Labdaros renginio metu užpultas ir sunkiai sužalotas P.Adamowiczius mirė pirmadienį, sausio 14 dieną. Tokia netikėta nelaimė sukrėtė visą Gdanską, užuojautą ne tik artimiesiems, bet ir visiems miestiečiams reiškė Lenkija, kaimyninės šalys, visas pasaulis.
Užsikrėtęs Vilniaus bacila
Ir Lietuva – šalies, Vilniaus vadovai. Su Vilniumi P.Adamowiczių siejo ypatingas ryšys. Tai jis buvo iniciatorius glaudaus Vilniaus ir Gdansko bendradarbiavimo, jis prisidėjo, kad Gdanske vyktų Vilniaus dienos, o Vilniuje – Gdansko. 2011 metais P.Adamowiczius buvo apdovanotas garbingiausiu Vilniaus miesto apdovanojimu – Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus vardo garsinimą.
Tuomet jis apdovanojimų ceremonijoje nedalyvavo, kadangi Vilniuje buvo buvęs vos prieš kelias savaites, tad padėką įrašė iš anksto. Tačiau Lietuvos sostinėje P.Adamowiczių galima būdavo sutikti, kartais – net kelis kartus per metus. Kaip 15min pasakojo su juo nuolat ryšius palaikęs Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovas Vilniaus taryboje, buvęs vicemeras Jaroslavas Kaminskis, Pawelas čia atvažiuodavo ir darbiniais reikalais, bet mėgo lankytis ir savo malonumui. Su tėvu, broliu, dukra.
„Priešpaskutinį kartą jis buvo berods 2016 metais su dukra, tada pasakė, kad ji jau pakankamai suaugusi, kai gali užsikrėsti Vilniaus bacila. Jis pats buvo užsikrėtęs, mylėjo tą miestą, – su liūdesio gaida prisiminė J.Kaminskis. – 2017-aisiais Gdanske susitikome per Vilniaus dienas, prisėdome kiek atokiau ir Pawelas man pasakė, kad jie su broliu svarsto galimybę surinkti Lietuvoje likusius šeimos narius ir gegužės mėnesį 2018 metais surengti tėvo 90-metį. Bet dėl tėvo sveikatos problemų, deja, tai neįvyko. Bet ir brolis, ir jis atvažiuodavo į Vilnių.“
P.Adamowiczius aktyviai dalyvavo abiejų miestų atstovų susitikimuose, o jų būta įvairių – ir kultūros renginių, ir apsikeitimų patirtimi kitose srityse, tarkim, viešosios tvarkos, biudžeto formavimo ir t.t.
„Su juo galima buvo visomis temomis kalbėtis. Kai susitikdavome, jo vienas pirmųjų klausimų visada būdavo – kuo galiu padėti? Priimant sprendimus, susijusius su Vilniumi, bendrais projektais, nebūdavo stabdymo, delsimo, pasakydavo „darom“ ir visi turėdavo daryti“, – pasakojo J.Kaminskis.
Kartą paklaustas, kokių turi planų dėl Vilniaus dienų Gdanske, keleriems metams į priekį jos planuojamos, P.Adamowiczius šyptelėjo: „Jos vyks iki pasaulio pabaigos ir dar viena diena ilgiau.“ Tai garsioji frazė skambanti labdaros renginio „Didysis šventinis labdaros orkestras“ metu.
Tėvai – iš Vilniaus
Apie Gdansko mero ryšius su Vilniumi užsiminta ir per jo laidotuves (jose dalyvavo ir J.Kaminskis kartu su Vilniaus meru Remigijumi Šimašiumi). Bazilikoje atsisveikinimo žodį tarusi jo pavaduotoja, dabar laikinai einanti Gdansko merės pareigas Aleksandra Dutkiewicz priminė, kad P.Adamowiczius buvo pirmos kartos gdanskietis: „Kaip ir daugelis šio miesto gyventojų. O jo tėvai – iš Vilniaus krašto.“
Gdanskas po Antrojo pasaulinio karo ištuštėjo. Ir ne tik karas praretino miesto gyventojų gretas, po karo vokiečių tautybės žmonėms teko palikti gimtuosius namus, kraustytis į nežinią. O jų vietą neretai užėmė taip pat savo namus turėję palikti lenkai iš Vilniaus, Vilniaus krašto, Baltarusijos.
Taip ir Teresa bei Ryszardas Adamowicziai, nužudytojo mero tėvai, atsidūrė Gdanske 1946 metais, iš karto po karo. Tvn24.pl tuoj po Gdansko mero mirties papasakojo Pawelo tėvo istoriją – kaip jis pasiekė šį miestą, kaip čia bandė įsikurti.
