Bet „Emigrantų“ herojė Jolanta Aisparaitė gali viską papasakoti iš kitos pusės – ši moteris dirbo Lietuvos Respublikos Energetikos ministerijoje, bet iš ten pabėgo, ir šiandien ją galima sutikti Ispanijoje, ieškančią laimės taip, kaip ir tūkstančiai buvusių mūsų šalies bedarbių.
Jolanta turėjo solidų postą, į kurį taikosi daugybė valstybės tarnautojų, turėjo ir neblogą algą, bet nebuvo patenkinta.
„Aš dirbau Personalo departamente, darbas buvo geras, bet jaučiausi, kad man reikia naujovių“, – LRT televizijos laidai „Emigrantai“ pasakoja moteris.
Jeigu esi linksmų plaučių žmogus, jeigu trokšti nuotykių, jeigu jūros ošimas traukia labiau už pinigus, postas ministerijoje, nors ir labai šiltas, nebus ta vieta, kurioje jausitės gerai.
Jeigu esi linksmų plaučių žmogus, jeigu trokšti nuotykių, jeigu jūros ošimas traukia labiau už pinigus, postas ministerijoje, nors ir labai šiltas, nebus ta vieta, kurioje jausitės gerai. Dabar, sėdėdama naujais namais tapusio miestelio kavinukėje, iš kurios atsiveria puikus paplūdimio vaizdas, Jolanta negali patikėti, kad ilgai kentėjo nuobodų, pilną popierizmo darbą.
Naują gyvenimo lapą 38 metų Jolanta verčia mažame ir be galo jaukiame Kabreros de Mar pajūrio miestelyje Šiaurės rytų Ispanijoje, pačioje Katalonijos regiono širdyje. Tačiau, kol atsirado čia, ji spėjo nueiti nemažą kelią, net išbandyti save daug arčiau Lietuvos esančioje Švedijoje.
Neištvėrė švediško šaltumo
„Buvo naujų pažinčių, todėl išvažiavau į Švediją ir visiškai pakeičiau savo gyvenimą. Ne dėl turtų aš ten važiavau, bet dėl santykių: norėjosi gyventi ir kurti gyvenimą kartu. Labai intensyviai mokiausi kalbą – po 12–14 valandų kasdien. Bandžiau susirasti darbą, norėjosi truputį geresnio, kad nereikėtų valyti kambarių. Bet taip gyvenimas susiklostė, kad nedirbau, pramokau kalba, vaikščiojau į kursus“, – prisimena Jolanta.
Galbūt, metusi darbą ministerijoje, Jolanta iškart būtų kėlusi sparnus į Ispaniją, kuriai nuo labai seniai jaučia didžiulę trauką, tačiau kaip tik tuo metu moters kelyje pasimaišęs švedas visus planus sugriovė. Bandymas kurti šeimą buvo dar viena priežastis, kodėl Jolanta, sukandusi dantis, sėdėjo jai neįtikusioje Švedijoje.
Švedija yra labai savotiška šalis, nes viskas ten labai brangu, tad žmonės būna užsidarę namuose, su niekuo nebendrauja, o jeigu bendrauja, tai tik tarpusavyje, su savais draugais.
„Švedija, sakyčiau, yra labai savotiška šalis, nes viskas ten labai brangu, tad žmonės būna užsidarę namuose, su niekuo nebendrauja, o jeigu bendrauja, tai tik tarpusavyje, su savais draugais. Ten viskas vyksta namuose, ir tas jų bendravimas labai šaltas“, – LRT televizijos laidai „Emigrantai“ tvirtina Jolanta.
Puikią iškalbą turinti moteris visur nesunkiai randa draugų, lengvai mezga naujas pažintis, tačiau užmegzti artimesnio ryšio su švedėmis jai niekaip nesisekė.
Neiškentusi skandinaviško šaltumo, lietuvė susikrovė lagaminus ir nusprendė pasiduoti. „Supratau, kad toje valstybėje laimingai man būti nelemta. Sugrįžau į Lietuvą truputį apgalvoti savo gyvenimą. Lietuva buvo tarsi stotelė apmąstymui, gal klaidų įvertinimui. Ir aš nusprendžiau, kad noriu važiuoti į Ispaniją, kadangi viską reikėjo pradėti nuo nulio“, – dabar atvirai prisipažįsta ji.
„Ispanija – mano šalis“
Visą laiką, kol gyveno Švedijoje, Jolanta prisimindavo savo jaunystės dienas, kai dirbo gide vienoje iš Ispanijos salų. Gyvenant Švedijoje, tos praeities dienos jai atrodė kaip tobula pasaka, todėl ne pasilikti gimtojoje Lietuvoje norėjo, o vėl atsidurti ten, kur kadaise buvo šilta ir gera.
„Aš gyvenau Maljorkoje po bakalauro studijų. Ten dirbau apie penkis mėnesius. Aš įsimylėjus šitą šalį, čia man patinka žmonės, klimatas. Tai – mano šalis“, – prisimena Jolanta.
