Su nauja Seimo sesija opozicinių frakcijų seniūnų tvarkaraštyje atsiras reguliarūs susitikimai su premjeru. Kam jų prireikė? Kokių ambicijų, užimdamas opozicijos lyderio pareigas, turi J.Sabatauskas?
Kokiomis nuotaikomis artėjant 2020-ųjų rinkimams gyvena socialdemokratai ir kas laukia nepartinio Seimo pirmininko V.Pranckiečio?
Apie visa tai – interviu 15min su socialdemokratų frakcijos Seime seniūnu, teisininku, švarko kišenėje besinešiojančiu Konstituciją.
-
Seimo opozicija blokavo Vaiko teisių apsaugos įstatymo priėmimą: „Valdantieji sudarė prielaidas tolesniam chaosui“
-
G.Landsbergis sako, kad V.Pranckiečio keisti nėra prasmės, J.Sabatauskas – kad reikia labiau patyrusio
-
G.Landsbergio kvietimas oponentams susitarti: ko iš tikrųjų siekia konservatoriai?
-
Atnaujinta Vyriausybė: opozicija sako, kad prezidentas nuolaidžiavo ir darbų vis tiek nebus
-
Viską keičiantis raštas apie I.Rozovą: opozicija nebežino, ar stotų V.Pranckiečio pusėn
-
Opozicija: dėl nepasitikėjimo V.Pranckiečiu reikėtų spręsti tik po I.Rozovos tyrimo
– Iš partijos išėjęs Seimo pirmininkas V.Pranckietis reiškė viltį, kad dabar Seime bus „labiau priimtinas kitom partijom“. Ar taip bus?
– Mūsų sistema yra daugiapartinė. Nepartinis asmuo gali pakliūti į Seimą laimėjęs vienmandatę. Tačiau tapti Seimo pirmininku – iš fantastikos srities. Nebent tai būtų situacija, kai reikėtų rasti balansą, ir trūktų vieno auksinio balso.
– Tai kas yra Viktoro Pranckiečio ramstis? Jis pats?
– Lygiai taip pat sėkmingai mes galėtume pasakyti, kodėl ne opozicijos lyderis galėtų tapti Seimo pirmininku? Tai čia kažkas panašaus.
– Kas pasikeis Seime, kai V.Pranckietis tapo nepartiniu?
– Jis neturės jokios atramos. Nors Seimo pirmininkas formaliai negali priklausyti jokioms frakcijoms, bet vis tiek turi tam tikras šaknis, iš kurios partijos atėjo.
Reprezentacine prasme turbūt niekas nepasikeis, tik tiek, kad jo žodis, jo sprendimas dabar gali nesulaukti pritarimo. Realiai išeidamas iš valdančiosios partijos, jis pasitraukė iš Seimo daugumos. Kitaip sakant, tarsi – opozicinis. Todėl aš ir sakiau – tai tas pats, kas opozicijos lyderį išrinkti Seimo pirmininku.
Tai tas pats, kas opozicijos lyderį išrinkti Seimo pirmininku.
Yra tokie procedūriniai klausimai, kai tenka pirmininkauti posėdžiui, Seimo pirmininkas gali priimti sprendimą ir pasiūlyti balsuoti dėl tam tikro varianto. Kai jis yra daugumos atstovas, gali būti vienoks rezultatas, kai jis neturi jokios atramos, gali būti kitoks rezultatas.
Seimo pirmininko vaidmuo jautėsi, kai jis kviesdavosi frakcijų seniūnus į tam tikrus reguliarius pasitarimus – ta priešprieša su valdančiosios pagrindinės partijos seniūnu jautėsi jau senokai. Nes ponas R.Karbauskis nesilankė tokiuose posėdžiuose kokį porą-trejetą mėnesių. Vieną kartą atėjo ir sėdėjo netgi ne prie stalo, o taip iš šono. Su šypsenėle visa tai stebėjo. Nors, aišku, dalyvauja visada ponia R.Baškienė kaip pirmoji vicepirmininkė.
– Ar V.Pranckiečio sprendimas pasitraukti prieš tarybos posėdį nėra absurdiškas? Čia jis savo drąsą pademonstravo ar bailumą?
– Turbūt pademonstravo savo drąsą. Einant į džiungles atsisakai komandos, su kuria pradėjai eiti... Pasakant – jūs likit vieni, aš dabar einu vienas – o ten nežinia, kas toliau laukia, tai čia drąsu. Čia labai drąsu.
– Kai anksčiau jūsų klausiau, ar V.Pranckietis gali tęsti darbą po to, kai jo postas atiteko „socialdarbiečiams“, jūs leidot suprasti, kad V.Pranckiečiui trūksta patirties, ir tikinot, kad V.Pranckietis, „jeigu taip susitarta“, turėtų trauktis.
