Iš pradžių reikėtų pasakyti, kad ši knyga yra tęsinys ar veikiau papildinys jau prieš kurį laiką režisieriaus Donato Ulvydo sukurto dokumentinio filmo apie Dalią Grybauskaitę „Valstybės paslaptis“. Tie, kurie matė filmą, knygoje ras tas pačias temas, tuos pačius pašnekovus, net tas pačias jų mintis. Nenuostabu, nes D.Ulbinaitė D.Grybauskaitę kalbina ir filme, ir knygoje.
Taigi, kokia yra prezidentė D.Grybauskaitė. Tiksliau – kokią savo versiją ji nori pateikti visuomenei?
Knygos pradžioje pateikiama tokia D.Grybauskaitės citata: „Visą gyvenimą buvau kitokia. Visur. Taip pat ir politikoje“.
Kitokia. Bet kokia kitokia?
Knygos pavadinimas „Nustokim krūpčiot“, pasak D.Ulbinaitės, kilo iš legendinės D.Grybauskaitės frazės, kurią ji šimtus kartų kartojo savo patarėjams, politikams, teisėsaugininkams ir sau pačiai.
Kokią D.Grybauskaitę per 10 metų matė jos artimiausi patarėjai? Iš D.Ulbinaitės aprašytų situacijų galima dėlioti tokį vaizdą: tiesmuka, stačiokiška, kieta, kategoriška, užsispyrusi, karšta, manipuliuojanti, bet kokiomis priemonėmis siekianti greito rezultato. Bekompromisė. Kalbanti tokia kalba, kuri valstybės vadovui tarsi ir nepritiktų.
D.Ulbinaitė bando paneigti mitą, kad D.Grybauskaitei reikia ne patarėjų, o pritarėjų. Anot jos, iki sprendimo priėmimo prezidentė girdi visas nuomones, net specialiai provokuoja ginčus, bet ją paveikti gali ne emocijos, retorika, o tik rimti argumentai. Tačiau kai sprendimas priimtas – viskas. Priversti jį pakeisti D.Grybauskaitę gali tik stebuklas.
D.Grybauskaitė yra sakiusi, kad labiausiai nemėgsta vagių, melagių, geriančių ir tinginių. Tačiau ją taip pat veda iš proto nekompetencija. Jeigu ji temą žino geriau nei jos patarėjas – vargas jam. Panašus vargas ištikdavo ir politikus, teisėsaugos institucijų vadovus, kurie neišlaikydavo jos kompetencijos testo.
Prezidentei svarbu ne procesas, o rezultatas ir greitis. Jei ji ko nors siekia, jai reikia rezultato žaibiškai. D.Grybauskaitė yra pripažinusi, kad didžiausias jos trūkumas – kantrybės stoka. To ji mokėsi ir tebesimoko iš Vokietijos kanclerės Angelos Merkel.
D.Ulbinaitė, aptardama D.Grybauskaitės kaitą, pastebi, kad iš pradžių ją, siekiančią žaibiškų sprendimų, būdavo labai sunku kuo nors įtikinti, ypač kalbant apie teisinius dalykus, kurie jai buvo neįdomūs ir nuobodūs. Nebūtų nieko nuostabaus, jei D.Grybauskaitė į prezidento kėdę būtų atsisėdusi iš niekur, tačiau ji į šį postą atėjo iš eurokomisarės, atsakingos už finansinį programavimą ir biudžetą, posto. Tiesa, vėliau D.Grybauskaitė keitėsi, perprato, kad viską reikia „grįsti teise ir griežtai vadovautis Konstitucija“.
Ir dar viena D.Ulbinaitės atskleista detalė, kuri pravers tiems, kurie dar turės reikalų su D.Grybauskaite: „jei imdavo trinti smiliaus nagą, reikšdavo, kad jau nebesiklauso“. O kai sprendimas nelengvas, D.Grybauskaitė ima sukinėti laikrodžio apyrankę.
Kaip grūdinosi D.Grybauskaitė?
Kalbėdama apie savo tėvus D.Grybauskaitė šykšti žodžių. Knygoje jos mamos vardas taip ir nepaminimas, tik rašoma, kad ji dirbo „Vaikų pasaulio“ parduotuvėje batų skyriuje. Tėvo vardas minimas – Polikarpas Grybauskas. Knygoje rašoma tik tiek, kad jis buvo vieno anuomet žymaus asmens vairuotojas.
Kandidatuodama į prezidentus D.Grybauskaitė teigė neturinti nei seserų, nei brolių. Tačiau 2016 m. spauda išsiaiškino, kad D.Grybauskaitė turi brolį Albertą, kuris skundėsi gyvenantis vargingai, o sesuo su juo nenorinti bendrauti. Tiesa, D.Grybauskaitės ir jos brolio motinos skirtingos, juos sieja tik tėvas. D.Grybauskaitė niekuomet viešai nekalbėjo apie brolį.
