Nuošalioje, ant kalniuko įkurtoje iš Klaipėdos kilusių Šatkauskų sodyboje įrengta observatorija unikali tuo, kad neapsiriboja vien tik giedra, nes Lietuvoje giedro dangaus – maža.
Čia lankytojai kviečiami nuo prasto oro nepriklausomai programai apie Visatos didybę, žmogaus atsiradimo subtilybes ir viso ko sąsajas su žvaigždėmis. Linas apie tai pasakoja taip įtaigiai, kad galėtum klausytis valandų valandas. O jis net nėra astronomijos srities mokslininkas – baigė politologijos mokslus!
„Idėja kilo 2 klasėje. Astronomijos vadovėlyje perskaičiau, kad Visatos pakraštys yra už 11 milijardų metų šviesmečių. O kas yra už tos Visatos ribų? Juk Visata reiškia viską. Smegenyse įvyko toks „tinkt“, smegenų išsijungimas, mini nirvana. Tai užkabino prie astronomijos visam gyvenimui. Mano didžiausias arkliukas – supernovų stebėjimai, žiūrėt, kaip jos keičia spalvą, užsižiebia. Kai stebiu tokius dalykus ir fotografuoju, man tai – savotiška meditacija“, – prasitarė Simas.
Jis uždirba iš to, kad važinėja po mokyklas ir edukuoja moksleivius, populiarina mokslą.
„Noriu, kad mokslas būtų įdomus, nes jis – daug įdomesnis už fantaziją ar kokią sąmokslo teoriją. Kai kas nors pasako „man visai suvėlėt smegenis“, parodo liuksą, jaučiuosi laimingiausias“, – savo tikslą atskleidė Simas.
Mokslas – daug įdomesnis už fantaziją ar kokią sąmokslo teoriją.
Jo paskaitas, edukacines pamokas, kurias padeda vesti ir žmona Vida, stebėjo jau daugiau nei 50 tūkst. Lietuvos moksleivių. Į savo sodybą smalsuolius Šatkauskai pirmą kartą pakvietė maždaug prieš dvejus metus.
Dukart per metus sodyboje, kuri nuo Kauno nutolusi apie 30 km, organizuojami ir renginiai, į kuriuos susirenka 15-20 žmonių su savo teleskopais ir dar koks 100 ar daugiau žmonių be teleskopų. Paskaitas skaito astrofizikai, technines naujoves pristato teleskopų pardavėjai. Per meteorų lietų vyksta varžybos, kas daugiau meteorų suskaičiuos.
„Leiskit pabūti jūsų gidu po Visatą ir Kosmosą. Rodos, koks čia Kosmosas, kai saulė šviečia, bet Saulė ir Žemė yra patys ryškiausi mūsų Kosmoso pavyzdžiai“, – patikino Simas, nukreipęs visų dėmesį į teleskopą, kurį vadina žvaigždžių šviesos gaudykle.
Jo paties surinktame teleskope įmontuotas fotoaparatas, nes žmogaus akis – tobulas fotoaparatas dienos vaizdams fiksuoti, tačiau labai prastai veikia naktimis.
„Akys juk sutvertos naktį miegoti“, – šyptelėjo Simas, pakvietęs kartu stebėti saulės dėmes bei nuo jos kylančius liepsnos liežuvius (probuberantus).
Atidaręs namelio stogą, jis pasižadino teleskopą ir nusitaikė juo į saulę.
„Mes aplink Saulę sukamės tokiu greičiu, kaip iš Kauno iki Vilniaus nulėktume per 3 sekundes. Tuo pat metu Saulė, su aplink ją besisukančiomis planetomis, sukasi aplink mūsų galaktikos diską dar 10 kartų didesniu greičiu – kaip iš Klaipėdos iki Vilniaus per 1 sekundę nulėktume. Mūsų galaktika – Paukščių Takas – dar dvigubai didesniu greičiu sukasi tarp kitų galaktikų. Suminis mūsų greitis Visatoje – 600 km per sekundę. Mes to nejaučiame. Nejaučiame, kad esame kosmose. Kodėl?
Dėl oro, kuriuo kvėpuojame. Kai Saulė apšviečia oro daleles, jos blizga labiau nei žvaigždžių šviesa ir žvaigždes mums dieną uždengia, todėl jų nematome. Susidaro tvari iliuzija, kad dienos metu esame ne kosmose.
