Nuo Rusijos vasario 24 dieną Ukrainoje pradėto karo šalį paliko virš 4 mln. žmonių, dar per 6 mln. jau tapo karo pabėgėliais valstybės viduje.
Didelė jų dalis pasitraukė į kol kas ramius regionus Vakarų Ukrainoje.
Skaičiuojama, kad vien milijoninis Lvivas pastaruoju metu padidėjo penktadaliu.
Nuo karo pabėgę žmonės glaudžiasi mokyklose, studentų bendrabučiuose.
Vienas jų – devynaukštis pastatas Volodymyro mieste, Voluinės srityje, Vakarų Ukrainoje.
Kažkada čia gyveno vietos koledžo – aukštesniosios mokyklos – studentai. O dabar apsistojo nuo karo bėgę žmonės.
„Nebėra mūsų namų“
Artiomas Jakinašas su šeima į Volodymyrą atvyko iš Iziumo miesto Charkivo srityje.
„Sritis dabar yra visiškai okupuota. Kai mes išvykome su mažais vaikais, tiek visko matėme ir girdėjome. Iki paskutinio momento buvome ten. Po to, kai tiesiog nebuvo jėgų, nesinorėjo, kad vaikas visa tai matytų, tad išvažiavome tolyn, tolyn“, – pasakojo jis.
Į Volodymyrą jis atvyko, nes mieste gyveno kūmas.
„Žinojome apie šį miestą ir tiesiog važiavome, bėgome, bėgome tolyn, tolyn, tolyn. Nuvykome iki Dnipro, tada iki Vinycios srities ir po to atsigavome čia“, – sakė su vaikais žaidimų kambaryje buvęs A.Jakinašas.
Jo teigimu, namų nebėra. Tačiau jis nepraranda vilties grįžti atgal.
„Mes viską atstatysime, visus nugalėsime, bet kokiu atveju grįšime atgal. Niekur neskubame. Tiesiog išvežėme čia vaikus. Aš pats bet kurią sekundę pasirengęs grįžti atgal... Aš suprantu, kad grįžti atgal reikštų pasitikti mirtį. Tik dėl šitų vaikinų aš čia esu. Antraip niekur ir nebūčiau išvažiavęs“, – rodydamas į sūnus kalbėjo vyras.
A.Jakinašas pasakojo apie karo apimtą savo miestą. Rusai sugriovė visą jo centrą, bombardavo, kiek galėjo.
„Lupo per centrą. Sėdi su mažu ir girdi: žžžž, žžžž, žžžž (leidžiamų raketų garsas – 15min), suka, suka, suka. Meta po tris vienetus. Girdi vieną, antrą, trečią, tada, regis, išėjo – galvojame, kad viskas, viskas, jau baigėsi. Po to atskrenda kitas ir vėl eina, puola.
Realiai sėdėjome iki paskutinio. Kai apvažiavau miestą ir pamačiau, ką jie padarė mums, jau sunaikino visą mūsų infrastruktūrą. Mūsų namas dar buvo nesubombarduotas. Buvo sunaikinti namai greta – viskas buvo išdaužyta. Kai tai pamačiau, susirengėme ir išvykome“, – prisiminė jis.
A.Jakinašui pasakojant į žaidimų kambarį atėjo berniukas Andrijus ir žaisdamas pradėjo giedoti Ukrainos himno eilutes:
„Ще не вмерла України і слава, і воля/Ще нам, браття молодії, усміхнеться доля“.
Palinkėjimas – patekti pragaran
Nadija iš Bučos rajono Kyjivo srityje, kuriame Rusijos kariuomenės įvykdyti nusikaltimai sukrėtė pasaulį, su šeima į Volodymyrą atvyko kovo 12 dieną.
„Pradėjo bombarduoti, šaudyti, pataikė į mūsų namą. Langus išdaužė, iš tankų šaudė. Ne vieną dieną buvome apšaudomi. Nusileidome į rūsį, sėdėjome ten. Šovė į dukrą, pro šalį pralėkė kulka. Buvo dukra, anūkė, proanūkė, mano sūnus pirmos grupės invalidumą turi, guli. O po to ėmė išvežti žmonės, mums davė transportą – buvome 24 žmonės, mano ir vaikų šeimos. Mus išvežė iš Bučos“, – pasakodama pravirko moteris.
Net ir į išvykstančius žmones, pasak Nadijos, rusai šaudė. Pakeliui šeima matė automobiliuose sušaudytus žmones.
Nadijos sūnėnas liko Ivankive, Kyjivo srityje. Nežino, ar jis gyvas – nepavyksta susisiekti.
„Ten dabar išveda karius tie kacapai nepapjauti“, – pykčio neslėpė ji.
Rivnėje su po infarkto slaugomu artimuoju liko moters sesuo.
