Nyderlanduose yra teritorijų, apstatytų mažais namukais. Juose gyvena dešimtys emigrantų: lietuvių, lenkų ar atvykėlių iš kitų kraštų. Agentūros, per kurias jie susirado darbus, suteikia ir apgyvendinimą, taigi tokiuose kvartaluose sukuriamos naujos, lig tol vienas kito nepažinojusių žmonių bendruomenės.
„Čia rojus, palyginti su tuo, ką mums teko ištverti“, – pasakoja devyniolikmetė Gabrielė. Beveik per metus, praleistus Nyderlanduose, jai teko ir ištisas dienas valgyti tik obuolius, ir per vandenį bėgti iš darbo. Ji miegojo automobilyje, ant kietų grindų ir labiau už viską norėjo grįžti į gimtąjį Kauną.
„Mums reikėjo gyventi ten, kur nėra čiužinių, lovų, o kambaryje, ištiesus rankas, aš netilpau. Kitoje vietoje, į kurią persikraustėme, atsidarius langą matėme kapines – savotiškai šiurpu, reikalavome pakeisti vietą. Kaip galima miegoti ant visiškų grindų. Su savimi vežėmės patalynę, tai buvo išsigelbėjimas“, – kalba Gabrielė.
Rolandas ir Gabrielė patyrė didelę nesėkmių laviną: vieną baisų darbą keitė kitas, dar sunkesnis, o darbdaviai iš jaunų lietuvių vis tyčiojosi.
„Buvo baisu, bet išgyvenome. Tačiau patirtis tikrai nekokia. Mūsų santykiai per mėnesį vos nesuiro penkis kartus – kroviausi daiktus į mašiną ir bėgau, sakydama, kad gyvenime negrįšiu, baisu“, – tikina mergina.
Mūsų santykiai per mėnesį vos nesuiro penkis kartus – kroviausi daiktus į mašiną ir bėgau, sakydama, kad gyvenime negrįšiu, baisu, – tikina mergina.
Viskas prasidėjo nuo to, kad šešeriais metais vyresnis jos vaikinas Rolandas, nieko blogo nenorėdamas, pasiūlė važiuoti į Nyderlandus užsidirbti. Sakė, kad viskas bus paprasta. Tuo metu ką tik susižadėję jaunuoliai manė, kad susitaupys pinigų vestuvėms ir gražiai ateičiai. Deja, paprasta nebuvo. Tokio košmaro, kokį ištvėrė pirmaisiais emigracijos mėnesiais, Gabrielė net sapnavusi nebuvo.
„Tai buvo mano pirmoji emigracija, Rolando trečia ar ketvirta, jis apkeliavęs Olandiją labai daug kartų. Aš buvau patriotė – ta mergina, kurios, kaip sakiau, niekada neišveš iš Lietuvos. Tačiau susiklosčius tam tikrai situacijai, atsiradus tinkamiems žmonėms, aš nusprendžiau pabandyti“, – sako Gabrielė.
Gabrielė metė darbą parduotuvėje, jiedu greitai susikrovė daiktus ir išvažiavo, neturėdami jokio tikslesnio plano: manė, kreipsis į įdarbinimo agentūrą, iškart pradės dirbti ir viskas eis kaip per sviestą. Tokią ateitį Gabrielei buvo nupiešęs Rolandas.
„Jis aiškino, kad reikia nuvažiuoti tiesiai į agentūrą, pateikti dokumentus ir tave įdarbins. Žinoma, buvo spalio mėnesis, kai kur sezonas jau ėjo į pabaigą, kitose vietose – tik prasidėjo. Papuolėme į ten, kur nesitikėjome: iš pradžių viskas atrodė taip natūraliai ir gražiai, mus priėmė šiltai, pažadėjo, kad išdirbę nepilnai du mėnesius gausim atostogas, bet mus apgavo. Per mėnesį laiko mums teko kraustytis penkis kartus, gyvenimo sąlygos buvo katastrofiškos“, – patirtimi dalijasi mergina.
Vos prasidėjus pirmiesiems darbams, ir pats Rolandas susiėmė už galvos: jau kelis kartus uždarbiavęs svetur, tokio darbdavių elgesio su samdiniais dar niekur nebuvo matęs. Savo merginai jis žadėjo pasakišką gyvenimą, o ji tik verkė ir prašė namo.
Pirmasis darbas, kurį Gabrielei ir Rolandui pasiūlė agentūra, buvo obuolių atrinkimas ir fasavimas vaisių apdirbimo fabrike. Atrodo – paprasta. Imi obuolį, pažiūri, ar švarus, dedi į dėžę – viskas.
Pašnekovai sako, kad ir jiems atrodė lengva, kol patys nepabandė: „Darbas buvo labai paprastas, bet nešvarus, šaltas, drėgnas, nes patalpose, kuriose reikėjo dirbti, buvo apie 4 laipsniai Celsijaus. Nori nenori tu išeini šlapias iki pirštų galiukų: 8 valandas prastovi vandenyje. Tai buvo obuolių pilnas baseinas, į kurį sumeta perplauti obuolius, o tau reikia juos atrinkti.“
Negana to, Gabrielė su Rolandu sako fabrike jautę diskriminaciją. Juos engė ne olandai, o bendradarbiai iš Lenkijos.