Vėliau su kitais opozicijų partijų lyderiais sutarėt, kad balsavime dėl V.Pranckiečio patraukimo nedalyvausit. Jūs pakeitėt poziciją?
– Mes pasitarėm ir nusprendėm, jeigu bus nepasitikėjimas iš valdančiųjų pusės, tai tegu patys valdantieji ir priima sprendimą. Mes tame balsavime nusprendėm nedalyvauti. Tegul jie pasitikrina, ar iš tikrųjų turi daugumą, kadangi galutinis balsavimas dėl nepasitikėjimo yra slaptas, tada ir paaiškėtų, kas yra kas.
Pozicija nepasikeitė, tiesiog yra kitas niuansas. Sakydamas apie patirtį – taip, Seimo pirmininku jis tapo pačią pirmą Seimo posėdžio dieną, tik prisiekęs. Patirties, kaip Seimo nario, tada jis visai neturėjo. Vakarų demokratijoje toks dalykas praktiškai neįmanomas.
– Paaugo V.Pranckietis per kelerius metus?
– Žinoma, beveik treji metai darbo duoda patirties, atsiranda tam tikra išmintis priimant sprendimus, vadovaujant procesams. Tačiau situacija dabar kitokia.
– Gali į Seimą ateiti nepasitikėjimo V.Pranckiečiu procedūra, ir tada, kokiu pagrindu?
– Jeigu bus dėl valdančiosios koalicijos sutarties, manau, opozicijos nuomonė nesikeis. O jeigu dėl kitos, dėl informacijos apie Iriną Rozovą, ir jo elgesio tomis aplinkybėmis, viskas priklausys nuo tyrimo. Manau, toks balsavimas bus gana negreitai.
– Kitais metais?
– Galbūt dar šiais, bet prieš tai reikia komisijos tyrimo, išvadų. Ar bus nueita nepasitikėjimo procedūros keliu, ar bus nueita gal ir apkaltos keliu – nežinau.
Girdėjau tokių argumentų neva Mindaugas Bastys buvo žymiai įtakingesnis Seimo narys, todėl, jo atveju, reikėjo reaguoti griežčiau – čia gal pono V.Bako tokie samprotavimai. Čia yra vertinimas – kas buvo įtakingesnis, sunku pasakyti. Jeigu dabartinę situaciją žiūrint, taip, ponia I.Rozova tuo metu nepriklausė valdančiajai frakcijai. Dabar ji valdančiosios frakcijos atstovė. Ponas M.Bastys valdančiajai frakcijai priklausė.
Jeigu pasakei „A“, reikia ir kitą sykį sakyti.
Jei priklausymas nusako įtakingumo lygį, tada galim su tuo sutikti. Bet iš kitos pusės, mano manymu, čia buvo panaši situacija, turbūt reikėjo elgtis adekvačiai. Jeigu pasakei „A“, reikia ir kitą sykį sakyti. Pasielgta visiškai kitaip, kitaip sakant, pasielgta gailestingai.
– Ar Gintautas Paluckas, jei pateks į Seimą, taps frakcijos seniūnu? Tada opozicijos lyderio pareigos tektų jam?
– Pagal sutartį, Socialdemokratų partijos seniūnas nuo rugsėjo 10 dienos iki kovo 10 dienos eina opozicijos lyderio pareigas. Mūsų partijos frakcijos susitarimas nuo pat jos susikūrimo momento buvo toks, kad renkam seniūną ir rotuojam kas metai.
Aš frakcijos seniūnu esu išrinktas lapkričio pradžioje, vadinasi, lapkričio pradžioje mano kadencija, kaip seniūno, baigsis. Atitinkamai, frakcija rinks kitą seniūną. Kas juo taps, pamatysim.
Bet visko gali būti – jeigu partijos pirmininkas bus išrinktas į Seimą, ir aš to labai tikiuosi, aš balsuosiu už jį kaip seniūną, jeigu jis kandidatuos.
– Ką jūsų akimis per opozicijos lyderės kadenciją padarė Viktorija Čmilytė-Nielsen? Ką jūs darysit? Gal ką nors kitaip?
– Žiūrint iš pusės metų laiko perspektyvos, trijų opozicinių partijų susitarimas buvo teisingas. Mūsų pastovūs pasitarimai, bendri veiksmai kviečiant ministrus pokalbiams su frakcijų atstovais, veiksmai Seime... V.Čmilytė-Nielsen buvo gera opozicijos lyderė, tikrai vertinu jos indėlį, ir manau, kad tas darbas turi būti tęsiamas toliau.