Kai Mėnulyje, kuriame viskas 6 kartus mažiau sveria, pabuvojusių astronautų paklausė, kas jiems padarė didžiausią įspūdį, jie atsakė, kad dieną matė šviečiant saulę, o aplink ją buvo žvaigždės. Jie nuolat jautėsi kosmoso dalimi“, – vieną po kito įdomius faktus bėrė Simas.
Mes – iš žvaigždžių dulkių
Pasak Simo, kažkada degė didžiulė žvaigždė, daug didesnė už mūsų Saulę. Tos žvaigždės viduje susidarinėjo tie elementai, iš kurių mes esame padaryti. Žvaigždės – tai elementų fabrikai, kai lengvesni elementai virsta sunkesniais.
Suminis mūsų greitis Visatoje – 600 km per sekundę.
„Ta žvaigždė baigė gyvenimą, o žvaigždės baigia gyvenimą, kai nebeturi ko gaminti, sprogo ir išsitaškė po Kosmosą kosminiais debesimis. Vėliau iš jų susivyniojo ir užsidegė mūsų Saulė. Iš to, kas liko – Žemė ir kitos planetos. Atėjo metas mums.
Kai gimstam, mama mums padovanoja žvaigždžių dulkių komplektą. Valgom, geriam, kvėpuojam oru, kurio elementai taip pat atėję iš tos žvaigždės. Mes esame žvaigždžių vaikai. Nė vienas daiktas, kuriuos nuo gimimo iki mirties pamatysit, nebus atėjęs iš kitur – tik iš tos prieš tai gyvavusios žvaigždės. Mūsų Saulė – trečios kartos žvaigždė. Prieš tai turėjo gimti ir mirti dvi kartos žvaigždžių, kad atsirastų Saulė, Žemė ir mes. Daugiausiai mūsų kūne yra vandenilio elementų. Lygiai taip pat kaip ir Saulės viduje“, – paaiškino astronomas mėgėjas, dar kartą pabrėžęs, kad mes nuolat esame Kosmose.
Pasak Simo, geriausias matavimo vienetas Kosmose – Žemės rutulys. Daugelis neįsivaizduoja, koks jis yra dydžio. Atstumą nuo Lietuvos iki Londono lėktuvas, skrendantis maksimaliu 1000 km/val. greičiu, turi skristi 2-3 valandas. Aplink visą Žemės rutulį tuomet skristų 2 paras nesustodamas, o tai galinčio padaryti lėktuvo dar nesame sukūrę.
Mažiausia planeta – Ceris, Jupiteris turi 80 mėnulių, 90 proc. to, kas yra Marsas, yra molis, o Venera – tai planeta-pragaras (viduje tiek naktį, tiek dieną yra 500 laipsnių karščio ir nuolat lyja sieros rūgštimi), – dar keletą įdomių faktų pateikė Simas.
„80 proc. Neptūno masės – vanduo. Uranas taip pat pilnas vandens, bet mokslininkai galvoja, kad jame lyja deimantais. Saturno žiedai padaryti iš ledo gabalų, kurių milijardai sukasi aplink planetą. Saulė apšviečia, atrodo, kad tai yra žiedai. Ir štai Jupiteris – pati didžiausia planeta mūsų Saulės sistemoje, į kurios vidų sutilptų visos kitos planetos kartu sudėjus ir dar liktų vietos“, – išvardijo Simas.
Neįtikėtini atstumai Visatoje
Simo teigimu, artimiausia mums žvaigždė yra už 4 šviesmečių nuo mūsų. Šviesmetis, tai atstumas, kurį šviesos spinduliukas nukeliauja per metus laiko ir keliauja jis 300 tūkst. km/s greičiu. Taigi per metus toks spindulys nukeliauja 9,5 tūkst. milijardo kilometrų. Ir dar reikia padauginti iš 4 – tiek laiko truktų keliauti iki artimiausios mums žvaigždės.