„Mus pradėjo diskriminuoti dėl to, kad nesame lenkai, nebeleido dirbti kartu, mums neleido žiūrėti vienas į kitą. Mane statė viename fabriko gale, o jį – kitame“, – aiškino Gabrielė.
Mus pradėjo diskriminuoti dėl to, kad nesame lenkai, nebeleido dirbti kartu, mums neleido žiūrėti vienas į kitą. Mane statė viename fabriko gale, o jį – kitame, – aiškino Gabrielė.
Kadangi jokių darbo sutarčių neturėjo, pabėgti nuo sunkių darbų pasirodė pati geriausia mintis. „Mes tikrai nesame išlepinti, tiesiog nesinorėjo dirbti beprotiškomis sąlygomis, prieš tai buvau dirbęs Olandijoje ir žinojau, kad ne visur taip blogai“, – apie nuotykius pasakoja Rolandas.
Agentūroje buvo pažadėta, kad Gabrielė uždirbs 1400, o Rolandas – 1800 eurų per mėnesį. Deja, po pirmo mėnesio jie gavo gerokai mažiau.
„Aš gavau 500 eurų, jis – 900. Už kambarį, kuriame netelpa net kėdė, mokėjome 400 eurų kiekvienas. Taip pat nuo algos atskaičiavo mokesčius, net nežinojome, už ką jie. Žadėjo, kad dirbsime šešias dienas per savaitę, o dirbome po tris“, – pamena mergina.
Gabrielė manė, kad jau po mėnesio Olandijoje gyvens puikiai, rytais gers kavą kiemelyje, važinės dviračiu ir džiaugsis kitais Nyderlandų gyventojams įprastais malonumais. Viskas baigėsi nakvynėmis automobilyje su baime, kad rytoj gali būti ir dar blogiau.
„Mūsų automobilis universalas, vietos labai daug, tad jame ir miegojome. Išsitiesiame sėdynės, pasidėjome patalynę. Tuo momentu buvo labai liūdna ir sunku. Nors tada, kai reikėjo kraustytis ir mus apgavo ne vieną kartą, o santykiai vos nesubyrėjo, aš kroviausi daiktus ne vieną kartą ir sakiau, kad važiuoju namo“, – tikina ji.
Gabrielė ir Rolandas kreipėsi į dar vieną įdarbinimo agentūrą, tačiau nieko nepešė. Dabar jau būtų dirbę viską, kentę ir šaltį, ir kaitrą, kad tik galėtų užsidirbti pinigų. Nuo bado automobilyje gyvenusius lietuvius išgelbėjo skelbimas feisbuke. Kažkas iš Olandijos lietuvių grupės parašė, kad ieškomi du žmonės dirbti šiltnamyje, nes keli darbuotojai išvažiuoja atostogų: „Bus kaip bus, nebeturime, ko prarasti. Išvažiavome ir keliavome nežinodami nieko.“
Palyginti su sąlygomis, kurias kentė prieš tai, namukų kvartalas, į kurį atvyko, lietuviams pasirodė kone rojus. Miegoję automobilyje ir baisoje patalpoje ant grindų, jie pagaliau galėjo pailsėti.
„Jie mūsų prašė nepykti, nes namukas buvo iki galo nebaigtas. Ten mes gyvename daugiau nei pusę metų, tik dviese ir niekas mums netrukdo. Gavom viską – internetą, TV, baldus. Reikėjo nusipirkti lėkštę, puoduką ir šakutę – viskas. Mums daugiau nieko nereikėjo pirkti“, – džiaugiasi jiedu.
„Be abejo, verkė, nes pasiilgo šeimos, draugų ir viso savo pasaulio. Sunku buvo tai, kad pažadėjau labai lengvus ir gražius darbus, galimybes, transportą ir daug bendraminčių, bendrakeleivių, draugų ir to, ko nebuvo“, – atvirauja Rolandas.
Štai tokie paprasti sunkų darbą dirbančių lietuvių džiaugsmai svetur: gyventi dviese ir ryte ramiai atsigerti kavos. Tiesa, čia jie vis dėlto atvyko ne tik kavos gerti, bet ir dirbti. Gabrielė dirba gėlių šiltnamyje, o Rolandas skina paprikas.
„Nėra kuo skųstis. Angliškai kalbu, su vadovu sutariu, kolegės ir lietuvės, ir lenkės, nėra diskriminacijos“, – šypsosi mergina.
Studijuoti universitete Gabrielė neketina. Ji turi planą pasilikti Olandijoje, svajoja apie nuosavą namą ir šviesą ateitį – net neabejoja, kad anksčiau ar vėliau šiltnamyje bus paaukštinta. „Mums viskas galėjo baigtis daug liūdniau“, – sako jauna kaunietė.
„Mes dirbame, gyvename ir taupome vestuvėms. Atvažiavę nusprendėme, kad iškelsime vestuves kada, kai norėsime. Mes esame jauni žmonės ir norime bandyti viską: šiandien atsikeliame važiuojame į Amsterdamą, rytoj – į Hagą, poryt mes tiesiog sėdime su draugais ir relaksuojam. Gyvenam negalvodami, kas bus rytoj“, – kalba Gabrielė.
