Veterinarijos specialistų spėjimu, apie 30 % mūsų šalyje medžiojamų plėšriųjų gyvūnų (lapių, mangutų (usūrinių šunų), kiaunių ir kt.) gali būti užsikrėtę trichinelioze. Dabartinio medžioklės sezono metu suaktyvinus šernų medžioklę, ypač pasienio su Baltarusija teritorijose, labai svarbu, jog visi medžiotojai laikytųsi patvirtintų reikalavimų.
Ne kartą atkreipėme medžiotojų dėmesį dėl paliktų sumedžiotų gyvūnų lavonų miškuose, taip pat dėl neatsakingo laukinių gyvūnų atliekų tvarkymo medžioklės aikštelėse, – teigė A. Leščinskaitė–Petrauskienė
,,Ne kartą atkreipėme medžiotojų dėmesį dėl paliktų sumedžiotų gyvūnų lavonų miškuose, taip pat dėl neatsakingo laukinių gyvūnų atliekų tvarkymo medžioklės aikštelėse. Visi sumedžioti gyvūnai turi būti surenkami. Maistui tinkami gyvūnai turi būti išdoroti tam skirtose aikštelėse, o nenaudojamos žvėrienos dalys sumestos į atliekų duobes. Tik elgiantis tvarkingai ir laikantis medžioklės taisyklių, galima užkirsti kelią trichineliozei plisti”, – komentavo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vyriausioji veterinarijos gydytoja Aušra Leščinskaitė – Petrauskienė.
E.Mecelio teigimu, gruodžio pradžioje Radviliškio miškų urėdijos komerciniuose plotuose sumedžiotas dar vienas šernas, apsikrėtęs tichinelioze, o pavyzdžiui, vien Mažeikių rajone sausio-gruodžio mėnesiais buvo sumedžioti aštuoni trichinelioze sergantys šernai Maigų, Purvėnų, Zuikinės, Knabikų, Ašvėnų, Žadeikių ir kt. miškuose.
Trichineliozė yra susirgimas, pasireiškiantis įvairiais požymiais, kurie priklauso nuo parazitų buvimo vietos. Trichineliozės sukėlėjas yra smulki, 2-4 mm ilgio kirmėlė (Trichinella spiralis). Šie parazitai cirkuliuoja įvairių laukinių ir naminių mėsėdžių gyvūnų tarpe. Žmonės užsikrečia suvalgę nęepatikrintos, neteisingai paruoštos kiaulienos, šernienos, arklienos ar nutrijų mėsos, kuriose būna trichinelių kirmėlių lervų. Žarnyne lervos greitai subręsta, o patekusios į limfą ir kraują, jos išnešiojamos po visą organizmą, galutinai užsilaikydamos skersiniuose raumenyse, (dažniausiai diafragmos, ryklės, tarpšonkauliniuose ir akių). Lervos gyvybingos gali išlikti 40-50 metų.