D.Ulbinaitė rašo, kad D.Grybauskaitė neturėjo asmeninių prašymų Dievui. Ar degdama žvakeles, ar rašydama lapelį Jeruzalėje prie Raudų sienos ji Dievo prašo tik vieno – kad Lietuvai sektųsi
Iš D.Grybauskaitės šykštaus pasakojimo apie vaikystę galima suprasti, kad ji buvo skurdi. Prezidentei trūko tėvų dėmesio. Pagalbos. Tikriausiai ir meilės. Tėvo buvo vienas patarimas: jei kas skriaus – duok atgal. Taip ir grūdinosi prezidentės charakteris – viską turėjo pasiekti pati. Visiška laisvė nuo pirmos klasės. D.Ulbinaitė pasakoja, kad jau nuo šešerių metų būsimoji prezidentė paniro į knygas ir klausydavo per radiją klasikinės muzikos. „Knygos buvo visas mano pasaulis, antras pasaulis po mokyklos“, – sako prezidentė. Šeima sau negalėjo leisti nei televizoriaus, nei kelionių. Skaitė ir skaitė, o į kiemą – tik slėpynių. Knygoje tik viena D.Grybauskaitės vaikystės nuotrauka – prie radijo imtuvo. Nuotraukos su tėvais – nėra. Vietoj to – nuotrauka su buvusia anglų kalbos mokytoja Stefanija Kasiulaitiene, kuri būsimąją prezidentę mokė Salomėjos Nėries mokykloje.
Pasakojimuose apie vaikystę – jokių draugų ar draugių. Visą laiką viena.
D.Grybauskaitė tikina, kad save turėjo sukurti pati ir nesitikėti niekieno pagalbos. Čia D.Ulbinaitė subtiliai pereina prie D.Grybauskaitės santykio su religija. Nors prezidentė yra krikštyta, bažnyčioje ji labai retas svečias, nesirodo net per didžiąsias religines šventes. D.Ulbinaitė rašo, kad D.Grybauskaitė neturėjo asmeninių prašymų Dievui. Ar degdama žvakeles, ar rašydama lapelį Jeruzalėje prie Raudų sienos ji Dievo prašo tik vieno – kad Lietuvai sektųsi.
Tiesą sakant, keista tai skaityti apie tikintį žmogų. Keista, kad jis Dievo prašo tik dėl Lietuvos, o ne anapilin išėjusių artimųjų. Turėtų būti labai rimta priežastis, kad šalia Lietuvos vardo negalėtum ištarti ir sau artimų žmonių vardų.
Aprašydama tolesnius D.Grybauskaitės mokslus D.Ulbinaitė mini jos studijas Leningrado vakariniame skyriuje ir darbą kailių fabrike, kur buvo suprantama tik keiksmažodžių kalba. Vėl alinanti dienotvarkė, skurdas, alkis, asketizmas. Studijos Leningrade – vėl lyg vienuolės: jokių draugų, linksmybių, jokių romantiškų akimirkų.
Gal iš čia ateina tas D.Grybauskaitės asketiškumas, uždarumas, pompastikos vengimas, nenoras nei sau, nei kitiems leisti jokių privilegijų, stačiokiškumas. Tačiau tokia D.Grybauskaitė Lietuvoje. O būdama užsienyje ji mielai dalyvauja ir priėmimuose, puikiai bendrauja su pasaulio galingaisiais.
Iki Sąjūdžio nieko nežinojo apie tremtis, pokarį, trispalvę
D.Ulbinaitė tikina, kad D.Grybauskaitė visada jautė sunkiai paaiškinamą skolą Lietuvai. Pasak D.Ulbinaitės, viena to priežasčių galėjo būti ta, kad šeima nuo jos slėpė savo skaudžią patirtį.
Gimusi ir užaugusi sovietmečiu Dalia iki pat Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pradžios nieko nežinojo nei apie tremtis, nei apie pokario kovas, nei apie Trispalvę
Kai prezidentei nepalanki spauda ėmė naršyti po jos praeitį, rašyta, kad D.Grybauskaitės tėvas pokariu galėjo būti stribas ir net galėjo būti nuteistas už plėšikavimą. Tačiau D.Grybauskaitė apie tai niekuomet nekalbėjo, todėl negalima to priimti už tiesą.
D.Ulbinaitė apie tą nuslėptą praeitį rašo taip: „Gimusi ir užaugusi sovietmečiu Dalia iki pat Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pradžios nieko nežinojo nei apie tremtis, nei apie pokario kovas, nei apie Trispalvę“.
Knygoje nieko nerašoma apie tai, ar D.Grybauskaitė sovietmečiu buvo pionierė, komjaunuolė ar jos buvimas komunistų partijoje buvo aktyvus, ar pasyvus.
Sąjūdis susikūrė 1988 m. birželio 3 d., tačiau ir iki tol Lietuva jau laisvėjo. Tuomet būsimoji prezidentė jau nebebuvo vaikas, jai buvo 32-eji. D.Ulbinaitės knygoje rašoma, kad ji labai daug skaitė, klausėsi radijo, mokėsi Vilniaus centre, S.Nėries mokykloje. Nežinoti, kad Lietuvoje pokariu virė partizaninis karas, kad vyko trėmimai, kad nepriklausomos Lietuvos vėliava buvo trispalvė galėjo tik žmogus, kuris gyvena atsiribojęs nuo visko arba tas, kuriam tai visiškai neįdomu, kuris tai atmeta pagal sovietinės ideologijos klišes.
D.Ulbinaitė rašo, kad tik 1988 m. spalio 7 d. Gedimino pilies bokšte kylant Trispalvei D.Grybauskaitei jos jau sunkiai serganti mama papasakojo, kad jos tėvas, senelis buvo išvežti į Sibirą, o ji pati buvo jaunalietuvė. „Buvo nelengva, iš tiesų. Bet aš tada supratau, kokia jai svarbi Trispalvė, kaip svarbu, kad šalis būtų nepriklausoma“, – prisimena D.Grybauskaitė.
Prezidentė tikina, kad jai tai buvo skaudus virsmas. „Jaučiausi... gal nepasakyčiau, kad išduota. Ko gero, mama ir tėvas taip nusprendė, norėdami nuo sistemos apsaugoti. <...> Bet buvo skaudu, kad ir sistema melavo, ir iš tėvų ne viską girdėjau. Tie atradimai buvo gana skausmingi“, – atsiveria prezidentė.
