiems duodam, o jie atsidūsta ir numoja ranka. Nei jie valgo, nei geria. Žmonės tikrai lyg ir išalkę, bet atrodo, kad jiems niekas nebesvarbu“, – prisipažįsta Aldona.
Pasak moters, tokio širdį veriančio vaizdo jai dar netekę matyti. Šiandien ji sako suprantanti aiškiai, kas yra karo pabėgėlis ir kokia šių žmonių emocinė būklė.
Pasak moters, tokio širdį veriančio vaizdo jai dar netekę matyti. Šiandien ji sako suprantanti aiškiai, kas yra karo pabėgėlis ir kokia šių žmonių emocinė būklė.
Kad emocinė būklė sudėtinga, antrina ir Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo skyriaus viršininkas Mantas Struckas, kuris šiuo metu yra šio centro koordinatorius. „Vakar, pavyzdžiui, moteris (taip pratrūko – aut. past.), kad tiesiog galvojom jai greitąją kviesti. Pasirodo, moteriai tiesiog stresas, šokas ir tos emocijos, patekus į saugią aplinką, išsiliejo. Ašarų, visko čia būna...“, – konstatuoja M. Struckas.
Jo teigimu, žmonėms labai reikia ne tik saugios užuovėjos, bet ir psichologinės pagalbos. Ši problema aktyviai sprendžiama ir dar tą pačią dieną, kai centre lankėsi bendra.lt žurnalistės, popietę turėjo atsirasti psichologas. Kaip tik tikimasi ir didesnių pabėgėlių srautų.
Pirmadienį į centrą kreipėsi 55, antradienį jau 124, trečiadienį 13 val. per pietus jau buvo užsiregistravę 95 žmonės. Čia pat – ir medicinos pagalbos kampelis. Pasak M.Strucko, prireikus skubios pagalbos skambinama 112, kai neskubu – nuvežama į polikliniką: „Buvo vaikučių su temperatūra, kad apžiūrėtų pediatras nuvežėm ir parvežėm atgal“.
-
Nuo karo bėgančių ukrainiečių registracijos centrą planuojama atidaryti ir Vilniuje
-
M.Navickienė: Lietuvių savaitgalį surinkta parama pasiekė Ukrainos pasienį
-
Savivaldybės yra pasirengusios į mokyklas priimti iš Ukrainos atvykusius vaikus
-
Užimtumo tarnyba: pasiūlymų ukrainiečiams turi šimtai darbdavių
Po šoko bando kabintis į gyvenimą
Belaukiantiems apgyvendinimo ir transportavimo, o ypač atvykusiems naktį, kai sunkiau suderinti šiuos klausimus, pasiūloma lova. Trečias pastato aukštas nuklotas žaliomis kareiviškomis lovomis. Čia pat – krūva miegmaišių, pagalvių, antklodžių.
Kaip pasakoja Aldona iš „Raudonojo Kryžiaus“, žmogui, kuris lieka laukti ar būsto, ar pavėžėjimo, suteikiamas numeriukas lovai. Jos sunumeruotos tam, kad galėtume susekti, jei kas atvažiavo žmogų paimti, žinotume iš kur pakviesti prigulusį žmogų“, – paaiškina moteris.
Absoliučiai kiekvienam, net neliekančiam centre iki 72 val. žmogui, pasiūlomi maisto talonai ir daviniai.
„Jeigu žmogus važiuoja ir pas kokius pažįstamus, gal jam smagiau turėti bent kažkokį pradinį maisto davinį, nevažiuoti tuščiomis? Visiems norintiems duodam. Taip pat duodam telefono kortelę, higienos paketą – pritaikyti jie vaikams, vyrams, moterims, šiek tiek komplekto sudėtis skiriasi“, – paaiškina ji.