„Prieš trejus metus zondas, tyrinėjantis Saulę, įsibėgėjęs išvystė žmogaus sukurtų aparatų greičio rekordą – 700 tūkst. km/val. Lekia 800 kartų greičiau nei tas lėktuvas iš Lietuvos į Londoną. Toks aparatas iki mums artimiausios žvaigždės turėtų keliauti 6,5 tūkst. metų. Tai laikas, per kurį atsirado visa mūsų civilizacija.
Tos žvaigždės, kurias matome naktį, vidutiniškai nuo mūsų yra nutolusios 100 šviesmečių. Ir visos tos žvaigždės priklauso mūsų galaktikai, tam sūkuriui žvaigždžių. Už jo yra 2 trilijonai kitų galaktikų Visatoje“, – neįtikėtinus atstumus perteikė Simas.
Mes esame žvaigždžių vaikai.
Projektoriaus ekrane apžiūrime, kaip atrodo Sirijus, ryškiausia naktinio dangaus žvaigždė, sugebanti keisti spalvas, matoma žiemą virš pietų horizonto. Vega – vasaros žvaigždė, sutemus šviečianti ryškiausiai.
O štai Betelgeizė, anot Simo, greitu metu turėtų sprogti kaip supernova ir jei tai atsitiks, kol mes būsime gyvi, turėsime dvi saules danguje ir beveik visus metus žiemą neturėsime nakties.
Pačios didžiausios atrastos žvaigždės Visatoje yra tokios didelės, kad į jas tilptų visa Saulės sistema su visomis planetomis ir didžiosiomis orbitomis.
„Juodoji skylė yra toks sunkus daiktas, viską taip stipriai traukia, kad net savo spindulių šviesos nepaleidžia į išorę, todėl ir yra juoda“, – dar vieną įdomybę pristatė Simas.
O kur dar kamuolinis žvaigždžių spiečius, galaktikos... Štai Paukščių take – 400 milijardų žvaigždžių.
Kosmose egzistuoja ir keista tuštuma, kurios mokslininkai dar negali paaiškinti.
Kiekviena planeta turi balsą
Pasak Simo, Visata yra kaip lego žaidimas – milijardų milijardai skirtingų žvaigždžių, planetų, žmonių yra padaryti iš to pačio 100 elementų su keliomis variacijomis.
„Mūsų kūnas, pagal savo dydį, yra maždaug per vidurį. Mūsų kūnas yra panašiai tiek kartų mažesnis už galaktikas, kiek kartų didesnis už tas žvaigždžių dulkes, iš kurių yra padarytas.
Kuo mes dar esame panašūs į kitus dangaus kūnus? Visi turime skirtingus balsus. Ir dangaus kūnų balsai yra skirtingi. Štai Saulė turi savo balsą, bet mes jo negirdime, nes garsui sklisti reikia terpės – oro ar vandens, o jo Kosmose nėra. Vis dėlto, kosminiai aparatai sugebėjo užfiksuoti Saulės skleidžiama garsą.
Garsas mokslui atskleidžia, kas yra dangaus kūnų viduje. Štai Merkurijus yra geležinė planeta su nedideliu akmenukų sluoksniu aplink, o Mėnulis visas viduje yra akmeninis. Prieš 45-erius metus užfiksuotą Jupiterio skleidžiamą garsą visi esate girdėję fantastiniuose filmuose, o Saturno garsą, keliamą vienas į kitą besitrinančių ledo gabalų, kino pramonė naudoja siaubo filmuose“, – teigė Simas, leidęs paklausyti visų planetų skleidžiamus garsus.
Mįslingi saulės liežuviai ir dėmės
Laikas pro teleskopą panagrinėti Saulę, kuri sukasi aplink savo ašį beveik taip pat greitai, kaip Mėnulis: šis apsisuka per 28 dienas, Saulė – per 27. Į vieną Saulės, kurioje nuolat viskas keičiasi, juodąją dėmę tilptų visas Žemės rutulys – per skersmenį iš viso išsirikiuotų 110 Žemės rutulių.
Kas yra tos juodos dėmės?
Pasak Simo, Saulė, kurios paviršiaus temperatūra siekia 5,5 tūkst. laipsnių, o viduje – milijonai laipsnių karščio, yra nuolat sprogstančių milijardų vandenilinių atominių bombų kamuolys.