Ji tikina, kad po šio praregėjimo „pareiga savo šaliai ir Lietuvos kūrimas tapo nelyginant gyvenimo įprasminimu“.
Kietos Prezidentės kaukė
D.Ulbinaitė atskleidžia, kad kai D.Grybauskaitė nusprendė siekti prezidento posto, buvo atliktas tyrimas, kokio valstybės vadovo žmonėms reikia. Tyrėjai gavo išvadą, kad žmonėms „nereikia klystančio, atsiprašinėjančio, turinčio silpnybių prezidento. Kietas Prezidentės įvaizdis atitiko žmonių lūkesčius“.
D.Grybauskaitė niekuomet neatsiprašinėjo dėl savo sprendimų, nerodė savo silpnybių ir tik į kadencijos pabaigą keletą kartų užsiminė apie klaidas.
D.Grybauskaitė šios kaukės nenusiėmė visus dešimt metų, nors jos komanda ją pažįsta ir kitokią – dėmesingą savo darbuotojams, jautrią, turinčią puikų humoro jausmą, susigraudinančią („Prezidentę sugraudindavo kiekvienas nuoširdžiai jai ir Lietuvai į pagalbą stojantis žmogus“), bet tik tuomet, kai viešuomenė to nemato. Ir visada vieną. Net D.Grybauskaitės pomėgiai vienišiaus – gėlės, sodas, bitės.
Slapti Prezidentės patarėjai
D.Ulbinaitė rašo, kad D.Grybauskaitė yra vyturys ir į prezidentūrą jos automobilis įsukdavo 6.15 val., kai dar nieko nebūdavo. Ankstyvais rytais ją retkarčiais aplankydavo žmonės, kurių nuomonė jai svarbi.
Kas jie? Pasirodo, du amžini oponentai. Ilgametis Seimo pirmininkas, socialdemokratų patriarchas Česlovas Juršėnas ir konservatorių patriarchas Vytautas Landsbergis. Abu liudija, kad ne visuomet pritardavo prezidentei, ne visuomet ji girdėdavo jų argumentus, tačiau abu tikina niekada nesuabejoję jos vertybėmis.
Trečias knygoje minimas patarėjas, kurio D.Grybauskaitė klausydavosi, – buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, dabar Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) teisėjas Egidijus Kūris.
Nuo A.Brazausko iki V.Landsbergio: kas D.Grybauskaitę stūmė į prezidentus?
D.Ulbinaitė knygoje atskleidžia, kad pirmo raginimo kandidatuoti į prezidentus D.Grybauskaitė sulaukė... 2003 m., kai dar buvo Algirdo Brazausko Vyriausybės finansų ministrė.
Ir ne iš A.Brazausko, o iš... tuomet jau iš aktyvios politinės veiklos besitraukusio Vytauto Landsbergio, kuris tiesiog atėjo ir pasiūlė jai kandidatuoti. D.Grybauskaitę toks siūlymas šokiravo ir ji atsisakė. Tačiau knygoje neatskleidžiama, kodėl V.Landsbergis būtent D.Grybauskaitei pateikė pasiūlymą. 2003 m. prezidentas Valdas Adamkus siekė perrinkimo, tačiau netikėtai pralaimėjo Rolandui Paksui.
Tuomet D.Grybauskaitės atsakymas buvo kategoriškas: „Niekada neįsivaizdavau ir nemaniau, kad galiu pretenduoti ar bent norėti būti prezidente“.
D.Ulbinaitė rašo, kad D.Grybauskaitė komfortiškai jautėsi A.Brazausko užuovėjoje. Šis ja visiškai pasitikėjo, suteikė veiksmų laisvę ir gynė nuo savo partijos bei oponentų atakų. Č.Juršėnas D.Ulbinaitei išduoda, kad A.Brazauskas su D.Grybauskaite gerai sutardavo ir dėl to, kad „buvo į dešinę pakrypęs“, o jie abu buvo vienos „dūšios“.
Tačiau 2004 m. partijos spaudimas dėl D.Grybauskaitės A.Brazauskui padidėjo tiek, kad reikėjo rinktis – ar tapti socialdemokrate, ar ieškoti kitų galimybių. D.Grybauskaitė pasirinko eurokomisarės karjerą, nes priklausymas komunistų partijai jai tapo viso gyvenimo žaizda: „Po Nepriklausomybės atkūrimo sau pasižadėjau daugiau tikrai niekada gyvenime nebūti jokios partijos nare“.
Tačiau baigiantis sėkmingai eurokomisarės kadencijai D.Grybauskaitė sugrįžo prie minties apie prezidento postą. Kas ją tuomet kalbino? Vienas aktyviausių – dabartinis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Žinoma, ir V.Landsbergis. D.Grybauskaitė tuomet net vadinta „Landsbergio projektu“. D.Grybauskaitė nesėkmingai buvo įkalbinėjama pora metų, bet 2009 m. pagaliau apsisprendė. Kaip pati sako – spiriama pareigos Lietuvai. Paskutinis lašas, padėjęs apsispręsti, buvo ekonominė krizė, kuri visu sunkumu užgulė Lietuvą. Ir ypač – 2009 m. sausio 16 d. prie Seimo kilusios riaušės.
