Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2019 04 07

Nykstančią Staškaviečių kaimo gyvybę palaiko margos juostos ir vienas vaikas

Lietuva traukiasi nuo pakraštėlių iš šiaurės. Tokia mintis neapleidžia apsilankius nykstančiame Staškaviečių kaime Pakruojo rajone. Paskutinių gyvybės syvų saugotoja – čia gyvenanti 42-ejų Jurgita Povilionienė. Save ji vadina senųjų amatų sarge – medinėje trobelėje siūlelis po siūlelio kasdien pina tautines juostas. Galbūt ji taps ir paskutiniu šio kaimo žmogumi.
Staškaviečiai – pasaulio pakrašty pinamos juostos
Staškaviečiai – pasaulio pakrašty pinamos juostos / Alvydo Januševičiaus / 15min nuotr.

„Straipsnį atspausdinkite ir atsiųskite popieriniu laišku“, – savo prašymu nestebina J.Povilionienė. Čia internetą rasti sunku. Visuomenė nuo vaikystės jos nepriėmė dėl įgimtos ligos. Moteris vis tiek atrado laimę. Jokios šiuolaikinės normos ar progresas jai nėra vertybė. Užmiršti, išmesti, nueinantys į užmarštį žmonės, daiktai ar pomėgiai – tai, kas įprasmino gyvenimą.

Tuščios trobos ir gyvas gandralizdis

Į Staškaviečius nereikia kratytis žvyrkeliu, tačiau net asfaltuotas kelias nesutrukdė ištuštėjimui. Tai – Latvijos pasienio kaimas, tarp Pasvalio, Pakruojo ir Joniškio. Arčiausia didesnė gyvenvietė – už 11 kilometrų esantis Žeimelis su mažiau kaip 1000 gyventojų.

Alvydo Januševičiaus / 15min nuotr./Staškaviečiai – pasaulio pakrašty pinamos juostos
Alvydo Januševičiaus / 15min nuotr./Staškaviečiai – pasaulio pakrašty pinamos juostos

Staškaviečiuose ieškome J.Povilionienės nurodyto namo, tačiau numerių lentelių nėra. Daugelis namų – mediniai su baltai šviečiančiais plastikiniais langais. Ne visada suprasi, kuri sodyba jau tuščia.

Per kaimą vingiuoja pėsčiųjų ir dviračių takelis. Tiksliau, jo likučiai, nes jau pasislėpęs po samana ir žolėmis. Juo galima žingsniuoti iki Lauko gatvės, kur nėra nei vieno namo, tik gandralizdis ant seno elektros stulpo. Ratus jau išdidžiai suka gandras.

J.Povilionienę surandame medinėje trobelėje ant kalvelės. Kieme kudakuoja pulkas vištų. Trobelė mažytė ir skurdi – kaip iš pasakos. Virtuvėlės grindys – aptrupėjęs betonas su lentų takeliu iki kambario. Po suoleliu išrikiuotos malkos.

Tai – visai ne J.Povilionienės namai, o senolės kaimynės. Ji jau vargiai vaikšto. Reikia slaugyti, vis priminti, kas ir kur ji esanti.

J.Povilionienė ne kartą sulygina du pasaulius – savąjį ir kitą – svetimą, ne tokį jautrų ir artimą.

„Dabar nebemadinga patiems rūpintis savo senais ir nusilpusiais tėvais. Visi tik žiūri, kaip uždirbti. Aš nelaukiu, kol man kas nors sumokės. Juo labiau, kad su kaimyne mes 20 metų draugavome. Aš tikiu, kad ir man senatvėje kažkas pagalbos ranką išties“, – visai nesiskundžia moteris. Šypsosi ir džiaugiasi žmogišku ryšiu.

J.Povilionienė išsipasakoja, kad skurdą ir atstūmimą pažino iš arti. Gimė neturtingoje šeimoje ir dar su reta genetine liga. Odą nusėdavo vandeningomis pūslėmis. Sovietiniais metais visuomenė tokių vaikų nenorėjo, grūsdavo į internatines mokyklas. Vadinamajame internate, Pasvalyje, dar būdama vaikas, ir sutiko savo auklėtoją ir amato mokytoją, kuri pindavo tautines juostas.

„Ant liniuotės užsidėjusi siūlus pindavo, o aš ir prilipau. Man buvo labai įdomu. Pradėjau nuo siaurutės juostos, bet greitai perėjau prie plačių ir ilgų. Su auklėtoja jautėmės kaip draugės. Pamokos tik baigiasi, žiūrėk, aš jau pas ją su savo siūlų kamuoliuku“, – prisimena moteris.

Auklėtoja taip džiaugėsi jos darbu ir taip ją mylėjo, kad net nupirko smėlio spalvos batelius. Mergaitės mama aiktelėjo išvydusi naują apavą ir skubėjo į mokyklą aiškintis, ar tik nebus dukra apsivogusi. Paskui mama jau nenustebdavo, kai vaikas pasipuošdavo nauju rūbeliu.

