Viskas prasidėjo nuo paprasto nuovargio
Suprasti akimirksniu
- Į prieš trejus metus atsiradusius simptomus nekreipė dėmesio
- Diagnozė – kaip perkūnas iš giedro dangaus
- Vienintelis atsektas rizikos veiksnys – odontologijos procedūros
- Liga be simptomų vystosi ilgai
Prieš trejus metus Lina net neįsivaizdavo, kad gyvenimas gali šitaip apsiversti aukštyn kojomis. Tuo metu ji kaip tik ištekėjo, netrukus gimė dukrelė. Po gimdymo kilo problemų su dantimis, todėl moteriai teko apsilankyti pas odontologą. Būtent su šiais vizitais ji sieja savo ligą.
„Visaip galvojome su vyru, iš kur galėjo atsirasti užkratas. Nesu patyrusi jokių traumų ar didelių sužeidimų. Sode vasarą buvau prisitrynusi dvi pūsles ant kojų, galėjo pakliūti į jas žemės, bet kraujo ten nebuvo.
Taigi atėjo tik viena mintis – odontologai. Turiu pripažinti, kad man nekėlė pasitikėjimo jų požiūris į higieną, bet kadangi jau pradėjau pas juos lankytis, nekeičiau klinikos. Netrukus po šių apsilankymų prasidėjo viduriavimas, kurio priežastys nebuvo aiškios, atsirado bendras silpnumas, bet gana ilgai nekreipiau į visa tai dėmesio: prižiūrėjau dukrelę, vėliau, kai pasibaigė vaiko priežiūros atostogos, grįžau į darbą. Tačiau sveikata vis blogėjo. Man pasidarė sunku atlikti net paprastus buitinius darbus – valyti grindis, gaminti maistą. Labai greitai pavargstu taip, kad jaučiuosi visiškai išsekusi“, – atviravo pašnekovė.
Per trumpą laiką neteko beveik visų dantų
Diagnozę ji sužinojo prieš pusmetį, kai dėl savijautos apsilankė pas šeimos gydytoją, kuri patarė pasidaryti mokamus kraujo tyrimus dėl hepatito B ir C. Tuomet ir paaiškėjo, kodėl prastėja sveikata.
„Iki šiol gydytojai negali atlikti kepenų biopsijos, kad išsiaiškintų jų būklę ir skirtų gydymą, kadangi labai prastas vienas kraujo rodiklis. Pakriko nervų sistema, nuolat verkiu, prasidėjo depresija – gydytoja skyrė antidepresantus. Per pastaruosius metus visiškai sutrupėjo dantys, prasidėjo dantenų kraujavimas ir infekcija.
Negaliu nei valgyti, nei daug kalbėti, nes jos tinsta ir labai skauda. Dėl tos pačios priežasties sutriko skrandžio veikla – infekcija nukeliavo žemyn, prasidėjo refliuksas. Sužinojusi diagnozę, paraginau pasitikrinti vyrą, ištyriau dukrelę. Jie abu sveiki, tačiau aš dabar bijau dukrą net bučiuoti. Mano dantenos kraujuoja, o jeigu ji turės kokią nors mažą žaizdelę ir ją užkrėsiu?
Jeigu žmogus serga, jis negali net dantų susitvarkyti, nes odontologai jo bijo? Tuomet ką man dabar daryti, kaip gyventi?
Žinoma, dukrelei stengiuosi nerodyti savo emocijų, kai ji grįžta iš darželio. Jai dar nėra trejų metukų. Visa laimė, kad turiu puikų vyrą. Jis labai man padeda – tiek namų ūkio darbuose, tiek emociškai.
Kad išlaikytų šeimą, jis pakeitė darbą. Šiuo metu kuria individualią įmonę ir tikisi, kad sugebės uždirbti. Taigi labai stengiasi dėl mūsų. Aš pati praėjusį mėnesį išėjau iš darbo, nes nebeturiu jėgų dirbti.
Dirbau pardavimo vadybininke – man reikėjo daug kalbėti telefonu, tačiau ryte, suruošusi dukrą į darželį, jau sunkiai galėdavau susiruošti pati į darbą. Stoviu darbo biržoje, bet nežinau, ar bus naudos: galiu dirbti tik labai lengvą darbą, kuris nereikalauja nei daug fizinių, nei emocinių pastangų. Bet kur tokį rasi?“ – svarstė Lina.
Labiausiai pribloškė diskriminacija
Moteris nėra tikra, ar jai priklausys ir bedarbio pašalpa, kadangi dirbti po vaiko priežiūros atostogų pradėjo neseniai. Todėl ji ryžosi parašyti į 10 odontologijos klinikų, prašydama pagalbos tvarkant dantis.
„Situacija pasidarė tokia bloga, kad visiškai nebegaliu valgyti, tik skystą maistą. Tvarkyti reikia visą burną – tiek pinigų tikrai neturiu, todėl nusprendžiau: juk niekas per galvą neduos, jei parašysiu ir paprašysiu pagalbos. Labai atvirai aprašiau savo padėtį, neslėpdama, kad sergu hepatitu C. Atsakymą gavau tik iš vienos klinikos, o ir jos atsakymas mane pribloškė. Klinikos darbuotojai paaiškino, kad Lietuvoje, deja, hepatitu sergantys žmonės jaučiasi stigmatizuojami ir atstumti, todėl slepia savo ligą, o medikai taip pat nenori tokių pacientų, kadangi patys bijo užsikrėsti.