D.Ulbinaitė rašo, kad toks sprendimas patiko ne visiems. Ir tuomet šioje knygoje bene vienintelį kartą pamini prezidentą Valdą Adamkų, su kuriuo pirmaisiais kadencijos metais D.Grybauskaitė elgėsi pabrėžtinai šaltai, V.Adamkus ne kartą skundėsi net buvęs ignoruojamas. D.Ulbinaitė rašo, kad net V.Adamkus balsavo ne už D.Grybauskaitę, o už kitą kandidatą – Algirdą Butkevičių, kurį D.Grybauskaitė įveikė jau pirmajame ture.
Kaip D.Grybauskaitė matė Lietuvą?
Iš Briuselio, kuriame užsitarnavo gerą vardą, pagarbą, į Lietuvą D.Grybauskaitė grįžo tarsi į priešo teritoriją. Kaip ji tuomet matė Lietuvą?
D.Ulbinaitė rašo, kad tuo metu Lietuvoje varžėsi januškinio (pagal didelę įtaką prezidentui Valdui Adamkui ir jo aplinkai turėjusio Užsienio reikalų ministerijos šulo Albino Januškos pavardę, – red. past.) stiliaus „valstybininkai“ – aukštų Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnų, politinių šulų, diplomatų, žurnalistų, verslininkų ratelis. Ir „Vanagai“ – dapkinio stiliaus (pagal su koncernu „MG Baltic“ siejamo žurnalisto Tomo Dapkaus pavardę, – red. past.) politologų, apžvalgininkų, susisaisčiusių veikiau su dešiniuoju politiniu sparnu, grupė.
Iš Briuselio, kuriame užsitarnavo gerą vardą, pagarbą, į Lietuvą D.Grybauskaitė grįžo tarsi į priešo teritoriją. Kaip ji tuomet matė Lietuvą?
Abi grupės, pasak D.Ulbinaitės, turėjo savo žmonių kertinėse valstybės institucijose ir daug įtakos politiniams ir ekonominiams procesams. Ir abi bandė padaryti poveikį D.Grybauskaitei. Žinoma, nesėkmingai, nes jei kas bando spausti D.Grybauskaitę, ji būtinai padarys priešingai. Kaip ir dabartinis premjeras Saulius Skvernelis.
10 metų apkasuose
D.Ulbinaitė piešia apokaliptinį 2009-ųjų Lietuvos vaizdą: siautėja ekonominė krizė, visi visų bijo, reikalai sprendžiami naudojantis neteisėta įtaka, klesti korupcija, nekompetencija, šalį vairuoja ir melžia oligarchai. Tad iš Briuselio nusileidusi D.Grybauskaitė apsikasė prezidentūroje ir pasiraitojo rankoves.
D.Ulbinaitė rašo, kad dirbdama Briuselyje D.Grybauskaitė išmoko daryti kompromisus, kantrybės: „įtikinimas ir pritarimas yra net svarbiau negu pats sprendimas“. Tačiau grįžusi į Lietuvą vėl paėmė į rankas kirvį ir virto ta D.Grybauskaite, kuriai nėra palauk, kuri nepripažįsta kompromisų.
D.Grybauskaitę baisiausiai įžeidė vieno knygoje neįvardijamo koncerno bandymas jai pasiūlyti sandėrį ir paveikti jos sprendimus – „tvarkyti akcizus, kažką paskirti, kažką atstatydinti“. Pasak D.Ulbinaitės, prieš prezidentę susivienijo visi – ir „valstybininkai“, ir „vanagai“, ir neįvardijami oligarchai. Prezidentė laikėsi savo, tuomet esą pradėjo piltis informacija apie jos komunistinę praeitį.
D.Ulbinaitė rašo, kad ši tema D.Grybauskaitei buvo labai skaudi, nors knygoje tikina, kad D.Grybauskaitė sovietmečiu kartu su kolegomis kariavo „savo karą“ – neleido TSKP perimti partinės mokyklos Vilniuje pastatų.
Knygoje peršama mintis, kad D.Grybauskaitė su korumpuota sistema nenuilstamai kovojo visus 10 metų, o oponentai visą tą laiką nuolat ieškojo galimybių jai pradėti apkaltą. Apkaltos grėsmė paminima keletą kartų. Matyt, prezidentei tai buvo svarbu, ypač turint omeny Rolando Pakso, kuris buvo taip pat „kitoks prezidentas“ apkaltą.
Gėda dėl Sausio 13-osios
D.Ulbinaitė rašo, kad D.Grybauskaitė turėjo ir kitą žaizdą – sausio 13-osios. Tuomet ji nebudėjo prie laužų: „dieną apėjo, buvo visur, o sutemus grįžo prie televizoriaus“.
Pasak D.Ulbinaitės, prezidentė būtent dėl to šešerius metus atsisakydavo eiti kartu prie atminimo laužų. Ir tik 2016 m. ryžosi ateiti po ilgų įkalbinėjimų ir įtikinėjimų.
Ar išmokta Garliavos pamoka?
D.Ulbinaitė rašo, kad 2009 m. Garliavos įvykiai, kai Drąsius Kedys savo dukters motiną Laimą Stankūnaitę ir grupę kitų asmenų apkaltino seksualiniais nusikaltimais prieš mergaitę, prezidentei buvo didelis išbandymas.
Ši istorija baigėsi tragedija – buvo nušautas teisėjas Jonas Furmanavičius ir L.Stankūnaitės sesuo Violeta Naruševičienė. Po metų rastas negyvas D.Kedys, paslaptingomis aplinkybėmis žuvo jo kaltintas Andrius Ūsas, buvo mirtinai sumuštas šiuose įvykiuose minėto Kauno apygardos teismo pirmininko Alberto Milinio įsūnis. O pedofilijos skandalą įpūtusi D.Kedžio sesuo Neringa Venckienė atsisakė grąžinti mergaitę motinai.