Netrukus ji džiaugėsi ir uždarbiu. Pirmaisiais laisvos Lietuvos metais tautinių juostų daug kam reikėjo. Pasidomėjusi plačiau pradėjo atkartoti visos šalies juostų stilius.

Alvydo Januševičiaus / 15min nuotr./Staškaviečiai – pasaulio pakrašty pinamos juostos
Alvydo Januševičiaus / 15min nuotr./Staškaviečiai – pasaulio pakrašty pinamos juostos

Septynerius metus šitaip draugavo, kol auklėtoja visai suseno. Apie laidotuves J.Povilionienė sužinojo prabėgus mėnesiui. Atsisveikinti nespėjo.

„Buvo labai gaila. Tiek daug dar galima iš seno žmogaus pasisemti“, – nuliūsta moteris.

Staškaviečių Milda – vienintelis kaimo vaikas

J.Povilionienės mama vis kartodavo, kad iš juostų pynimo neišgyvens. Nesinorėjo tikėti, bet nuo skurdo nepabėgo. Buvo vos aštuoniolika, kai ant rankų jau sūpavo savo pirmąją dukrytę.

„Žinau, ką reiškia namuose suskaičiuoti batono riekeles. Gerokai per jauna buvau šeimai kurti“, – pasakoja pynėja.

Po kelerių metų moteris atsikėlė į Staškaviečių kaimą. Jos gimtinė – Nairių kaimas, kuris iš čia būtų matyti, jei ne miškelis. Dar būdama vaikas tris kilometrus atbėgdavo per laukus ir žavėdavosi Staškaviečiais. Svajojo čia gyventi.

„Kai prieš 18 metų čia atsikraustėme, kaimas jau buvo pradėjęs nykti. Jau nebe toks, kaip mano vaikystėje“, – sako moteris.

Dabar čia likę 8 gyventojai. Kaimo žmonės juokauja, kad septyni su puse, nes yra ir vienas vaikas – J.Povilionienės devynmetė dukra Milda. Žeimelio mokyklinis autobusiukas Staškaviečiuose sustoja tik dėl jos.

Milda – visų čia gyvenančių žmonių džiaugsmas. Meilė, dėmesys – viskas jai. Mergaitė įsiterpia į mūsų pokalbį: „Vaikėzų kaime trūksta. Ar žinote, kad kažkada čia buvo 59 vaikai? Įsivaizduojate? O dabar aš viena.“

Alvydo Januševičiaus / 15min nuotr./Staškaviečiai – pasaulio pakrašty pinamos juostos
Alvydo Januševičiaus / 15min nuotr./Staškaviečiai – pasaulio pakrašty pinamos juostos

Milda labai linksmas ir smalsus vaikas. Gražu klausyti, kai kalba tik tarmiškai ir nenustygsta, kai smalsaujame apie kaimą. Pažįsta visus žmones, žino, kad prie kapinių snieguolės žydi, kad gaidys Šiaudinukas su savo sūnumi dėl vištų pešasi ir dar daug ryškių smulkmenų.

Pinti kol kas neišmoko, bet žaidimai namuose ar pas kaimynę – vis tarp spalvotų juostų.

Darbą paliko kitiems

J.Povilionienės namas – šalia stūksanti šiek tiek naujesnė troba.„Būčiau susiremontavusi, bet norėjau į miestą pabėgti. Todėl ir palikau Dievui ant garbės“, – vaizdžiai kalba moteris.

Kurį laiką dirbo pardavėja Joniškyje, už 42 kilometrų. Dviračiu važiuodavo 11 kilometrų iki Žeimelio, ten jį palikdavo ir autobusu pasiekdavo miestą. Dirbdavo trijų dienų pamainą, miegodavo pas dukrą bute ir vėl taip pat grįždavo namo.

„Kas nori, tas gali dirbti“, – akmenį į bedarbių daržą mesteli J.Povilionienė.

Ji susilaužė koją ir išėjo iš darbo, užuot pasinaudojusi ligos pašalpa. Sako: kam užimti vietą, jeigu yra žmonių, kuriems reikia darbo. Pasveikusi vėl įsidarbins, jei tik norės.

Nupynė 325 metrų ilgio juostą

Į miestą moteriai visai nesinori – gera, kur tylu, niekas netrukdo ir nesidomi. Vietinių ir žiniasklaidos dėmesio neatsigynė tik savo rankomis nupynusi 325 metrų juostą su Lietuvos trispalvės spalvomis. Ja apjuosė Žeimelio technologijų ir paslaugų mokyklą, kurioje kažkada pati mokėsi.

