Apie tai su 19–mete mergina Londone kalbėjosi „Lietuvos ryto” žurnalistė Laima Lavastė.
Londono Trafalgaro aikštėje dulkiantis pavasariškas lietus – nė motais įvairiaspalvei linksmai turistų miniai.
Čia dieną naktį verda margas didmiesčio gyvenimas, įsiurbiantis į kitą pasaulį, atkertantis nuo tavo praeities, nuo tavo šalies, nuo tavo rūpesčių, leidžiantis nors trumpam pasijusti didelio pasaulio gyventoju.
Tačiau mintys laukiant Vaidos – vėl Lietuvoje. 2007–ųjų kovas. Prie upelio rasti numesti dviejų nužudytų Jonaičių sūnų kūnai. Netrukus paskelbtas ir vaikžudės vardas – motina Alma Bružaitė–Jonaitienė. Tragedija netrunka virsti šalyje pastaruoju metu itin mėgstamu žanru – ilgu serialu.
Pirmoji dalis – A.Jonaitienė su savo meilužiais ir baltai apsirengusiomis moterimis, liepusiomis nužudyti. Antroji – V.Jonaičio girtuoklystė ir smurtas.
Trečioji – įvairios televizijų laidos ieško V.Jonaičiui naujos moters, vežioja jį po grožio salonus, tampo po Vilnių ir neva suranda taksisto darbą. Laiminga šeima kelsis į sostinę!
Ketvirtoji – gražios V.Jonaičio vestuvės ir triukšmingos skyrybos vis tame pačiame Petrališkės kaime.
Pagaliau paskutinė serija, kurią kalėjimo kameroje surezgė pati A.Bružaitė. Žudikė – ne ji. Brolius nužudė jų vyriausioji sesuo Vaida.
Ant piršto – draugo žiedas
Laimingų žmonių minioje laimingą žmogų sunku pamatyti. V.Jonaitytė išdygsta prieš pat nosį.
Ir stebuklas – Lietuvoje dažnai paniurusi, užsidariusi mergaitė, kurią, dar penkiolikametę, tekdavo per teismo posėdžius laikyti už rankos, šypsosi iki ausų.
Vėjyje plaikstosi trumpos garbanėlės. Kaip tikros londonietės, kurios esant aštuoniems laipsniams šilumos vaikšto be kojinių, ji švytruoja trumpais šortukais, nors turistai siaučiasi keliais apsiaustais.
Vaida – ne turistė. Jau penkis mėnesius ji – Londono gyventoja.
Mergina jau įkvėpė didmiesčio oro. Ir tvirtai laikosi įsikibusi į parankę simpatiškam vaikinui – Dariui.
„Štai”, – ji pakelia nuo sunkaus darbo viename Londono restoranų sudiržusią ranką. Ant piršto spindi žiedas.
„Vaida – mano pirmoji meilė. Man buvo 12 metų, o jai – 9–eri. Mes kartu augome. Žaisdavome, važiuodavome su tėvais maudytis. Paskui ji išvažiavo gyventi kitur, aš labai liūdėjau. Ne, apie savo meilę jai nekalbėjau, ką ji, trečiokė, būtų apie tai supratusi. Vadinasi, praėjo jau 10 metų?” – pats nustemba Darius.
„Žinojau, kokia tragedija ištiko Vaidos šeimą. Nepuoliau jos klausinėti ar guosti – supratau, kaip jai skaudu. Bet rudenį, po mamos laidotuvių, susiradau ją. Daug kalbėjomės.
Pasirodo, mūsų vaikiška meilė nepamiršta. Įkalbėjau ją važiuoti į Londoną. Man penkerius metus teko čia vienam kabintis į gyvenimą.
Matyt, todėl, nors esu jaunas, supratau, kad Vaida savo kaime nepagis nuo išgyventos tragedijos, kad jai reikia pradėti gyventi pačiai”, – dėsto 22 metų vaikinas.
Darius išskrido į Londoną. Po savaitės Vaida susikrovė į krepšius savo negausius daiktus ir autobusu atvažiavo pas jį. Jau kitą dieną gavo darbo restorano virtuvėje – dirba pagalbine darbuotoja.