Tuomet prezidentė sulaukė daug kritikos, kad neatleido N.Venckienės iš pareigų, nors ji buvo pripažinta pažeidusi teisėjos etiką, taip pat viešai teigė mananti, jog N.Venckienė vykdo teismo sprendimą atiduoti mergaitę motinai, nors teisėja to piktybiškai nedarė.
Pasinaudodama šiuo skandalu vėliau N.Venckienė įkūrė partiją „Drąsos kelias“ ir pateko į Seimą, o galiausiai pabėgo nuo Lietuvos teisėsaugos į JAV, kur galiausiai buvo surasta ir dabar laukia ekstradicijos į Lietuvą.
D.Ulbinaitė atskleidžia, kas tuo metu stabdė prezidentę: „Riba buvo tokia trapi, kad vienas neatsargus žodis galėjo virsti apkalta“
D.Ulbinaitė tikina, kad ši istorija iki šiol neįmenama mįslė. Ji tikina, kad „dėl vaikų Prezidentė būdavo pasirengusi padaryti viską“, bet tuomet „vienintelį kartą matėme Prezidentę sutrikusią, susijaudinusią, susigraudinusią, neturinčią aiškaus sprendimo, ir net nuojauta tylėjo“.
Kai 2012 m. gegužės 17 d. rytą policija ėmė šturmuoti N.Venckienės namus ir jėga išgabeno mergaitę, D.Grybauskaitė sušaukė patarėjus, bet taip ir nežinojo, ką turi pranešti visuomenei.
D.Ulbinaitė atskleidžia, kas tuo metu stabdė paprastai drąsią, nekrūpčiojančią ir ryžtingą prezidentę: „Riba buvo tokia trapi, kad vienas neatsargus žodis galėjo virsti apkalta“.
Vėliau D.Grybauskaitė viešai ne kartą buvo klausiama, ar nesijaučia klydusi per Garliavos skandalą. „Kodėl aš turėčiau aiškintis ir daryti kažkokius teorinius palyginimus? Ir iš viso, ar Lietuvoje nėra kitų problemų?!“, – 2012 m. liepos 12 d. spaudos konferencijoje rėžė D. Grybauskaitė. Prisiminkime: Lietuvos žmonėms reikėjo neklystančio ir neatsiprašinėjančio prezidento.
D.Ulbinaitė tikina, kad Garliavos istorija buvo lūžio taškas, kai D.Grybauskaitė ir jos komanda suprato, kad reikia visuomet būti niekieno pusėje, atsiriboti nuo emocijų, labiau įsiklausyti į teisinius argumentus.
Tačiau knygos pradžioje kalbėdama apie D.Grybauskaitės reikalavimą turėti argumentų, D.Ulbinaitė pamini kitą atvejį, kai D.Grybauskaitė nesuvaldė emocijų, o tai leido tuomet vidaus reikalų ministrui Sauliui Skverneliui laimėti viešųjų ryšių kovą.
2015 m. kovą Vilijampolės socialinės globos namuose kalbėdamasi su žurnalistais D.Grybauskaitė gavo „skubotą, nepaaiškinančią aplinkybių“ patarėjo žinutę apie per kontrabandininkų gaudynes į nugarą nušautą vaiką. D.Grybauskaitė nedelsė nė sekundės ir rėžė emocingą pareiškimą, kad pareigūnai panaudojo perteklinę jėgą. Į tai vidaus reikalų ministras S.Skvernelis atsakė emocingu viešu laišku pareigūnams, kurių prašė nebijoti, nesiklaupti, kovoti ir nepasiduoti politikų spaudimui. Lygiai taip pat, kaip per dvi savo kadencijas D.Grybauskaitė kartojo teisėsaugos institucijų vadovams.
Tyrimas vėliau parodė, kad pareigūnų veiksmai buvo teisėti. Bet D.Grybauskaitė ir tuomet nenusiėmė neatsiprašinėjančio ir neklystančio prezidento kaukės.
Santykiai su A.Kubiliumi, A.Butkevičiumi, S.Skverneliu
D.Grybauskaitė per savo dvi kadencijas dirbo su trimis vyriausybėmis – Andriaus Kubiliaus, Algirdo Butkevičiaus ir dabartine Sauliaus Skvernelio. Pasak jos patarėjo vidaus politikos klausimais Mindaugo Lingės, nė vienas Seimas ar premjeras, su kuriais jai teko dirbti, „didele meile jai nedegė“.
Tačiau knygoje pabrėžtinai vengiama atskleisti D.Grybauskaitės požiūrį į atskirus politikus. Išreiškiamos tik jos vertybinės nuostatos santykiuose su vyriausybėmis. Tos nuostatos visada privesdavo prie kovos ir konfliktų.
Dirdama su A.Kubiliaus vyriausybe D.Grybauskaitė kovojo su verslą bei politiką supainiojusiais ministrais.
Aprašomas tik vienas įdomesnis epizodas, kai A.Kubilius mūru stojo už vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio atleistus Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovą Vitalijų Gailių ir jo pavaduotoją Vytautą Giržadą. Prezidentė buvo įsitikinusi, kad tai padaryti buvo būtina. Knygoje nurodoma tokia priežastis: FNTT kažkas nutekino informaciją apie būsimą banko „Snoras“ uždarymą. A.Kubilius nenusileido, tuomet D.Grybauskaitė išėjo, palikusį jį vieną savo kabinete.
Krizę sukėlęs R.Palaitis vėliau pats atsistatydino, V.Gailiaus ir V.Giržado kaltė nebuvo įrodyta.