„Būsimojo mero tėvas tuomet buvo 18-os. Vėliau pasakojo apie save, kad buvo repatrijuotas, išvarytas, kadangi savo gimtinę paliko Vilniuje, tai buvo butas Pilsudskio gatvėje (dabartinė Algirdo – red. past.) miesto centre.
Į Gdanską jis su tėvais važiavo gyvuliniame vagone dvi savaites su dar dviem šeimomis ir kuklia manta, nes sovietai neleido lenkams išsivežti per daug. Atvykus juos atgyvendino vokiečių karo belaisvių stovyklos barake, kur galėjo likti kelias savaites. Pradėjo ieškoti, kur galės gyventi vėliau. Ir rado – už du kilogramus lašinių“, – rašo tvn24.pl.
Du kilogramai lašinių
Šią istoriją Ryszardas Adamowiczius pats yra pasakojęs: kartą jis su tėvais ėjo viena Gdansko gatve ir sutiko dvi vokietes, kurių ir paklausė, gal jos žino apie laisvą butą.
„Moterys, daug negalvojusios, paklausė: – O ko čia atvykote? Vaikinas, kuris šiek tiek pramoko vokiečių kalbos Vilniaus okupacijos metais, paaiškino, kaip mokėjo, kad iš gimtojo miesto galėjo būti išvežti toliau į Rytus, į Sibirą, kurio taip bijojo vokiečiai, todėl panoro judėti į Vakarus. Taip žodis po žodžio išsišnekėjo – lenkai, kurie turėjo palikti savo namus, ir vokietės, kurie netrukus patrauks jų pėdomis. Būsimasis mero tėvas išgirdo, kad dvi moterys, kurios Gdanską paliks po mėnesio, jau yra pasiruošusios išsikraustyti pas savo pažįstamus, kurie irgi išvažiuoja iš miesto. Bet norėjo atlygio – dviejų kilogramų lašinių. Susitarė“, – rašoma tvn24.pl straipsnyje.
Tokiu būdu Wincentas, Pelagia ir jų sūnus Leonas ir Ryszardas persikraustė į vieną kambarį dviejų kambarių bute. „Tai buvo jų pirmi namai naujoje, svetimoje žemėje, vietoje, kurią dar turėjo prisijaukinti. Ir prisijaukino. O kita karta, tarp jų ir Pawelas Adamowiczius, ir pamilo ją“, – rašo tvn24.pl.
Tai, kad kažkada jo seneliai, tėvai buvo imigrantai, atvykę čia be nieko, greičiausia turėjo įtakos ir P.Adamowicziaus pasaulėžiūrai. Kaip tvn24.pl sakė mero bičiulis, rašytojas Pawelas Huelle, P.Adamowiczius, kaip visi, gimę po karo, jautė, kad reikia prisiminti istoriją, bet ne tik vokiškąją. Todėl jis kaip meras sugalvojo projektą – sukurti gdanskiečio naują tapatybę, paremtą įvairiakultūriškumu. Turbūt todėl Gdansko meras taip rimtai vertino ir popiežiaus Pranciškaus raginimus atsigręžti į pabėgėlius, kūrė jų integracijos programas.
Žvakės virs širdelėmis
Gdanskas jau galvoja, kaip reikės įamžinti savo ilgametį merą. Kaip sako jo įpėdinė A.Dulkiewicz, pasiūlymų yra itin daug, tačiau jiems aišku viena – pats P.Adamowiczius nenorėtų nei paminklo, nei savo vardu pavadintos gatvės, nors galbūt ateityje ir tam ateis laikas.
Kol kas sugalvota tik tai, ką galima padaryti su tomis stiklinėmis žvakėmis, kurias į Solidarumo aikštę atnešė Gdansko gyventojai ir svečiai, pagerbdami nužudytą merą ir suformuodami didžiulę širdį. 36 tūkst. žvakių – tiek jų yra ir šis skaičius tik auga, nes žmonės toliau jas neša ir degina. Širdis aikštėje liepsnos iki vasario 13 dienos, lygiai 30 dienų po P.Adamowicziaus mirties.
O tada žvakių stiklas bus perdirbtas ir atgims stiklinėmis širdutėmis. Jas įsigijusieji parems „Didįjį šventinį labdaros orkestrą“ – fondą, kurio finaliniame renginyje Gdanske ir žuvo P.Adamowiczius.
