Po to, kai valdantieji apžaidė opozicijos atstovus, užsimojusius nuversti žemės ūkio ministrą Kęstutį Navicką, kuriam priekaištų, beje, turėjo ir savi, bei išsaugojo jo kailį, įsižeidę Seimo opozicijos atstovai – „valstiečiai“, demokratai, socialdemokratai, „darbiečiai“, Lietuvos regionų frakcijos ir Mišriai Seimo narių grupei priklausantis parlamentaras (viso 67 politikai) – pasitraukė dirbti atskirai.
Istorinėje Kovo 11-osios salėje Seimo plenarinių posėdžių metu jie rengė alternatyvius susirinkimus su sava darbotvarke.
Be to, beveik visi jų nedalyvavo ir Seimo komitetų bei komisijų posėdžiuose, dėl ko irgi strigo darbas.
Kartu opozicija iškėlė reikalavimus.
Tarp jų: mažinti pridėtinės vertės mokestį maistui, akcizus degalams, didinti vaiko pinigus, sulyginti neapmokestinamą pajamų dydį ir minimalią mėnesio algą, didinti viešajam sektoriui taikomą bazinį dydį, priimti spendimą nepasiturintiems Lietuvos gyventojams skirti vienkartines 100 eurų išmokas, priimti prezidento pateiktus teisės aktus, įgalinančius palankesnį vietos savivaldos finansavimą.
Taip pat jie ragino valdančiuosius spręsti K.Navicko atstatydinimo klausimą, o Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen – pasitikrinti pasitikėjimą, sudaryti pozicijos ir opozicijos Dialogo grupę.
Jeigu į tai nebus atsižvelgta, opozicijos atstovai grasėsi į Seimo posėdžius negrįžti iki rudens sesijos pradžios rugsėjį.
Tačiau kompromisas su valdančiaisiais buvo pasiektas ir antradienį opozicijos atstovai, nors ir kiek purkštaudami, grįžo į vietas Seimo plenarinių posėdžių salėje.
O čia laukė ir nemalonumas – nepritarta nė vienam iš keturių jų parengto antiinfliacinių priemonių paketo siūlymų.
Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas aiškino, kad projektus leista tobulinti. Tačiau opozicijos atstovų ūpo, regis, tai nekėlė.
„Tas susitaikymas buvo butaforinis“, – įvertino „valstietis“ Dainius Gaižauskas.
Prie Seimo plenarinių posėdžių salės susibūrę įvairių opozicijos frakcijų atstovai kraipė galvomis ir svarstė, ką daryti toliau.
Opozicija, kurios dauguma praėjusią Seimo kadenciją buvo valdančiojoje koalicijoje, kai kurių apžvalgininkų nuomone, labai fragmentuota.
Nors dabar visi susivienijo, bemaž metus dirba be Seimo opozicijos lyderio.
Sutarti dėl jo neleidžia vidiniai niuansai – išsiskyrus demokratų ir „valstiečių“ keliams, Ramūno Karbauskio kariauna šnairuoja į buvusius bendražygius.
Be to, savų įtampų, regis, tebesama tarp Darbo partijos ir kai kurių Lietuvos regionų frakcijos, kuriai vadovauja buvęs „darbietis“ Jonas Pinskus, atstovų.
Opozicija bando mankštinti raumenis, juos demonstruoti, bet toli gražu ne visada tai pavyksta.
Nepanašu, kad sėkmingai opozicija išnaudotų ir tikrai valdantiesiems kritinius momentus.
Pavyzdžiui, vadinamojo „Belaruskalij“ trąšų skandalo metu, kai rimtai susvyravo užsienio reikalų ir susisiekimo ministrų Gabrieliaus Landsbergio bei Mariaus Skuodžio kėdės – jie ir patys buvo parašę atsistatydinimo pareiškimus.
Tąsyk vienas konservatorius šyptelėjo, kad jeigu Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai būtų opozicijoje, ministrai greičiausiai būtų atstatydinti.
Suprask, ačiūdie, kad dabartinių opozicionierių spėkos per menkos – nebūtinai tik matematiškai skaičiuojant balsus, bet ir strategiškai planuojant dalykus.