Pasak Raudonojo Kryžiaus atstovės, yra žmonių, kurie jau dabar klausia, kur gali į mokyklą vaiką vesti, ar galėtų gauti darbo. „Nori kabintis į gyvenimą, tikriausiai yra ta baimė, kad reikia išlaikyti šeimą, jų namai prarasti, negali sėdėti ir laukti. Tie žmonės, kurie jau save mobilizavę, išėję iš stresinės būklės, net nustebau kad vakar pradėjo žmonės apie tai klausinėti. Bet kol kas mes juos priimam ir apgyvendinam, o paskui bus kitas etapas, kai tiesiogiai padėsime gyvenantiems čia“, – apibendrina ji.
Širdį paliko Ukrainoje
Registracijos centro salėje tarp kitų savo tautiečių – ir ponia Valentina Vasenko. Ji – iš Rivnės, miesto, esančio Ukrainos šiaurės vakaruose. Ją kartu su dar trimis artimaisiais nuo Lenkijos parsivežė bičiulis iš Alytaus.
Gyvenu čia, o mano širdis liko ten. Ten vaikai, ten bombarduoja, buvo nerami naktis – vis bombardavo,
„Mes keturiese. Sūnaus žmona ir du anūkai – dešimties ir ketverių, o mano sūnus liko kariauti. Ir dukra karininkė, liko ten. Jos toks darbas. Gyvenu čia, o mano širdis liko ten. Ten vaikai, ten bombarduoja, buvo nerami naktis – vis bombardavo“, – prisipažįsta Valentina. Kita moters dukra su dviem jos anūkais gyvena Lenkijoje, Gdanske.
Kai pradėjo bombarduoti, norėjosi kuo toliau bėgti nuo tos, kaip sako Valentina, peklos. „Kai jau važiuoji iš tos peklos, kelias nebaisus, tiesiog važiuoji, kad greičiau į tikslą. Per Volynę važiavome. Kelio dar nebombardavo. O ten bombarduoja, važiuoja tankai, nežiūri, kur taiko – ir gyvenamuosius namus, ligonines... Nieko švento nėra. Nėra ryšio, elektros, visi slėptuvėse“, – liūdnai pasakoja Valentina. Džiaugiasi tik tuo, kad kai yrėsi Lenkijos link, dar nebuvo bombarduojami keliai.
„Putinai, kas tavęs prašė lįsti į Ukrainą?“
Kalbėdama apie karą, Valentina piktinasi, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neprašytas įvedinėja savo tvarką jos gimtinėje: „Jis priprato, kad Ukraina lyg kokia jo samdinė, produktų tiekėja. Jis pasakys, ir Ukraina turi vykdyt. Bet mūsų šalis suvereni valstybė, kuri nori sau pati vadovauti. Blogas ar geras mūsų prezidentas, bet mes jį išrinkom, ar eiti mums į ES, į NATO – tik mums spręsti. Juk mes neaiškinam Lietuvai, ką jai daryti. Kas tu toks mums, Putinai, kad mūsų šalyje vadovauji? Savo kieme pasidaryk tvarką – badauja Rusijos žmonės“, – emocingai kreipiasi ji.
Valentina cituoja žinomą rusišką dainą: „Mūsų šalyje yra visko, bet liaudis sėdi mėšle“ (rus. У нас все есть, а народ сидит в дерьме). „Atsiprašau už tokius pasakymus, bet taip ir yra. O jis Ukrainą gelbėja. Kas tavęs prašė lįsti į Ukrainą? Mūsų šaly niekas nebadauja, ačiū Dievui.“
Pasak moters, niekas negalvojo, kad maža šalis, Ukraina atsilaikys ir pasipriešins tokiam monstrui, bet ji nepasiduoda. „Visas pasaulis negali patikėti, bet Ukraina toliau priešinasi ir iki galo tai darys. Putinas galvojo, kad su duona, druska ir gėlėm sutiksim, per dvi valandas pasiduosim. Ne, Ukraina taip lengvai nepasiduos“, – neabejoja V.Vasenko.