„Vyksta termobranduolinės reakcijos. Bombų, aišku, jokių ten nėra, bet vyksta panašūs procesai. Tai labai trapus balansas tarp didžiulės gravitacinės jėgos, kuri bando žvaigždę sugniuždyti pačią į save, ir tų sprogimų, kurie nori suplėšyti ją į gabalus iš vidaus. Žvaigždė sprogsta tik tuomet, kai neturi ką deginti. Reakcijos viduje nurimsta ir niekas nebesaugo, kad žvaigždė nebesusigniuždytų pati į save.
Dėmės viduje – tik 2 tūkst. laipsnių. Dėmės nuolat atsiranda, nes Saulė turi didžiulį magnetinį lauką. Tos magnetinės linijos kartais prasiveržia vienoje vietoje, prastumia tą degančią plazmą lyg į šonus, suformuodamos šiek tiek vėsesnį sluoksnį paviršiuje. Kiekviena dėmė – aktyvus laukas, iš kurio pilasi pliūpsniai. Jautresni žmonės juos jaučia. Mano žmona 80 proc. tikslumu iš savo savijautos sugeba atpažinti, kad toks pliūpsnis buvo“, – paaiškino Simas.
Apžvelgiame ir matomus liepsnos liežuvius, kurie gali iškilti per keliolika minučių. Štai vieno jų, mažyčio ir mums matomo pro Simo teleskopą, aukštis – apie 50 tūkst. km. Jei liežuvis būna ties centru ir atsuktas į Žemę, įvyksta didžiulis pliūpsnis, kuris gali sutrikdyti mūsų ryšių įrangą, suaktyvina Šiaurės pašvaistes.
Apie Didžiojo sprogimo teoriją
Didysis sprogimas, pasak Simo, visus glumina ir erzina, nes mokslas žmonėms nelabai stengiasi paaiškinti, kas tai.
„Tam reikalingi tokie, kaip aš, kurie bando paaiškinti, – šyptelėjo pašnekovas. – Terminą „Didysis sprogimas“ sugalvojo tos teorijos priešininkas. Didžiojo sprogimo metu ne daiktas sprogo ir pradėjo plėstis, o pradėjo plėstis ir atsirado erdvė. Joje kur ne kur buvo medžiagos, iš kurių susivyniojo žvaigždės. Iš vieno taško atsirado erdvė ir ėmė plėstis. Šis dalykas įrodytas keturiais skirtingais, nesusijusiais metodais“.
O kur tuomet yra Dievas? – paprovokuojame pašnekovą.
„Dabar jumis kalba Dievas. Visata. Jei mes padaryti iš žvaigždžių dulkių, esame Kosmose, kiekvienas mūsų žingsnis – Kosmoso veikimas, tai kas yra Dievas? Viską mes galime. Kiek daug padarome: ir gero, ir blogo“, – savo versiją pateikė astronomas mėgėjas.
Paklaustas, ar žmonės, tokia miniatiūrinė Žemės dalis, savo pramonine veikla bei tarša gali išties padaryti įtakos visam Kosmosui, Simas atsakė, kad žmogus savo veikla kenkia tik sau.
„Daug kas ekologijoje klysta sakydami, kad mes kenkiame Žemei. Mes nekenkiame Žemei, mes sau kenkiame. Tik tai. Žemėje per 4 milijardus metų buvo tiek etapų, kai vyravo pragariškos sąlygos – šaltos ar karštos. Žmogus, ką gali dabar padaryti, tai nesusikurti pragaro sau. Gali tą greitai padaryti, lėtai arba pasistengti nepadaryti iš viso. Dabar mes esame poledynmečio periode, tik tik baigėsi ledynmetis. Klimatas šiltėja. Problema, kad jis turi šiltėti vos juntamai, o matome kreivę greitai kylančią“, – nuomonę išsakė Simas.
Štai vienas mokslininkų aparatas tyrinėjo Saturną. Nuspręsta nepalikti jo suktis aplink, o išvesti ir paskandinti Saturne. Kam to prireikė? Anot Simo, aparatas galėjo būti užkrėstas mūsų bakterijomis ir jei jis būtų nusileidęs, pvz., Titane, kitame Saturno palydove, galėjo jį užkrėsti mūsų bakterijomis.
Mes nekenkiame Žemei, mes sau kenkiame.