Ką galvočiau daryti? Manau, kad tą patį. Tačiau atkreipiu dėmesį, kad opozicijos lyderis tampa ir Seimo valdybos nariu. Būtent per tą santykį su valdančiųjų Seimo vadovybės nariais, manau, reikėtų bandyti keisti Seimo praktiką.
Kartais būna naujos iniciatyvos, kurios, prieš prasidedant sesijai, nebūna įtrauktos į darbų programą. Tokiais atvejais, prieš tai reikia priimti Seimo nutarimą, kad [iniciatyvą] įtrauktų į sesijos darbų programą. Kai priimamas tas nutarimas, tada prasideda projekto pateikimas.
Labai dažnai atsitikdavo taip, kad opozicijos teikiamas projektas nebūdavo įtraukiamas į sesijos darbų programą – tiesiog nubalsuodavo prieš nutarimą. Kitaip sakant, neleisdavo net pradėti kalbėti.
– Tai reikia keisti Seimo statutą?
– Aš manau, nereikia keisti Seimo statuto. Reikia keisti politinę kultūrą. Kalbėtis ir su valdančiųjų frakcijų atstovais. Jeigu projektai nebūtų blokuojami, tai parlamentinės demokratijos lygį pakylėtų aukščiau.
– Nėra taip, kad Gabrieliui Landsbergiui labiausiai nuskilo opozicijos lyderių eilėje, nes jis juo pataps prieš Seimo rinkimus?
– Galima sakyti ir nuskilo, ir nenuskilo. Rinkimų tiesiojoje, paskutinėse Seimo sesijose, gali būti įtempta situacija. Kaip tik tokiais atvejais reikia išminties veikti.
Matom ką – visuomenė pavargo nuo priešpriešos. Opozicinių frakcijų susitarimas yra būdas parodyti, kad galima ir ne pjautynėse rasti kažkokį racionalų sprendimą dėl veikimo Lietuvos labui.
Tuo pačiu aš galvoju galima taip bandyti kalbėti ir su valdančiųjų frakcijų atstovais. Kitą savaitę prasideda naujas formatas – opozicinių frakcijų seniūnų susitikimas su ministru pirmininku. Anksčiau to nebuvo.
– O kodėl tada prireikė? Ir kieno čia iniciatyva?
– Ministras pirmininkas paklausė, mes apsvarstėm, matom, kad reikia. Aš suprantu, kad tiek įgyvendinant koalicijos programą [reikia], iš kitos pusės, mes turim savo siekių.
Ministras pirmininkas paklausė, mes apsvarstėm, matom, kad reikia.
Kiekviena partija, atėjusi į Seimo rinkimus, laimėjusi vietų, turi savo rinkimų programą, kur nori įgyvendinti savo siekius, kaip prisidėti prie bendros valstybės gerovės statybos.
– Kokia, jūsų spėjimu, bus koalicija 2020-aisiais?
– Prognozuoti yra labai nedėkinga ir sunku. Koalicija tikrai gali būti įvairi, bet, pirma, nežinom, kas ir kokiomis proporcijomis paklius.
Gali būti, kad kelios partijos gaus panašiai, nebus kažkokio ryškaus lyderio. Gali būti, kad koalicija bus labai marga. Arba atvirkščiai – reikės tartis, kaip buvo keliose užsienio valstybėse. Vokietijoje kiek ilgai užtruko koalicijos formavimas, kiek užtruko Skandinavijos valstybėse – tris–keturis mėnesius. Ar pas mus tiek užtruks? Mes kažkaip sugebam tai padaryti greičiau.
– Pas mus koalicijos atnaujinimas ilgai trunka.
– Pas mus „atnaujinimas“ truko nuo gegužės iki rugpjūčio. Pirmi pasisakymai buvo, kad kalbasi dėl programinių dalykų, bet realiai programa nebuvo keičiama, o gavosi, kad jie tarėsi tik dėl postų. Mano manymu, susitarimas virto parodija. Tuo labiau, realiai gavosi kitaip negu buvo susitarta.
Toje būsimoje koalicijų dėlionėje po rinkimų bus sudėtinga. Partijos turi atmesti savo išankstines nuostatas. Gali būti tokia situacija, kad prie vieno stalo turės susėsti tie, kurie šiandien tarsi priešingose barikadų pusėse.
Prie vieno stalo turės susėsti tie, kurie šiandien tarsi priešingose barikadų pusėse.
– Išankstines nuostatas dėl rinkėjų ir rezultatų turi atmesti ar išankstines ideologines nuostatas?