Vaikai – 17-18 metų atsiųsti. Mačiau, prie tanko sprogimo sudraskytą kūną Rusijos kario. Galvojat, motina žino, kad jis kariauja? Jis neva pratybose. Jie nežino tiesos.
Tik jai labai gaila jaunuolių, visų sūnų, tėvų, kurie žus. Ir gaila ne tik ukrainiečių, bet ir rusų: „Vaikai – 17-18 metų atsiųsti. Mačiau, prie tanko sprogimo sudraskytą kūną Rusijos kario. Galvojat, motina žino, kad jis kariauja? Jis neva pratybose. Jie nežino tiesos.“
Bet V. Putinui, pasak Valentinos, raudančios Rusijos motinos nerūpi – jis sau slepiasi bunkeryje. „Rusų tauta jam šiukšlės. Visos tautos šiukšlės. Šizofrenikas jis, nors ne – šizofrenikui būna prašviesėjimo periodų. Jis siunta, nes praranda jėgas, veikia sankcijos, jo aplinka taip pat nervinasi, supranta, kas jų laukia. Tribunolas bus – visi sės už karo nusikaltimus. Nugalės teisingumas. Visas pasaulis tiki“, – tiki ir Valentina.
Ji teigia, kad netiesa tai, ką V.Putinas sako – kad Ukrainoje rusai diskriminuojami. Pasak ukrainietės, niekas jų šalyje neskirsto pagal tautybę.
„Gal rusų Ukrainoje daugiau negu pačioj Rusijoje. Aš rusė, tu vengras... Ar lietuvis, ar žydas – koks skirtumas. Mes visi ukrainiečiai. Gal galime pakviesti vienas kitą prie stalo paragauti nacionalinių patiekalų. Arba pašiepti vienas kitą anekdotu. Nėra jokio skirtumo“, – emocijų neslepia Valentina.
Ji dėkinga Lietuvai už priėmimą, džiaugiasi čia atvykusi. „Lietuva puiki. Tai Europa. Mes irgi norim kaip pas jus“, – Valentina nepraranda vilties pamatyti Ukrainą Europos Sąjungoje.
Pasak jos, lietuviai neturėtų baimintis ukrainiečių. Jie Lietuvoje tikrai nesėdės rankas sudėję. „Nėra darbštesnės tautos. Ukrainiečiai tikrai dirbs radę darbą, mes už kapeikas dirbam Ukrainoje, tai čia rublį primokės. Ukraina išgyveno visokias situacijas, nebuvo ir atlyginimų, ir darbo, bet viską išgyveno, tad išgyvens ir šį karą“, – emocingai kalba Valentina.
Atrodo, mirė visos emocijos
Alytaus karo pabėgėlių iš Ukrainos registravimo centre – daugiausia moterys su vaikais. Vienam būrely susėdusios ir dar keturios ukrainietės: seserys Tatjana ir Ana ir jų dukros. Viena kitą papildydamos, nesulaikydamos ašarų, jos pasakoja, kaip bėgo iš karo zonos Kijeve.
Ana su dukra Aleksandra atvažiavo šeštadienį. Į automobilių eilę prie sienos jos savo automobiliu stojo ketvirtadienį apie 23 val., o Lenkijoje buvo tik šeštadienį 3 val.
Kai stovėjome eilėje, net negalvojome, kad nėra biotualeto, nėra maisto. Net nepagalvojome, kad turime kažkokį šokoladuką, kažką. Kai nerviniesi, net valgyti nesinori.
„Lenkijos pasienyje labai daug žmonių, važiavo su vyrais, o kol važiavo, buvo paskelbta mobilizacija ir vyrų nebeišleido, tai irgi procesas juos apsukti ir grąžinti. Humanitarinė pagalba be eilės važiuoja. Mes stovėjome prie sienos daugiau negu parą. Dabar eilė trim paroms“, – pasakoja moteris. „Kai stovėjome eilėje, net negalvojome, kad nėra biotualeto, nėra maisto. Net nepagalvojome, kad turime kažkokį šokoladuką, kažką. Kai nerviniesi, net valgyti nesinori“, – pripažįsta Ana.