Tai vienintelė žmogiškai atsakiusi klinika, kuri suteikė ir šiokią tokią viltį. Kartą per metus ji vykdo akciją, kai žmonėms tvarko dantis nemokamai. Į eilę jie įrašė ir mane. Visos kitos klinikos net neatsiliepė. Tai mane siaubingai skaudina – pasijutau diskriminuojama. Jeigu žmogus serga, jis negali net dantų susitvarkyti, nes odontologai jo bijo? Tuomet ką man dabar daryti, kaip gyventi?“ – apmaudo neslėpė pašnekovė.
Ji teigė norinti paraginti hepatitu sergančius žmones neslėpti savo ligos ir būtinai apie ją įspėti odontologus, o gydytojus – užuot bijojus tokių žmonių, daugiau dėmesio skirti higienai ir savęs bei kitų pacientų apsaugai nuo galimo užsikrėtimo.
„Šiuo metu turiu tik dvi svajones: noriu pasveikti, kad pati galėčiau užauginti savo dukrelę, ir turėti dantis, kad vėl galėčiau valgyti ir normaliai bendrauti. Visa kita yra tik smulkmenos“, – tikino Lina.
Daug metų liga vystosi be jokių simptomų
Hepatitui C medikai klijuoja tyliojo žudiko etiketę, kadangi užsikrėtus virusu tik 25–35 proc. užsikrėtusiųjų suserga simptomine forma, o kitiems gali nebūti jokių simptomų, o kai, praėjus keleriems metams ar net keliems dešimtmečiams, atsiranda simptomai, paprastai liga jau būna pažengusi toli. Taigi liga gali išsivystyti per įvairų laiką – paprastai ji vystosi dešimtmečiais, bet pasitaiko ir ūmių atvejų.
Dažniausiai žmogus jaučia silpnumą, kartais atsiranda pykinimas, netoleruojama riebaus maisto, alkoholio, paskauda dešinėje pašonėje, bet visi šie simptomai nėra labai išreikšti.
Užsikrėtusieji dažnai ilgai nesikreipia į gydytoją todėl, kad rimtai nevertina bendro silpnumo pojūčio ir sieja jį su amžiumi, nuovargiu darbe, patiriamu stresu, o ligą užleidus kepenys surandėja, vystosi kepenų cirozė ir galiausiai kepenų vėžys. Manoma, kad Lietuvoje yra 70 tūkst., arba 2–3 proc., hepatitu C užsikrėtusių žmonių.
Santariškių klinikų Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centro vadovas prof. Jonas Valantinas patvirtino, kad visuomenėje ši liga stigmatizuojama, todėl užsikrėtusieji dažnai slepia šį faktą net nuo artimiausių žmonių.
Mat vis dar manoma, kad hepatitu C serga tik narkomanai ir daug lytinių partnerių turintys žmonės. „Stigmatizavimas dėl ligos iš tiesų egzistuoja. Pasitaiko atvejų, kai gydytojai atsisako suteikti pagalbą tokiems ligoniams ir tai labai blogai, labai neetiška“, – tvirtino medikas.
Kaip užsikrečiama hepatitu C
Pagrindinis užsikrėtimo hepatito C virusu būdas – kontaktas su infekuotu krauju. Taigi didžiausią riziką patiria tie, kuriems kada nors buvo perpiltas kraujas.
Buitinio ar lytinio kontakto metu užsikrėtimas gana retas, tačiau užsikrėsti iš tiesų galima ir odontologo kabinete, jei instrumentai nėra tinkamai sterilizuojami, darantis tatuiruotę, netgi naudojantis kito asmens dantų šepetuku, skutimosi peiliuku, manikiūro reikmenimis, plaukų kirpimo mašinėle, žirklėmis. Pusei ligonių, J.Valantino teigimu, užsikrėtimo priežasties tiesiog nepavyksta nustatyti.
„Patiems ligoniams trūksta informacijos apie ligą – kaip elgtis gyvenime, kaip bendrauti su kitais, kaip valgyti. Jos galima daug rasti informaciniame tinklapyje nugalekhepatitac.lt. Pavyzdžiui, užkrėsti hepatitu C buitiniu ar lytiniu keliu labai sudėtinga. Bučiuojantis yra teorinė galimybė – jeigu lūpose yra žaizdelė ar herpio viruso pūslelė, bet mažai šansų. Į žandą bučiuoti galima drąsiai.
Gera žinia ta, kad liga šiais laikais pagydoma. Jeigu per pusę metų moteriai negali padaryti kepenų biopsijos, galbūt jai vertėtų kreiptis į kitą gydymo įstaigą. Šeimos gydytojas privalo išrašyti siuntimą specialisto konsultacijai, o pacientas turi teisę kreiptis su juo į bet kurią Lietuvos gydymo įstaigą. Ne akmens amžiuje gyvename – yra ir kitokių tyrimų, pagal kuriuos galima nustatyti kepenų fibrozės laipsnį. Jeigu ji yra antro arba trečio laipsnio, pradedamas gydymas vaistais“, – patarė specialistas.