Aprašydama A.Butkevičiaus Vyriausybę D.Ulbinaitė vartoja sąvoką „politikos kriminalizavimas“. Ji aprašo atvejus, kaip prezidentė egzaminavo A.Butkevičiaus ministrus, nes artėjo Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai, tad valstybės vadovė nenorėjo gėdos. Didžiausia problema tapo į valdžią atėjusi Darbo partija, kuri jau buvo teisiama dėl „juodosios buhalterijos“. Tačiau prezidentei, deklaravusiai, kad šios politinės jėgos neprileis prie Vyriausybės, teko nusileisti ir pasitenkinti egzaminais ministrams.
Santykiai vis kaito, kol galiausiai, 2016 m., likus keliems mėnesiams iki Seimo rinkimų, D.Grybauskaitė nustojo bendrauti su premjeru A.Butkevičiumi, kurį D.Ulbinaitė vadina „korupciją dangstančiu premjeru“.
Santykiai su 2016 m. Seimo rinkimus laimėjusia Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga iš pradžių buvo neblogi, bet vėliau prasidėjo įtampos su premjeru Sauliumi Skverneliu.
Iš viešai žinomų įvykių šiek tiek daugiau D.Ulbinaitė atskleidžia aprašydama premjero sprendimą 2018 m. gruodžio 3 d. atleisti tris ministrus. Tai prezidentei buvo nemaloni staigmena, nes premjeras prieš pora dienų buvo patikinęs, kad pirmadienį priims reikiamus sprendimus dėl mokytojų streiko. O vietoj to pakeliui į Suomiją prezidentė sulaukė žinios apie trijų ministrų atstatydinimą.
Tulpių paštas – tik puolimas?
Knygoje užsimenama ir apie vieną nemaloniausių D.Grybauskaitę ištikusių skandalų – „tulpių paštą“, kai 2018 m. balandį, prokuratūrai jau baigus ikiteisminį tyrimą politinės korupcijos byloje, kurioje figūravo koncerno „MG Baltic“ vadovai, o buvęs Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis įtariamas dėl kyšio paėmimo, „Lietuvos rytas“ paskelbė D.Grybauskaitės ir E.Masiulio slaptą susirašinėjimą elektroniniu paštu. Prezidentė jam rašydavo iš el.pašto tulpes@lrp.lt.
Tuomet kilo didelis skandalas dėl to, jog prezidentė galėjo žinoti apie E.Masiulio neskaidrius ryšius su verslininkais, tačiau nieko nedarė, kad ji politinius procesus bando valdyti neetiškomis priemonėmis. D.Ulbinaitė šį skandalą vadina „dar vienu koordinuotu puolimu“ ir nieko daugiau neaiškina, tik priduria, kad „tąkart irgi reikėjo beprotiškos savitvardos ir psichologinės parengties“. Ir cituoja prezidentę, kad ji izoliavo savo asmeninį gyvenimą, kad nebūtų pažeidžiama.
Nugalėti oligarchai
Knygoje daug rašoma apie kovą su oligarchais, kuri tęsiasi per visą D.Grybauskaitės dešimtmetį. Tačiau D.Ulbinaitė neviešina jokių paslapčių, atkartoja tai, kas jau viešai žinoma.
Rašydama apie LEO LT projektą D.Ulbinaitė jį vadina afera. Ji teigia, kad D.Grybauskaitė šį projektą dar prieš tapdama prezidente vertino kaip bandymą pasipelnyti iš valstybės.
D.Ulbinaitė rašo, kad LEO LT buvo sukurta ne valstybės strateginiams projektams įgyvendinti ir atominei elektrinei statyti, o pasipelnyti iš elektros sistemos. Kad taip bus, neva patvirtino ir vienas „Vilniaus prekybos“ akcininkų Žilvinas Marcinkevičius, pristatęs šį projektą tuomet dar eurokomisarei. Kaip Ž.Marcinkevičius tai patvirtino, D.Ulbinaitė nedetalizuoja.
Prezidentės inicijuotas SGD terminalo projektas ir dujų vamzdyno susigrąžinimas iš „Gazprom“ knygoje vadinamas epochiniu
Tačiau D.Grybauskaitės požiūris į Ž.Marcinkevičiaus atstovaujamą verslo grupę susiformavo dar tuomet, kai ji dirbo finansų ministre. 2002 m. „Vilniaus prekyba“, pasinaudojusi neįgaliųjų organizacijos valdytu turtu, rado įstatymuose spragų ir susigrąžino iš valstybės daugiau nei 76 mln. litų PVM. D.Grybauskaitei dėl to buvo ilgai priekaištaujama.
D.Ulbinaitei rašant apie LEO LT pirmuoju smuiku griežia tuometis energetikos ministras Arvydas Sekmokas, net keikęs prezidentę dėl jos spaudimo, bet galiausiai pripažinęs, kad ji buvo teisi. Išardžius LEO LT, pasak A.Sekmoko, D.Grybauskaitė tapo visagalė. Tuomet pradėti kiti didžiuliai projektai – taip ir neįvykęs Visagino atominės elektrinės, dujų tiekimo infrastruktūros susigrąžinimas iš „Gazprom“, Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo, dujų ir elektros jungčių su Europa.
Prezidentės inicijuotas SGD terminalo projektas ir dujų vamzdyno susigrąžinimas iš „Gazprom“ knygoje vadinamas epochiniu. D.Ulbinaitė, cituodama A.Sekmoką, rašo, kad šis sprendimas yra dabartinių jokių Lietuvos ir Rusijos santykių pasekmė.