„Tuomet po 100 metų atskridę tyrinėti Titano ir ieškoti gyvybės formų, būtų atradę šiek tiek pasikeitusias mūsų bakterijas ir manę, kad atradome naują gyvybę. Taip galime padaryti įtakos Kosmosui“, – patikino Simas.
Teigia matęs NSO
Lietuvos mėgėjų astronomų bendruomenės nariai, pasak Simo, yra orientuoti į skirtingus objektus. Koks trečdalis jų net nežiūri į dangų, jų nestebi ir nefotografuoja, o tiesiog kuria ir tobulina teleskopus. Štai Henrikas Selevičius savo rankomis pagamino didžiausią Baltijos šalyse mėgėjišką teleskopą.
Kitas trečdalis bendruomenės narių mėgsta astrofotografais fotografuoti dangų ir tik likusieji linkę į atradimus – nuolat stebi, ar kas nors naujo danguje nesužibo.
„Mėgėjas visuomet atras daugiau nei mokslininkas. Mokslininkas – žmogus, kuris turi garantą, kurio mokslinį tyrimą kažkas apmoka. Mokslininkai atradimų veikla šiais laikais neužsiima. Užsiima robotinės observatorijos ir mėgėjai“, – teigė Simas.
Paklaustas, ar tiki ateiviais, pašnekovas rimtu veidu atrėžė: „Ne, bet NSO mačiau“. Tai taręs, pademonstravo prieš keletą metų vykusį 2,5 valandų trukmės stebėjimą, kaip Venera palenda po Mėnulio pjautuvu. Staiga praskrido šviečiantis daiktas, vienoje vietoje „išleidęs ragiuką“. Lygiai po 30 sekundžių praskrido ir „ragiuką išleido“ kitas. Dar po 30 sekundžių – trečias.
„Meteoritai nesimatytų ir kas 0,5 minutės stabiliai neskristų. Tai negali būti lėktuvas, dronas. Gali būti tik palydovai. Tačiau egzistuoja jų duomenų bazė. Suvedi savo observatorijos koordinates, dangaus koordinates, kur stebėjai ir laiką, kai įvyko įvykis. Tau išfiltruoja, kas per tą vietą tuomet praskrido. Palydovų tuomet nebuvo. Daviau dar ir savo kolegai patyrinėt. Nieko nerado. Tai – NSO. Žinoma, JAV yra mokslininkų grupė, kuri užsiima tokių dalykų gliaudymu – nesiunčiau. Man reikėjo palikti, kad būtų NSO, kad turėčiau, ką parodyti, nes jie tikrai būtų išlukštenę. Yra tik keletas dalykų, ko jie neišlukšteno iki šiol“, – nusijuokė Simas.
Jei pabos kelionės po Kosmosą ir panorėsite nusileisti ant žemės, po šimtametę sodybą, kurioje – į Lietuvos paveldo sodų sąrašą įtraukti 130 vaismedžių, jus pavedžios ir apie žoliavimą papasakos Vida, siūlanti įsigyti unikalių pagardų, padažų, sirupų ir kitų gardumynų iš sodybos ūkio užaugintų daržovių ir kitų augalų.
Čia Vida įkūrusi ir meditacinį žolynų taką – 1000 žingsnių kelionę po savo tylos sodą su harmonijos stotelėmis. Jo pabaigoje ganosi sodybos prižiūrėtojai – raguotieji ožiai, ir užduodamas retorinis klausimas: „Ar grįžus iš kelionės kelionė baigiasi?“.
Žurnalistų turą po kaimo sodybas organizavo Lietuvos kaimo turizmo asociacija. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.
Garsios tylos observatoriją, įsikūrusią pačiame Lietuvos viduryje, bus galima aplankyti „Atvirų dienų kaime“ metu. Šiais metais akcija vyks rugsėjo 9-11 dienomis, o Šatkauskų sodyba atvira lankytojams bus rugsėjo 10-11 dienomis nuo 12 iki 14 valandos.
Galėsite išmėginti elektroninį teleskopą ir jo galimybes. Observatorijos šeimininkai pakvies sudalyvauti patrauklioje, nuo debesų ir prasto oro nepriklausomoje programoje apie Visatos didybę, žmogaus atsiradimo subtilybes ir viso ko sąsajas su žvaigždėmis.
Būtina išankstinė registracija.