Ispanijoje visus barjerus įveikti daug paprasčiau nei Švedijoje.
Ispanijoje moteris gyvena jau aštuntą mėnesį. Ir su kiekviena diena čia jai vis geriau ir geriau. Tiesa, moteris prisipažįsta pradžioje turėjusi atvykėliams įprastų sunkumų. Bet Ispanijoje visus barjerus įveikti daug paprasčiau nei Švedijoje.
„Jie būtinai reikalauja ispaniško asmens kodo, kurio negali gauti, jeigu nedirbi. Tai susidaro toks užburtas ratas. Kadangi čia migracijos labai daug, jie bando ją tokiu būdu sumažinti“, – „Emigrantams“ sako pašnekovė.
Ispanija iki šiol „verkia“ dėl 2009 m. prasidėjusios krizės, tūkstančiai šalies gyventojų skundžiasi nerandantys net ir paprasčiausio darbo. O štai atvažiavusi lietuvė čia ėmė suktis geriau už pačius vietinius. Jolanta tapo vieno ekonominės klasės viešbučio Barselonoje administratorė. Nuo savo namų Kabreros de Mar miestelyje ji iki darbo kasdien traukiniu nuvažiuoja per pusvalandį.
„Aš darbo ieškojau tikrai intensyviai, siuntinėjau CV, ieškojau nuo ryto iki vakaro. Manau, man padėjo studijos ir patirtis turizmo srityje“, – sako moteris.
Laisvai susikalba 5 užsienio kalbomis
Ilgai ir sunkiai darbo ieškojusios lietuvės gyvenimo aprašymas iš tiesų įspūdingas – vien jau tai, kad ji laisvai susikalba anglų, vokiečių, rusų, prancūzų, švedų kalbomis. Ir, žinoma, reikia nepamiršti solidaus biografinio įrašo – ji yra dirbusi mūsų šalies vyriausybei.
Nors Jolantos darbas Ispanijoje – labai žemiškas ir tikrai ne toks, kuriame galima užsidirbti milijonus, lietuvė tuo, ką turi, labai patenkinta.
„Dabar dirbu viešbučio registratūroje, tiesa, viešbutis mažiukas, tai tenka daryti viską“, – teigia Jolanta.
Moteris tiems, kurie aiškina, kad darbas valstybinėse įstaigose yra tobulas ir kad ten dirbantys žmonės uždirba per daug, gali atsakyti, kad kartais reikia visai ne to.
Kabreroje de Mar yra viskas, ko reikia gyvenimui, – specializuotos parduotuvėlės su labai paslaugiais mėsininkais, vaisių ir daržovių pardavėjais, kepėjais. Čia daugybė jaukių kavinukių, kuriose prisėdus laikas tiesiog ištirpsta.
„Aptarnavimo srityje darbas yra prastesnis, bet aš čia daug laimingesnė jaučiuosi, negu dirbdama Vilniuje ministerijoje. Man čia patinka, šitoje šalyje jaučiuosi gerai, galiu džiaugtis jūra, žmonėmis. Mūsų gyvenimo stilius yra labai aktyvus, mes važiuojame kopti į kalnus, važiuojame vakarieniauti, maudytis. Gyvenimo kokybė yra visiškai kitokia, negu buvo Vilniuje“, – „Emigrantams“ sako lietuvė.
Jolanta galėjo įsikurti milžiniškoje Barselonoje, kurioje ir dirba, tačiau pati pasirinko mažesnį miestelį, kur iki paplūdimio nueiti gali vos per kelias minutes. Kabreroje de Mar yra viskas, ko reikia gyvenimui, – specializuotos parduotuvėlės su labai paslaugiais mėsininkais, vaisių ir daržovių pardavėjais, kepėjais. Čia daugybė jaukių kavinukių, kuriose prisėdus laikas tiesiog ištirpsta.
Nors buvusi valdininkė čia dar visai neseniai, bet ji jau jaučia, kad norėtų pasilikti amžinai. „Suradau tikrąją laimę“, – švytinčiomis akimis sako Jolanta.
Švedijoje išgyvenusi nelaimingą meilę, atvykusi į Ispaniją, Jolanta surado naują širdies draugą. Dėmesingą, dalijantį komplimentus ir ypač vaišingą. Kone kiekvieną vakarą porelė eina valgyti romantiškos vakarienės į įvairiausius restoranus.
Žvelgdama mylimajam į akis, Jolanta sako jaučianti, kad tai tikrai tas žmogus, su kuriuo ji nori būti visą gyvenimą. Tačiau skubinti įvykių nenori: šiuo metu pora jau gyvena kartu, bet apie santuoką dar negalvoja.
Gyvenime ir šilto, ir šalto patyrusi Jolanta visas moteris ragina nekentėti, ir, vos pajutus, kad kažko iki visiškos laimės trūksta, imti to ieškoti. Nesvarbu, kiek jums metų, nesvarbu, ką jūs mokate. Jeigu ieškosite – tikrai rasite.