Moteris sako, kad toks ilgis – ne juokai. Per keturias valandas įgudusios moters rankos nupina vieną metrą. Į knygelę užsirašė visus buvusių klasiokų vardus ir po kiekvieno nupinto stulpelio užbraukdavo vieną vardo raidę. Norėjo, kad su jos mintimis į juostą būtų įpinti žmonės, kurie čia mokėsi.

Alvydo Januševičiaus / 15min nuotr./Staškaviečiai – pasaulio pakrašty pinamos juostos
Alvydo Januševičiaus / 15min nuotr./Staškaviečiai – pasaulio pakrašty pinamos juostos

„Specialiai neskelbiu apie save, nesireklamuoju ir uždirbti nebandau. Tikras kūrėjas nesiekia sau naudos. Ar žinote, kaip baigiasi garbėtroškoms? Pyksta, pavydi ir suserga mirtinomis ligomis“, – sako J.Povilionienė.

Margų juostų pynimas – geriausias vaistas nuo nuobodulio, liūdesio, depresijos.

Pagal profesiją, moteris yra pardavėja, statybininkė-apdailininkė, bet visą gyvenimą daugiausiai gilinosi tik į juostas. Kiekvieną pavasarį J.Povilionienė pristato keturiolika naujų juostų. Kam pristato? „Sau“, – juokiasi moteris. Kodėl keturiolika? „Nes lygiai tiek telpa ant mano stalo“, – gilesnių prasmių neieškodama atsako pynėja.

Nors dažnai juostos keliauja ir į parodas, ne dėl jų moteris jau daugiau kaip 30 metų pina. Ji sako, kad margų juostų pynimas – geriausias vaistas nuo nuobodulio, liūdesio, depresijos. Ir išties – J.Povilionienė nuolat šypsosi.

Ne išmeta, o sukuria iš naujo

Moteris neišmeta senų rūbų, stengiasi iš jų kažką naujo sukurti. Ir ne dėl to, kad pasaulyje tai tampa madinga. Moteris mėgsta išsaugoti net tai, ko kiti atsikrato.

„Aš viską pasilieku, ardau po truputį ir iš lėto montuoju paveikslą. Kitais metais planuoju jį pristatyti. Keturių kvadratinių metrų paveikslą iš senų drabužių lopinėlių siūsiu tik rankomis. Jokių siuvimo mašinų“, – atskleidžia J.Povilionienė.

Jos kūrinys vadinsis „Vienišas ąžuolas“. Stengsis atvaizduoti vietą Žeimelyje, kur yra du laikmečius atspindintys pastatai. Vienas jų – renovuotas, o kitas – autentiškas. Šiame paveiksle J.Povilionienė įamžins ir vienišą ąžuolą.

Alvydo Januševičiaus / 15min nuotr./Staškaviečiai – pasaulio pakrašty pinamos juostos
Alvydo Januševičiaus / 15min nuotr./Staškaviečiai – pasaulio pakrašty pinamos juostos

„Niekas to ąžuolo nepastebi. Tik aš, eidama mokyklos koridoriumi, pasižiūriu pro langą ir matau, koks jis vienišas. Net suoliuko vargšas neturi, kad jaunimas galėtų atsisėsti“, – pasakoja moteris, tarsi suprasdama ir atjausdama medį.

J.Povilionienė ruošiasi ir kitam projektui – iš atlikusių siūlų ant lininės medžiagos sukurti Vaškų ir Žeimelio miestelių herbus.

Moteris didžiuojasi neleidusi sunykti savo giminės istorinei suknelei. Ji atkūrė lininę prosenelės suknelę, su kuria tuokėsi jos močiutė. Neužmiršta ir šio apdaro istorijos.

Mergina pamelavo kunigui, kad laukiasi, ir šis sutuokė porą. Vėliau susilaukė net 16 vaikų.

„Mano senelis buvo senas bernas – jau apie 30 metų ir vienintelis sūnus tarp dukterų. Jo tėvai nenorėjo, kad pavardė išnyktų, tad išleido už vargšės mergytės, kuri nei apdarų, nei kraičio neturėjo. Buvo labai darbšti, maloni. Septyniolikos metų atvažiavo į bažnyčią tuoktis ir vilkėjo visai nutrinta suknele. Būsima uošvienė už eglučių perrengė būtent šia savo linine suknia. Ją buvo pasisiuvusi dukters krikštynoms. Į plaukus nuotakai įsegė linines gėlytes. Mergina pamelavo kunigui, kad laukiasi, ir šis sutuokė porą. Vėliau susilaukė net 16 vaikų“, – su suknele susijusią istoriją pasakoja J.Povilionienė.

Šis rūbas jau buvo beveik sudūlėjęs. Pusantrų metų ieškojo panašaus lino audinio, kad tik būtų kuo autentiškesnis vaizdas. Jai buvo svarbu, kad kažkas iš praeities liktų. Tikisi dar patobulinti ir išsaugoti savo dukroms ar net anūkei. Tikisi, kad joms tai bus vertinga.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų