Asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Aušra Degutytė neslepia: labai gerų laikų organų donorystė Lietuvoje neišgyveno niekada. Tiesa, viltingų prošvaisčių būta 2015–2016 metais, tačiau po to sekė nuosmukis.
Sutapimas ar ne, transplantacijų statistikos kreivė ėmė ristis žemyn prieš porą metų, kai Nacionalinio transplantacijų biuro (NTB) direktorės pareigas į Seimo nario mandatą iškeitė ilgametė įstaigos vadovė Asta Kubilienė.
Šiuo metu parlamentarė vadovauja Seimo sveikatos reikalų komitetui, o jos įpėdine, tiksliau, laikinąja biuro vadove, tapo pavaduotojos pareigas iki tol ėjusi Audronė Būziuvienė. Laikinosios direktorės statusą ji turi jau dvejus metus.
Pasigirsta svarstymų, kad tokiu būdu vadovo vieta saugoma A.Kubilienei, jei pasibaigus kadencijai ji nebūtų išrinkta į naują Seimą.
A.Kubilienei tapus parlamentare organų donorystės šalininkai slapčia džiaugėsi: pagaliau ši sritis įgis stiprų užnugarį, o transplantacijos programos galbūt taps valstybės prioritetu.
Tačiau A.Kubilienė Seime rado svarbesnių reikalų. Donorystės ir transplantacijos klausimai atsidūrė ir Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) darbotvarkės paraštėse.
„Ministerijoje nėra net konkretaus viceministro, kuris kuruotų Nacionalinio transplantacijos biuro reikalus. Pasigendame ne tik politinės valios, bet ir lyderystės bei atsakingų institucijų profesionalaus požiūrio. Tiesą sakant, iškilus problemų net neturime į ką kreiptis“, – apgailestauja A.Degutytė.
„A.Kubilienei tapus Seimo sveikatos reikalų komiteto nare ir pirmininke tikėjausi kiek didesnio dėmesio ir supratimo. Nematau, kodėl tai turėtų būti interesų konfliktas. Sakyčiau, atvirkščiai – turėjo ateiti daugiau kompetencijos ir supratimo. Tačiau reikalai tarsi užstrigo“, – konstatuoja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų gydytojas reanimatologas, Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriaus vadovas Tomas Tamošuitis.
„Ne“ ištarė 33 proc. giminaičių
„Laikinas vadovas – laikini darbai. Nėra strateginių tikslų, atsakomybės už darbus ir jų tęstinumą“, – taip situaciją vertina A.Degutytė.
Jos manymu, statistika iškalbinga. Donorystei pritariančių žmonių skaičius auga, tačiau atsisakančiųjų paaukoti organus procentas išlieka toks pats kaip prieš dešimt metų.
Artimųjų prieštaravimas paklausus, ar sutinka paaukoti organus donorystei po mirties, 2007 m. siekė 29 proc., o 2017 m. „ne“ ištarė 33 proc.
Nėra strateginių tikslų, atsakomybės už darbus ir jų tęstinumą.
A.Degutytė pasakoja, kad iškėlus kokią nors problemą iškart išgirsta, jog jai spręsti nėra pinigų: „Nėra finansavimo, reikia tiek ir tiek tūkstančių eurų ir t.t.“
Tačiau „Gyvasties“ prezidentė įsitikinusi, kad toli gražu ne visas problemas sprendžia pinigai, juolab, kad NTB finansavimais palyginti stabilus. Vertinant transplantacijų skaičių, su analogišku biudžetu 2015–2016 metais buvo pasiekta geriausių rezultatų per visą NTB veiklos istoriją.
„Vadinasi, lemia ir lyderystė, gebėjimas savo įstaigos interesams atstovauti politiniame lygmenyje, entuziazmas, noras uždegti savo komandą ir motyvuoti partnerius“, – neabejoja A.Degutytė.
Priminti šviesiąją donorystės pusę
A.Degutytė pažymi, kad reanimatologai – neatsiejama organų donorystės grandis. Tada, kai kova už paciento gyvybę būna bevaisė, reanimatologas tampa donorystės specialistu. Jis turi mokėti ne tik paruošti donorą, bet, dar svarbiau, donorystės galimybę aptarti su artimaisiais.
