Žinomas džiazo, roko, soul stiliaus atlikėjas Alvydas Lukoševičius-Obuolys, sovietmečiu koncertavęs su ansambliu „Nerija“, o nepriklausomoje Lietuvoje išleidęs tris muzikinius albumus, 2000 m. įkūrė restoraną „Obuolio respublika“. Ten 2004 metais jis pasiūlė organizuoti moterims skirtus diskotekas bei noriai pats jose dalyvaudavo – rengdavo koncertus ir priiminėdavo lankytojas.
„Atvažiuodavo iš visos Lietuvos: Klaipėda, Kaunas, Kėdainiai – tik keli plačios lankytojų geografijos pavyzdžiai. Moterų amžius taip pat buvo labai įvairus – nuo 18 iki 50 metų ar daugiau“, – pasakoja buvusi diskotekos organizatorė, kuri savo vardo įvardyti nenorėjo.
Moterų amžius taip pat buvo labai įvairus – nuo 18 iki 50 metų ar daugiau, – pasakoja buvusi diskotekos organizatorė, kuri savo vardo įvardyti nenorėjo.
Nors nuo „anų laikų“ praėjo jau dešimtmetis, bet baimė dėl viešumo, Lietuvoje skiepyta ilgus metus, vis dar juntama LGBT bendruomenėje – retai kas, išskyrus bendruomenės aktyvistus, sutinka kalbėti ne anonimiškai.
Slaptumas – išlikimo sąlyga
„Einant bažnyčios link pasukdavau į didelį vidinį kiemą, kuriame aplinka buvo uždara. Įėjus į vidų reikėjo nusileisti žemyn į ganėtinai tamsų cokolinį aukštą. Ten merginos ir rinkdavosi“ – prisiminimais dalijasi viena iš lankytojų. Kita „Obuolio“ lankytoja pasakoja vakarėlių vietą apibūdina kaip „ilgą, tamsią salę, kurioje buvo išdėlioti staliukai, o pačiame jos gale – užgrūstas fortepijonas“.
Pakankamai nuošalus įėjimas į restoraną kurdavo saugumo pojūtį, bet vis dėlto, izoliuota vieta taip pat išryškino bendruomenės atskirtį bei poreikį slėptis: „Kai eidavau į „respubliką“, kartais jausdavausi veiksmo trilerio herojė: prieš pasukant link „Obuolio“, kažkur pasąmonėje sukirbėdavo mintis – ar niekas manęs nemato, neseka. Atidariusi duris, pamatydavau tuos žvilgsnius, kurie perveria, vertindami, ar tu „sava“, kai kurie iš jų buvo flirtuojantys. Bet po kurio laiko pradedi jausti, kad ši žavi paralelinė realybė yra ir tavo kalėjimas, į kurį esi uždarytas visuomenės“, – pasakoja studijų metais į „Obuolį“ užsukdavusi Jūratė Juškaitė, dabar aktyviai veikianti LGBT teisių srityje.
„Labas, aš tave myliu!“
Šios moterys, kaip ir neheteroseksualūs vyrams, tokiose erdvėse išvengdavo konservatyvios visuomenės vertinimo, kai kiekvienas nenormatyvinis gestas – dviejų moterų bučinys ar susikibimas rankomis – buvo akylai fiksuojamas.
Nors tuo metu egzistavo keli LGBT draugiški barai ir klubai – „Relax“, „Men‘s factory“, be to, bandyta kurti ir kitas homoseksualioms ir biseksualioms moterims palankias aplinkas kaip „Laila“ – tačiau „Obuolio respublika“ buvo sėkmingiausia ir labiausiai lankoma vieta.
Atsimenu, buvo viena mergina, kuri kiekvieną kartą atėjusi į „Obuolio respubliką“ tradiciškai man pasakydavo „Labas, aš tave myliu!“, nors artimesnio bendravimo tarp mūsų nebuvo, – pasakoja buvusi diskotekų moterims organizatorė.
„Diskotekoms buvo rengiamos programos, sugalvojamos temos, muziką parinkdavo DJ „Akyniai“. Pasitaikydavo ir gyvos muzikos vakarų, kai koncertuodavo tuo metu muzikinę karjerą jau nutraukęs Obuolys. Bandydavome paminėti gimtadienius ir taip su lankytojomis užmegzti artimesnį kontaktą. Atsimenu, buvo viena mergina, kuri kiekvieną kartą atėjusi į „Obuolio respubliką“ tradiciškai man pasakydavo „Labas, aš tave myliu!“, nors artimesnio bendravimo tarp mūsų nebuvo“, – pasakoja buvusi diskotekų moterims organizatorė.
„Ten virė gyvenimas – santykių jūra, kuri kartais rami, kartais audringa“
Tarpusavio bendravimas ir susipažinimo strategijos „Obuolyje“ nedaug skyrėsi nuo kitų Vilniaus miesto klubų ar barų, vienintelis išskirtinumas – tai vyko tarp moterų ir kad dėl santykinai mažo lankytojų skaičiaus bei artimų tarpusavio ryšių daugelis moterų viena kitą pažinojo.
„Iki šiol dar kartais papasakoju šią istoriją, kai pirmą kartą nuėjau į „Obuolį“ ir pamačiau savo bendrakursę akivaizdžiai intymiame santykyje su kažkokia mergina. Buvo aišku, kad ji ne tiesiog atsitiktinai čia pateko, o aš iki tol galvojau, kad mano aplinkoje „tokių“ žmonių nėra“, – prisimena J.Juškaitė.
Vis dėlto, nepaisant šilto santykio, tarp bendruomenės narių buvo juntamas ir atstumas: jaunesnės merginos nebuvo linkusios užmegzti ryšių su vyresnėmis, kurios atrodydavo atsiskyrusios, bendraujančios tik savo grupėje, vyresnės jausdavo kartų skirtumus ir didesnį jaunosios kartos atvirumą, kuris daugeliui atrodė naivus ir nepamatuotas.
Santykius komplikuodavo ir tai, kad „Obuolio“ bendruomenė kartais panašėdavo į vieną didelį mazgą, į kurį vienaip ar kitaip buvo įsipynusios visos lankytojos – draugystės pradžios, santykių krizės, išsiskyrimai vyko toje pačioje erdvėje. „Tai ir yra gyvenimas. Ir ten jis virė – santykių jūra, kuri kartais rami, kartais audringa“, – prisimena kita „Obuolio“ lankytoja.
2008 metais netikėtai mirus restorano savininkui A.Lukoševičiui – Obuoliui merginų vakarėliai „Obuolyje“ irgi nutrūko. Nors buvo sukurtos kitos erdvės neheteroseksualioms moterims, tačiau kita, taip gausiai moterų lankoma, vieta taip ir nebuvo sukurta.
Šiemet Vilniuje rengiamas trečiasis LGBT* festivalis „Baltic Pride 2016“. Savo pasakojimų serijoje „LGBT* balsai“ manoteises.lt prisimins šios bendruomenės istoriją ir supažindins skaitytojus su artėjančios festivalio programa bei dalyviais.