„Ten, kur gyvena mano teta, greta kaime rusai stovėjo tiesiog kiemuose. Subombardavo gyvenamuosius namus. Šaudė į rūsius, kur vaikai, dar ir krūtimi maitinami, buvo“, – pasakojo Nadijos dukra Marina.
Ji teigė, kad Rusijos kariai apsigyveno vietos koledžo bendrabutyje, žmones laikė rūsiuose.
„Jie nustatė savo komendanto valandą mums. Visus produktus iš parduotuvių išnešė. Tik įėję jie ėmė šaudyti, žmonės žuvo iš karto. Generatorių susprogdino tankas. Sėdėjome rūsyje, į namo stogą pataikė raketa. O rūsius apšaudyti, „valyti“ jie ėmė jau trečią dieną. Gerai, kad su mumis buvo gydytojas, jis rėkė, jog čia vaikai ir senoliai, tai buvo tik vienas šūvis. Praėjo karšta banga, bet nekliudė manęs“, – sakė Marina.
Dujų miestelyje nebuvo jau trečią karo dieną, nes rusai susprogdino dujų vamzdį. Maistą žmonės gaminosi susikūrę laužą.
„Gretimame kaime už kilometro ten apskritai žmones... Naikino namus – mano draugų naują dviejų aukštų namą subombardavo visiškai, žmonės slėpėsi rūsyje, jie atėjo ir metė granatą. Tai ne žmonės, tiesiog ne žmonės“, – kalbėjo Marina.
Jos mama Nadija pridūrė, kad Rusijos kariai iš namų nešė net apatinius.
Šeima taip pat tikisi sugrįžti namo. Į užsienį jie nenori.
„Galvojame važiuoti tik namo. Nežinome, ar mūsų namas dar sveikas“, – kalbėjo jie.
Beje, Nadijos šeima jau antrą sykį tapo pabėgėliais. Pirmą kartą namus jie turėjo palikti 1986 metais, kai sprogo Černobylio atominė elektrinė.
Nadijos palinkėjimas rusams ir kaimynės Baltarusijos vadovui: „Tegul kacapai ir jų, ir baltarusių prezidentas papuola į pragarą.“
Tegul kacapai ir jų, ir baltarusių prezidentas papuola į pragarą.
„Neįmanoma suvokti, kiek skausmo jie atnešė žmonėms, kiek vaikų pražudė. Už ką vaikus žudo? Tik gimusius“, – atitarė Marina.
„Labai baisu“
Iš Černihivo apskrities kilęs Dmytro dirba su Ukrainos klausos negalią turinčių žmonių olimpine komanda.
Kai prasidėjo karas, jie buvo užsienyje, o grįžę į Ukrainą planavo važiuoti namo. Dalis komandos narių – iš Sumų, todėl treneris paprašė negrįžti. Jie liko Volodymyre, iš kurio atstovų irgi yra rinktinėje.
„Kai atvykome į Lvivą, su mumis buvo sportininkė, kuri kilusi iš Volodymyro. Jos pasiimti atvykęs tėtis pasakė, kad jeigu bus reikalinga pagalba, galime atvykti, padės mums apsistoti. Taip ir atsiradome čia. Mums suteikė būstą, gyvename bendrabutyje. Tos merginos tėtis irgi padeda, suteikė namą“, – pasakojo Dmytro.
Jis pasakojo, kad kaime, iš kurio kilęs, kol kas ramu, girdėti tik sprogimų garsai iš toliau.
„Tai – apie šimtas kilometrų nuo Černihivo. Pirmomis dienomis įvažiavo nedidelė tankų kolona, bet žmonės ją apsuko, viskas, ačiū Dievui, baigėsi gana ramiai. Černihive turiu pažįstamų, tai ten labai baisu. Ten yra čiuožimo bazė, kur treniruojamės, biatlono bazė, tai jas, deja, subombardavo“, – sakė Volodymyre apsistojęs Dmytro.
Ukrainos slidininkų šeimoje, jo teigimu, jau yra karo aukų. Vienas sportininkas, 25 metų vaikinas, pirmosiomis Rusijos agresijos dienomis žuvo netoli Černihivo. Žuvo ir 2000 m. gimęs sportininkas iš Charkivo.
„Tai vaikinas, kuris su nacionaline biatlono komanda ruošėsi jaunimo žiemos olimpinėms žaidynėms, vykusioms Lozanoje, Šveicarijoje 2020 metais“, – nurodė Dmytro.
Pirmas savaites jis negalėjo suvokti, kas vyksta ir kaip taip gali būti XXI amžiuje. Anot jo, buvo tikrai baisu. Po to žmonės esą po truputį ėmė atsitokėti.
„Bet labai baisu“, – prisipažino vaikinas.
„Visiškai naikinamas“
Viena iš vietų, kur Lvive apgyvendinami karo pabėgėliai – mokyklos patalpos. Čia atvykę žmonės glaudžiasi klasėse.
Iš Severodonecko Ukrainos kontroliuotoje Luhansko srityje su šeima pabėgusi moteris pasakojo, kad namus ryžosi palikti, kai prasidėjo bombardavimas, dužo langų stiklai.