Ji prisimena nuo sprogimo atsibudusi 5 valandą ryto. Buvo baisu. „Viskas buvo chaotiška. Pasiėmėm vaiką, per 15 minučių susimetėm daiktus. Nežinau, ką dėjome, chaotiškai bet ką sumetėm į krepšius, bet ką apsirengėm. Krovėm į mašiną kas papuola. Supratome, kad važiuojam į Lietuvą, nes mano vyras lietuvis. Reikėjo išvežti vaiką“, – pasakoja Ana. Jos teigimu, žinojo tik tiek, kad turi kuo greičiau išvažiuoti iš miesto, nes ten pavojinga.
Tatjana į Lietuvą išvyko šeštadienį, atvažiavo pirmadienį. „Iš pradžių tarsi baisu, bet vis tiek nesupranti, kas vyksta. Dukrą pakeliui paėmė sesuo su vyru. Praėjo diena, dvi. Supratau, kad pasilikti daugiaaukštyje negaliu. Slėptuvių labai mažai. Lieka rūsiai. Iš 10 aukšto kol nubėgsiu, sprogmuo gali atskristi ne vieną kartą. Viskas vis stiprėjo, artėjo“, – prisimena Tatjana.
„Suvokiau, kad toje betoninėje dėžutėje, kurioje esu, labai nesaugu, bet kada gali atskristi sprogmuo. Tai net ne baimė. Tai toks tarsi instinktas, kai viskas viduj susispaudžia“, – atvirauja moteris. Ji sako gyvenime rasdavusi sprendimą sudėtingiausiose situacijose. Šį kartą suvokė esanti bejėgė. „Su vyru susėdom, aptarėm. Jis kariavo 2014–2015 metais. Sako, aš vis tiek išeisiu. Supratau, kad aš čia viena iš proto išeisiu. Turiu važiuoti“, – pasakoja Tatjana.
Tai net ne baimė. Tai toks tarsi instinktas, kai viskas viduj susispaudžia.
Ukrainoje liko jos ir Anos tėvai. Jie gyvena kaime, pusiaukelėje tarp Kijevo ir Baltarusijos. Atrodo, toli nuo miesto, bet ir jų gyvenimas vyksta pagal sprogimų garsus. Antradienį keletą valandų praleido rūsyje. Kaime oro pavojus skelbiamas skambinant bažnyčios varpais.
Vyrai pasilieka ginti šalies, o moterims su vaikais sėsti prie vairo vienoms su vaikais baisu. Reikia įveikti didelį atstumą iki sienos.
Kijeve moterys paliko daug draugų. „Mokyklos tėvų grupėje feisbuke visus pakviečiau atvažiuoti čia. Kaip nors surasime, kur gyventi. Bet daugelis bijo važiuoti, nes dabar tai beveik nebeįmanoma. Labai nesaugu, viskas chaotiška, apšaudo traukinius, stotis. Žmonės bijo išeiti iš rūsių, nes neaišku, kada prasidės šaudymas. Vyrai pasilieka ginti šalies, o moterims su vaikais sėsti prie vairo vienoms su vaikais baisu. Reikia įveikti didelį atstumą iki sienos“, – pasakoja Ana.