Rašydama apie žlugusį Visagino atominės elektrinės projektą D.Ulbinaitė rašo, kad „galime nujausti“ kas dėl to kaltas, tačiau tik nuojauta ir apsiriboja.
Atskiro skyriaus nusipelnė ir D.Grybauskaitės kova su „rubikoniniu icoru“ šilumos ūkyje. Tačiau čia irgi apsiribojama situacijos aprašymu ir konstatuojama prezidentės pergalė.
Sunkus teisėsaugos skaidrinimas
Pristatydama D.Grybauskaitės nesibaigiančią kovą už teisėsaugos skaidrinimą D.Ulbinaitė pasakoja graudžią istoriją, kaip vaikystėje būsima prezidentė nugvelbė iš kaimyno spalvingą dėžutę ir mamos paliepta turėjo ją grąžinti: „Tai buvo baisus jausmas. Nuo tada nieko svetimo nepaliečiau“.
D.Grybauskaitė rado supuvusią teisėsaugą, kuri dirbo pagal užsakymus. Taip tiesiai ir rašoma, kad politiniai užsakymai buvo ne tik STT, bet ir VSD kasdienybė
D.Ulbinaitė pasakoja, kad tapusi prezidente D.Grybauskaitė rado supuvusią teisėsaugą, kuri dirbo pagal užsakymus. Taip tiesiai ir rašoma, kad politiniai užsakymai buvo ne tik STT, bet ir VSD kasdienybė.
Pasakojama istorija, kaip tuometis Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas atėjo pasiteirauti, ką galima liesti. Jis neįvardijamas, tačiau iš vėlesnių aplinkybių galima manyti, kad tai buvo STT vadovas Žygimantas Pacevičius. D.Grybauskaitė iškart nusprendė, kad jį pakeis, tačiau čia jai pagalius ėmė kaišioti Seimas.
D.Ulbinaitės lūpomis prezidentė skundžiasi, kad Seimas bei interesų grupės stabdė ir jos ryžtingus užmojus išskaidrinti teismus, prokuratūrą, nes vilkino susikompromitavusių vadovų atstatydinimą bei atmesdavo jos parinktus naujus vadovus.
D.Ulbinaitė rašo, kad po didelių pastangų prezidentei pavyko į teismų sistemą atvesti naujus, valstybei pasiryžusius dirbti žmones, o sunkiau buvo su Generaline prokuratūra, kuriai niekas nenorėjo vadovauti. Galiausiai prezidentei pavyko įkalbinti vadovauti Darių Valį, tačiau prokuratūros senbuviai visaip jam trukdė dirbti.
Kai D.Grybauskaitė nutarė D.Valį pakeisti žmogumi ne iš prokuratūros sistemos, Seimas iš pradžių blokavo du jos kandidatus, kol galiausiai generaliniu prokuroru tapo teisėjas Evaldas Pašilis. Tačiau šiuo metu ir jis oponuojančių prokurorų kaltinamas nepotizmu bei kišimusi į prokurorų nepriklausomumą, jų tiriamas bylas.
Prezidentė knygoje šių peripetijų niekaip nekomentuoja. Už ją kalba patarėja teisės klausimais Rasa Svetikaitė, E.Kūris, V.Landsbergis.
Politikai ne kartą yra viešai pažėrę įtarimų, kad D.Grybauskaitė ar jos patarėjai kišasi į teisėsaugos darbą, valdo pažymomis, tačiau D.Ulbinaitė cituoja D.Grybauskaitę, kad ji teisėsaugos vadovams nuolat kartojo: prezidentės skambučių ar nurodymų nebus – turite dirbti patys.
Beje, šiemet Lietuvą sukrėtęs dar neregėto masto teisėjų ir advokatų korupcijos skandalas knygoje taip pat pristatomas kaip prezidentės nuopelnas. Ji pasirašė dekretus, leidžiančius teisėjus patraukti teisinėn atsakomybėn. „Taigi teisinė sistema atsikrato klaninio jungo, kovoja su korupcija, kaip Prezidentė ir svajojo, neliečiamųjų vis mažiau, teisėsauga iš tikrųjų tampa savarankiška ir nepriklausoma“, – rašo D.Ulbinaitė.
Sugriuvusių santykių su Lenkija paslaptis
D.Ulbinaitė rašo, kad D.Grybauskaitė prezidentavimo meno pirmiausia mokėsi iš knygų. Skaitė Margaret Thatcher, Mahatmos Gandhi, Aleksandro Makedoniečio, Hillary Clinton, Winstono Churchillio biografijas. Kai kurios jų padarė didelę įtaką.
Ypatingi ryšiai ją siejo su tuomete Suomijos prezidente Tarja Halonen, kuri jautė pareigą jai patarti, pamokyti, padėti. Tačiau savo mokytoju D.Grybauskaitė laiko Lenkijos prezidentą Lechą Kaczynskį, kuris 2010 spalį Rusijoje žuvo per lėktuvo katastrofą.
Būta dalykų, kurie papiktintų didelę dalį Lietuvos visuomenės dėl to, kaip elgėsi tuometė Lenkija ir kai kurie jos politikai. Tačiau juos sužinoti dar per anksti
L.Kaczynskis D.Grybauskaitei buvo tarsi tėvas. „Aiškino, kaip elgtis, ką daryti, ir pasakojo apie vieną kitą lyderį“, prisimena prezidentė. Lietuvos ir Lenkijos vadovų santykiai buvo puikūs, tuomet buvo geri ir valstybių santykiai.