Lvive ji atsidūrė kovo 14 dieną. Čia atkeliavo traukiniu.
„Pirmiausia nauji rajonai buvo visiškai sudaužyti, o tada mes jau iš senųjų rajonų išvažiavome“, – teigė ji.
Moteris su nerimu seka naujienas apie gimtąjį kraštą.
„Kai žiūrėjome nuotraukas, ten apskritai buvo parašyta, kad Severodoneckas visiškai naikinamas ir viskas. Tai yra tai, ką galiu jums pasakyti“, – kalbėjo ji ir pravirko.
Mažylis gimė karo pradžios dieną
„Persikėlėliai (taip Ukrainoje vadinami karo pabėgėliai – 15min) gyvena nuo trečio iki devinto aukšto. Devintas aukštas dar mažiau apgyvendintas, yra dar kelios laisvos vietos“, – pasakojo Volodymyro A.J.Krymskio pedagoginio koledžo direktoriaus pavaduotoja ugdymui Larisa Mečnik.
Kiekviename bendrabučio aukšte – du sparnai. Juose po šešis blokus, kuriuose yra po du dviviečius arba keturviečius kambarius. Yra sanitariniai mazgai, kriauklės. Kiekviename aukšte – po du dušus.
Taip pat kiekviename aukšte yra virtuvės su skalbimo mašinomis.
„Šiandien pas mus gyvena apie 400 žmonių. Iš Kyjivo, Sumų, Černihivo sričių, iš paties Kyjivo miesto, Charkivo, Luhansko – tai yra iš labiausiai nukentėjusių regionų“, – sakė L.Mečnik.
Pats jauniausias šio bendrabučio Volodymyre gyventojas gimė kaip tik karo pradžios dieną, vasario 24-ąją.
„Kai atvyko pas mus, jam buvo viso labo 12 dienų. Iš viso nepilnamečių pas mus yra 111. Tarp jų – vaikai iki 7 metų (jų apie 35), yra vaikai, lankantys mokyklas, yra iki 18 metų amžiaus, kuriems, deja, tenka mokytis per nuotolį koledžuose. Taigi žmonės pas mus nuo 12 dienų amžiaus iki 80 metų. Yra negalią turintys žmonės, sutikę pas mus apsistoti“, – aiškino ji.
Kiekvienas žmogus, pasak L.Mečnik, nori kuo greičiau grįžti namo. Tačiau visa tai priklausys nuo situacijos. Ji patikino, kad karo pabėgėliams padės tiek, kiek reikės.
„Pas mus yra studentai – esame pedagoginis koledžas, norime, kad jie sugrįžtų į tiesioginį, ne nuotolinį mokymą. Bet turime žmones, kurie nukentėjo nuo karo – tai svarbiausia ir jiems padėsime pirmiausia“, – kalbėjo L.Mečnik.
Į Lvivą atvyko dar vienas miestas
Lvivo meras Andrijus Sadovyjus sakė, kad į miestą atvyko dar vienas miestas – apie 200 tūkst. žmonių.
„Tai mūsų ukrainiečiai, kurie bėgo nuo bombardavimų, raketų smūgių. Mes atvėrėme savo duris, priimame visus, padedame kuo galime. Žmonės čia gyvena saugiai.
Tai sudėtinga, nes tai didelis apkrovimas. Bet kitiems miestams žymiai sunkiau. Todėl tai mūsų pareiga“, – pažymėjo jis.
Pasak A.Sadovyjaus, vietos žmonės nebijo karo. Jo teigimu, to bijota pirmosiomis karo, prasidėjusio vasario 24-ąją, dienomis.
„O dabar mes suprantame, kad visi miestai yra vienodoje padėtyje. Iš Baltarusijos čia raketos skrenda 17 minučių, o iš Krymo – 35 minutes. Sistemos veikia pakankamai gerai: iš karto pasigirsta sirenos ir žmonės slepiasi slėptuvėse.
Iš principo tai suteikia mums galimybę gyventi, nes buvo jau daug miesto apšaudymų, daug raketų numušėme, bet keletą kartų buvo atakos ir sunaikintos trys didelės bendrovės, labai svarbios miestui. Tačiau tik penki buvo čia sužeisti“, – pasakojo Lvivo miesto meras.
Kartu jis sakė, kad mieste priimama daug sužeistų iš kitų Ukrainos miestų.
-
Michailas Šiškinas: Vergų mokykla
-
Mariupolyje žuvusio režisieriaus M.Kvedaravičiaus kūnas atvežtas į Lietuvą: atskleista jo žūties istorija
-
V.Zelenskis Bučoje dalijo lietuvių paramą, bet kieno – Palangos, „Maisto banko“ ar „Vikondos“?
-
Bučą laisvinęs lietuvis karys: civiliai žudyti taikantis į galvą ir iš labai arti