Paklausta, kaip „laimingai“ pasiekė Lietuvą, Tatjana pravirksta ir pripažįsta, kad šio žodžio nebenaudoja: „Mes dabar gyvename draugų sodyboje. Žinote, tai – rojus. Stirnos vaikšto... Bet mes visi telefonuose: kas, kaip vyksta. Į Lietuvą atvažiavau pirmadienį. Per tą laiką miegojau gal penkias valandas.“
Jos dukra rodo telefoną: per dieną ateina keliolika pranešimų apie oro pavojų. Rodo ir galingus sprogimus miesto centre. „Jūs turbūt matėte, kas vyko Charkive. Milijoninis miestas. Ten didelis karas, sprogdina kur papuola, nes suprato, kad nepavyko užimti. Kyjive televizijos bokštą susprogdina. Miestelyje šalia Kyjivo, per kurį kariuomenė stengiasi patekti į miestą, viską lygina su žemėmis“, – pasakoja Tatjana.
Moterys gimdo namuose, neturi, kur slėptis su vaikais
Moteris sako nerandanti ramybės, o Ukrainoje pasilikę laikosi tvirtai: „Ten žmonės vaikšto gatvėmis. Buvo pusantros paros komendanto valanda, niekas nevaikščiojo. Vyras sako, kad net šiek tiek važiuoja transportas. Vienoje miesto dalyje, kur gyvena draugė, tuščios parduotuvės ir sandėliai tušti. Ten, kur gyvename mes, vyras sakė, kad net duonos nusipirko. Su duona problemos, nes ją reikia kepti, o tai pavojinga. Kai penktadienį bėgau iš miesto, kažkiek važiavau visuomeniniu transportu, kažkiek ėjau, virš galvos skraidė naikintuvai. Nepasakyčiau, kad labai baisu, baisu tie „buh, buh buh“.
Kiekvieną rytą Tatjana skambina visiems paklausti, kaip jie laikosi. Ana pasakoja, kad viena pažįstama su sūnumi, kuriam 9-10 metų, net neina į slėptuvę, nes rūsys toks, kad bet kada gali sugriūti: „Jie aštuntam aukšte išeina į bendrą koridorių ir ten slepiasi. Jie sako, kad, atrodo, visos emocijos apmirė. Toks siaubas buvo, baimė, kad tiesiog viduje užrišo kažką kažkoks mazgas. Nebegali jausti. O išvažiuoti bijo... Dažnai moterys nenori išvažiuoti ir bijo palikti vyrus“.
Toks siaubas buvo, baimė, kad tiesiog viduje užrišo kažką kažkoks mazgas. Nebegali jausti. O išvažiuoti bijo...
Moterys viena per kitą pasakoja, kaip pažįstama gydytoja Kijeve namuose priėmė gimdymą, nes nėra kaip nuvykti iki ligoninės. „Oro pavojus visur. Gerai, ji gydytoja. O jeigu kokios komplikacijos?“ – siaubo neslepia Tatjana.
Ukrainietė sako, kad prasidėjus karui žmonės negauna gyvybiškai svarbių vaistų. „Mano kolegė onkologine liga serga – ketvirtadienį, kai prasidėjo karas, turėjo pradėti chemoterapiją. Paskambino, gydytojas sako nedarom. Ir taip ligos prognozė neaiški, o dabar visai neaišku. Išvažiuoti neįmanoma. Ukraina didelė. Kol privažiuosi prie pasienio, bet kada gali sprogmuo atskristi“, – mintimis dalijasi Tatjana.
Ana sako, kad jos tik dabar, jau kažkiek laiko praėjus, pradėjo atvirai apie padėtį Ukrainoje kalbėti. Kai kirtusios sieną sustojo pirmoje pasitaikiusioje degalinėje numigti ir užkąsti, žmonės pradėjo klausinėti, ar jos iš Ukrainos. „Tu net žodžio negali ištarti. Mes tik dabar kalbamės. Ačiū Lietuvai, kad nemokami skambučiai į Ukrainą, tų skambučių milijonai per dieną. Kitaip niekaip – ten mūsų draugai, pažįstami, kolegos, artimieji. Pakalbi – žinai, kad tuo metu viskas gerai, o po keleto valandų kaip? Tik tuomet, kai pakelia ragelį, suprantu, kad viskas gerai“, – pripažįsta Ana.