D.Ulbinaitė rašo, kad po L.Kaczynskio žūties D.Grybauskaitę sukrėtė, kad santykiai su nauju Lenkijos vadovu, beje turinčiu lietuviškų šaknų, Bronislawu Komorowskiu tapo grįsti tik interesais, o iš Lenkijos girdėjome tik reikalavimus, ką Lietuva turi padaryti dėl draugystės“. Santykiai atšalo tik iki oficialių reikalų. Knygoje buvęs prezidentės patarėjas užsienio politikos klausimais Darius Semaška intriguoja, kad būta dalykų, kurie papiktintų didelę dalį Lietuvos visuomenės dėl to, kaip elgėsi tuometė Lenkija ir kai kurie jos politikai. Tačiau juos sužinoti dar per anksti.
Pasaulinio kalibro lyderė
Ir D.Ulvydo filme „Valstybės paslaptis“, ir D.Ulbinaitės knygoje D.Grybauskaitė visai kitokia užsienio politikoje. Ten ji – visų mylima, gerbiama, nuoširdi, draugiška, švytinti, šmaikšti, principinga, drąsi, profesionali ir įtakinga. Ne kariaujanti, o savo netikėtų, drąsių sprendimų dėka pasiekianti neįtikėtinų rezultatų.
Ir filme, ir knygoje D.Grybauskaitė, aptariant jos vykdytą užsienio politiką, vaizduojama kaip pasaulinio kalibro lyderė
Ir filme, ir knygoje D.Grybauskaitė, aptariant jos vykdytą užsienio politiką, vaizduojama kaip pasaulinio kalibro lyderė, sugeba prilygti ar net įveikti pasaulio galinguosius. O jos netradiciniai, iš pradžių net šokiruojantys sprendimai Lietuvai atneša daug naudos. Prezidentė akcentuoja, kad santykiuose su kitomis šalimis niekam neleis Lietuvos stumdyti ir iš partnerių reikalaus pagarbos, kad ir kas jie bebūtų.
Štai D.Grybauskaitė 2013 m. per derybas dėl daugiametės 2014-2020 m. ES finansinės perspektyvos, kai buvo smarkiai apkarpytas ES biudžetas, sugebėjo Lietuvai išsiderėti 4 milijardais litų daugiau.
-
Filmo apie D.Grybauskaitę režisierius: „Darbinis pavadinimas galėtų būti „Prezidentė irgi žmogus“
-
Įvertino D.Ulvydo „Valstybės paslaptį“: vieniems trūko objektyvumo, kiti iš naujo pažino prezidentę
-
Filmas „Valstybės paslaptis“: šuoliais per dešimt prezidentės D.Grybauskaitės metų
-
Vytautas Landsbergis: Dokumentika apie mus
-
Prezidentės patarėja Daiva Ulbinaitė parašė knygą apie Dalią Grybauskaitę „Nustokim krūpčiot“
-
Knygos „Nustokim krūpčiot. Prezidentė Dalia Grybauskaitė“ ištrauka. Improvizacijos galia
2010 m. D.Grybauskaitė sukelia skandalą, kai demonstratyviai atsako vykti į JAV prezidento Baracko Obamos pietus JAV. Kodėl? Nes gauna žinių, jog JAV ir Rusija sutarė Baltijos oro erdvės gynybą palikti Rusijos įtakos zonoje. Po šio akibrokšto JAV šio sumanymo atsisako. O po kelių metų B.Obama jau priima D.Grybauskaitę Baltuosiuose rūmuose, jos asmeniniu draugu tampa JAV viceprezidentas Joe Bidenas.
Vėliau D.Grybauskaitė šokiruoja diplomatus garsiai prabilusi apie tai, kad NATO neturi realių gynybos planų. Dėl to plaukus raunasi net užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Bet šis akibrokštas, pasak D.Ulbinaitės, baigiasi tuo, kad ir planai yra, ir Lietuvoje dislokuoti NATO kariai, yra NATO vadavietė.
Dar viena D.Grybauskaitės pergalė – 2018. liepos 13 d. vykęs NATO viršūnių susitikimas Briuselyje. D.Ulbinaitė tikina, kad D.Grybauskaitė išgelbėjo šį susitikimą, savo kvalifikuota ir argumentuota kalba sutramdžiusi JAV prezidentą Donaldą Trumpą, užsipuolusį Vokietiją ir kitas ES šalis, neskiriančias pakankamai lėšų gynybai.
Taip pat – ir D.Grybauskaitės pastangomis „suvienyta Europa“, kai ji įtikino dvejojančias šalis išsiųsti Rusijos diplomatus, taip atsakant į buvusio Rusijos šnipo Sergejaus Skripalio ir jo dukros apnuodijimą Didžiojoje Britanijoje.
Užsienio politikos kontekste minimas ir pirmosios jos kadencijos pradžioje Lietuvą ištikęs Centrinės žvalgybos valdybos kalėjimo Antaviliuose skandalas. D.Ulbinaitės cituojama prezidentė niekur tiesiogiai neteigia, kad kalėjimas buvo, tačiau leidžia suprasti, kad tai galėjo būti mūsų kaina už stojimą į NATO. Daugiau pasako E.Kūris, kurio nuomone, kalėjimas neabejotinai buvo, be to, yra konkretūs žmonės, kurie už tai Lietuvoje gavo milijonus dolerių. E.Kūris stebisi, kodėl teisėsauga jų nenustato.
Tokia D.Grybauskaitė norėtų išlikti istorijoje. Tokia jos versija. Kiek ji toli ar arti tiesos? Atsakyti į šį klausimą tikriausiai reikės dar ne vienos knygos.