– Šiandien rinkėjai mato ne ideologines priešpriešas, o asmenines priešpriešas. Būtent asmeniškumus reikia braukti į šoną. Iš kitos pusės, žinoma, ideologinės nuostatos.
Žmonės sako – praktiškai visi vienodi. Priemonės, kuriomis siekiama tos gerovės, gali būti skirtingos. Derybininkams norėsi palinkėti išminties, kad ne tik vairuotų savo partinius laivus į rinkimų kampaniją, bet ir po to sugebėtų taip išvairuoti, kad būtų užtikrintas valstybės stabilumas. Ir kad nenuviltų savo rinkėjų.
– Matot nišų naujoms partijoms? Prezidentas sako tokių nišų matantis.
– Prieš kiekvienus rinkimus atsirasdavo nauji gelbėtojai.
– O ne gelbėtojams? Ar tik taip pavadinsi?
– Kitaip nepavadinsi, nes naujos partijos, jeigu atspindi klasikines ideologines sroves... – jos beveik visos atspindėtos. Dabar kuriasi nauja krikdemų partija, nors Tėvynės sąjunga savo viduje kaip ir turi tą krikdemiškąjį flangą.
Yra rezervuotas partijos vardas „Tėvynės labui“, kuris visiškai identiškas pono S.Skvernelio šūkiui prezidento rinkimuose.
– Bet neprisiima jis to vardo autorystės.
– Nesvarbu, jis prisiima ar neprisiima. Po tuo šūkiu gali burtis grupė žmonių.
– Buvo rezervuotas ne tik pavadinimas „Tėvynės labui“, bet ir Gerovės valstybės partijos pavadinimas.
– Reiškia, kad prezidentas galbūt galvoja apie savo pasekėjų įpartinimą. Prezidentas negali priklausyti partijai, bet gali būti partijos, kuri siektų įgyvendinti prezidento rinkimuose paskelbtus siekius, idėjinis lyderis, krikštatėvis.
Bet tam, kad atsirastų partijos, kurios galėtų dalyvauti Seimo rinkimuose, lieka labai mažai laiko. Suvažiavimas turėtų įvykti gruodžio-sausio mėnesį, nes po to – įforminimas, registravimas...
– Mes nežinom Gerovės valstybės partijos pavadinimo autoriaus, partijos siekių – jei tokia bus, bet iš pirmo žvilgsnio sakyčiau – konkurentai socialdemokratams. O jūs, artėjant rinkimams, matote ideologinių konkurentų?
– Aš pasakyčiau kitaip – ne konkurentai, o apeliuojantys į tų pačių rinkėjų požiūrį, jausmus. Kodėl sakau jausmus? Pojūtis žmogui yra labai svarbus, turbūt netgi lemiamas. Šitoje pusėje – kairėje pusėje – yra ne viena partija, kuri programose turi kairiųjų idėjų, lozungų. Tik vienos šiandien yra parlamentinės kitos – neparlamentinės.
Mūsų partijai reikėjo išsigryninimo. Gal ir gerai, kad kai kurie kolegos iš mūsų išėjo, sukūrė atskirą partiją. Nesvarbu, kad tos partijos pavadinime yra žodis „socialdemokratų“ ir pridėjo „darbo“. Šiandien mes nusistatę savo viziją, einam kairiuoju-socialdemokratiniu keliu tiek Seime, tiek ne Seime. Dabar atsakomasis žodis – rinkėjų pusėje.
– Po rinkimų likti opozicijoje būtų pralaimėjimas ar nebūtinai?
– Pralaimėjimas būtų jeigu Seime mes gautumėm mažiau vietų negu turim dabar. Būti ar nebūti opozicijoje gali priklausyti nuo to, kaip susidėlios porinkiminės konsultacijos, derybos dėl daugumos formavimo.
Pralaimėjimas būtų jeigu Seime mes gautumėm mažiau vietų negu turim dabar.
Jeigu būtų pradinis variantas – „valstiečiai“ būtų susiderėję su konservatoriais – iš karto po Seimo rinkimų galėjom būti opozicijoje. Bet išėjo – kad su mumis. Bet po to visa partija priėmė sprendimą, kad turime pasitraukti iš valdančiosios daugumos, kad neįgyvendiname rinkimų pažadų. Deja, dalis kolegų nusprendė nesitraukti.
Tarp kitko, aš buvau tarp tų, kurie manė, kad nereikia trauktis. Tačiau kad ir kokios tai buvo pasekmės, aš pasitraukiau, nors buvau komiteto pirmininkas. Dėl to džiaugiuosi. Manau, tai buvo teisingas sprendimas. Nes tai mums leido išsigryninti.
– Ačiū už pokalbį.