Pakalbi – žinai, kad tuo metu viskas gerai, o po keleto valandų kaip? Tik tuomet, kai pakelia ragelį, suprantu, kad viskas gerai.
Šeima apgyvendinta Varėnos rajone, draugų sodyboje. Jos dėkingos, kad čia yra priimtos kaip namie, puikiomis sąlygomis, tačiau džiaugsmo maža. „Negaliu miegot, – braukdama ašaras sako Tatjana. – Versdamasi ant kito šono, vis patikrini naujienas. Ten visas mūsų gyvenimas.“
Greitos karo pabaigos neregi ir perspėja Lietuvą
Moterys netiki, kad karas greit baigsis: nereikia pamiršti, kad jis prasidėjo prieš aštuonerius metus, o ne dabar. Tik forma buvo kitokia.
„Suprantat, mūsų armija galinga, bet mums labai reikia palaikymo. Europa padeda, bet visada galima padaryt daugiau. Kiti būsite jūs. Jei manote, kad to negali būti, tai gali. Su Rusija reikia kažką daryti. Tokia, kokia ji yra, egzistuoti negali. Monstro negalima palikti gyvo. Kitaip ir kitos kartos, mūsų vaikai, anūkai taip pat turės kariauti, nes tai pasikartos“, – įsitikinusi Ana.
Jos manymu, geriausia, ką šiuo metu galima padaryti – skleisti žinią apie tai, kas vyksta, tikslią informaciją, nes daugelis rusų nežino, kad jų vaikai, broliai žudo taikius Ukrainos gyventojus, sprogdina gyvenamuosius namus, net ligonines. Tie, kurie žino, yra užtildomi.
Su Rusija reikia kažką daryti. Tokia, kokia ji yra, egzistuoti negali. Monstro negalima palikti gyvo.
Pasak Anos, jos pusseserė, gyvenanti Rusijoje, socialiniame tinkle paviešino karo vaizdus Ukrainoje. Netrukus ji turėjo bėgti ir slėptis. Pabėgo iš namų be dokumentų, be daiktų, taip, kaip stovi su vaiku. Dabar ji Uzbekistane. „Jei kažką panašaus paviešini, gresia 20 metų kalėjimas. Tai vadinasi tautos išdavyste. Ne visi žmonės nežino. Jie sėdi įbauginti“, – pasakoja Ana.
Šis žurnalistinis darbas – „Media4Change“ projekto „The Future Investigative Story Lab“ dalis. Projektu siekiama skatinti nepriklausomą, grįstą bendradarbiavimu regioninių žiniasklaidos priemonių analitinę ir tiriamąją žurnalistiką. Projektas numato naujos įtraukiosios žurnalistikos platformos diegimą, jos išskirtinumas – dėmesys regionams, kokybę stiprinantys inovatyvūs žurnalistinio darbo įrankiai ir į turinio kūrimą auditoriją įtrauksianti žurnalistika. Vienas iš šios platformos tikslų – sukurti regionų žurnalistų tobulėjimui skatinti skirtą ekosistemą, kuri tiek vietos, tiek nacionalines žiniasklaidos priemones papildys analitiškais žurnalistikos darbais.
Ši naujiena yra „Media4Change – Future Story Lab“ projekto dalis. Šis projektas kofinansuojamas Europos Komisijos (European Commission – DG CONNECT) „Media freedom and investigative journalism“ kvietimo žiniasklaidos laisvei ir tiriamajai žurnalistikai Europoje stiprinti. Ši naujiena atspindi tik autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. Europos Komisija neprisiima jokios atsakomybės už šiame tekste esančios informacijos naudojimą.
Ši naujiena atspindi tik autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. Europos Komisija neprisiima jokios atsakomybės už šiame tekste esančios informacijos naudojimą.