Abu gyvena kambarėlyje, kurį nuomojasi iš lietuvių šeimos.
Nuoma didelė – 100 svarų (400 litų) per savaitę. Bet abu kartu uždirba mažiausiai 500 svarų (2000 litų) per savaitę.
„Kol kas. Uždirbsime ir daugiau, Vaida labai imli, ji jau kalba angliškai, puikiai orientuojasi mieste. Dabar norime užsidirbti, pasitaupyti, o paskui būtinai mokytis.
Motina priekaištauja
Nejučia į pokalbį sugrįžta Lietuva, Petrališkės kaimas.
„Labai gaila buvo palikti mažiukus. Juk daugiausia savaitę jų nematydavau, kai išvažiuodavau pas gimines į Šeduvą. Bet kas liko daryti? Dabar motina iš kalėjimo priekaištauja, kad aš turėjusi mažiukus auginti, o ne išvažiuoti. Ar ne ji įstūmė mus, vaikus, į tokią bėdą? Ar ne jos, mamos, pareiga buvo vaikus auginti, o ne juos nužudyti?” – staiga prasiveržia Vaidos žodžiai.
15–metė paauglė Vaida mažiesiems dvynukams buvo tapusi motina. Ir subarančia, ir kasas pinančia, ir valgyti verdančia.
Po broliukų žūties tapo ir kone įtariamąja, ištvėrusia po 5–8 valandas trunkančias tyrėjų apklausas, nuolatinius kvietimus į prokuratūrą. Svarbiausia – ji tapo krislu kaimo akyse. Kada parėjo, su kuo išėjo, ką padarė, ko nepadarė? – kaimynių apkalbos pasiveja ją ir Londone.
Svajonė – sava šeima
– Kodėl ji tai padarė? Ar turi kokį atsakymą? Juk ji mylėjo jus, vaikus.
– Mylėjo. Kodėl jūs manęs klausiate? Aš nežinau atsakymo. Tik ji viena žino. Tačiau manau, kad jai aptemo protas.
– Ne kartą buvo abejota ir aš tavęs jau per pirmą mūsų susitikimą iškart po tragedijos klausiau – kodėl tą popietę tu, 15–metė, nuėjai miegoti ir sakei nieko negirdėjusi?
– Beveik visada parėjusi iš mokyklos eidavau pamiegoti. Ir tada mama liepė nusivesti į miegamąjį dvynukus, juos užmigdyti. Veikė televizorius, negirdėjau jokio triukšmo. Ir pati užmigau. Daug apie tai galvojau, keikiau save. Jei būčiau ką nors išgirdusi, išėjusi į koridorių, gal būčiau sutrukdžiusi. Bet juk Mantukas jau buvo rūsyje pasmaugtas, kai mes su Tomuku grįžome iš mokyklos. Gal būčiau išgelbėjusi nors jį? Bet nepabudau. Toks baisus atsitiktinumas, toks likimas.Ką man dabar daryti? Juk mes namie niekada negalėjome įtarti, kad mama nužudys vaikus. Į visus klausimus atsakiau tyrėjams. Jei reikės, atsakysiu vėl.
– Kaime kalbama, kad turėjai draugą, bet nežinia kodėl išsiskyrei su juo. Neva jis kažką žinąs. Kas tas draugas?
– Nesąmonės kažkokios. Išsiskyriau, nes gal jis dar buvo per jaunas tuo metu man padėti. Pirmąkart mūsų namuose jis buvo tik per laidotuves. Kaip žmonės gali taip kalbėti nieko nežinodami?
– Tu nieko neparašei motinai, kai ji ėmė kalbėti, jog prisiėmė kaltę už tavo nusikaltimą?
– Dabar jai nerašiau. Jei ji tokia motina, kad vaikus nužudė, nenuostabu, jog gali ir ant manęs viską suversti. Ji nesveiko proto.
Nebejaučiu jai jokių jausmų. Ji man ne motina, galėjo manęs ir negimdyti. Kokį gyvenimą ji man davė?