Visam tam būtinas profesionalumas. „Reikalingas reanimatologų psichologinis paruošimas ir motyvavimas, kad jie išdrįstų kalbėti ir matytų donorystės prasmę. Už tai nėra papildomai mokama kaip už donoro paruošimą, vadinasi, reikia ieškoti kitų būdų įkvėpti: organizuoti renginius, važinėti, pasakoti sėkmės istorijas, priminti gražiąją, šviesiąją donorystės pusę“, – proaktyvių NTB veiksmų pasigenda A.Degutytė.
Būtinas naujas impulsas
T.Tamošuitis pritaria: profesionalumo trūkumas justi donorystės srityje.
„Manau, kad profesionalas yra tas, kuris gali atlikti specifines užduotis, kurių negali padaryti kiti, ir tas darbas yra adekvačiai atlyginamas. Tai yra jo pagrindinis darbas tuo metu, o ne papildomos funkcijos šalia pagrindinio darbo. Tokių specialistų Lietuvos ligoninėse nėra. Ligoninėse už organų donorystę atsakingų nėra. Potencialaus donoro identifikavimas ir ruošimas yra priskirta funkcija gydytojui reanimatologui, tačiau tai yra papildoma, nepagrindinė ir neatlygintina funkcija. Ir tai – tik ledkalnio viršūnė to, ką turėtų daryti organų donorystės profesionalas, jei tikimasi pagerinti rezultatus“, – kalba T.Tamošuitis.
Dabar gi, anot gydytojo, nėra kam užsiimti potencialių donorų identifikavimo kontrole, statistikos analize, tikslų planavimu, edukacija, naujų metodikų diegimu ir t.t.
Abejoju dėl tokios sistemos funkcionalumo iš esmės.
„Visa tai periodiškai atlieka entuziastai savo laisvo laiko sąskaita“, – neslepia T.Tamošuitis.
Jo akimis, vieninteliai žmonės, dirbantys ir gaunantys atlyginimą tik už darbą organų donorystės ir transplantacijų srityje, yra NTB darbuotojai.
„Tačiau ir jie neatlieka nė vienos iš aukščiau išvardytų funkcijų. Juk valstybė biure apmoka nemažai darbo vietų, o ligoninėse – nė vienos. Neturiu teisės spręsti apie NTB darbo efektyvumą ar motyvaciją. Manau, kad ten dirba tikri savo srities fanatikai ir aš daugelį jų pažįstu asmeniškai, tačiau pati galiojanti darbo organizacija ir funkcijos nesuteikia galimybės jiems pakeisti proceso teigiama linkme. Todėl abejoju dėl tokios sistemos funkcionalumo iš esmės. Panašu, kad būtinas naujas impulsas ir pokyčiai", – įžvalgomis dalijasi T.Tamošuitis.
Renkasi brangesnį kelią
Kalbant apie valstybinę politiką, A.Degutytei galvoje netelpa, kodėl metų metais beveik nesikeičia skaičius žmonių, laukiančių inkstų transplantacijos. Kodėl laukiančiųjų inksto sąraše yra vos keli šimtai pacientų, kai dializuojamų – net 1350. Pasaulyje apie 30 proc. tokių ligonių yra transplantuojami.
Lietuvos pasirinktas kelias esą prasilenkia su elementaria ekonomine logika.
„Paskaičiuota, kad transplantuotas pacientas valstybei kainuoja 10 kartų mažiau nei dializės metu“, – pažymi A.Degutytė.
Per metus dializuojamas žmogus valstybei kainuoja 15 tūkst. eurų, o inksto persodinimas – apie 10–12 tūkst. eurų.
Tokia situacija yra pakankamai skandalinga.
A.Degutytė sako, kad telieka apgailestauti, jog Lietuvoje sustojo proveržį žadėjęs 2016 metais Kauno klinikų gydytojų pradėtas neplakančios širdies organų donorystės modelis.
Kauno klinikų skaičiavimu, taikant neplakančios širdies donorystę visa apimtimi, ligoninė turėtų apie 20 donorų per metus. Tai yra – 40 inkstų.
Tam reikėtų vienkartinių biudžeto išlaidų iki 150 tūkst. eurų nupirkti įrangai ir keturių etatų, kurie atsieitų apie 80–90 tūkst. per metus. O kiek valstybė sutaupytų?
„Jei darome prielaidą, kad turėtume apie 20 donorų per metus, kas yra 40 inkstų, tai dėl kasmetinių dializių, vienam pacientui kainuojančių apie 15 tūkst. eurų, valstybė jau sutaupytų apie pusę milijono eurų. Aš sakyčiau, kad tai yra tiesiog politinės valios ir supratimo stoka”, – 15min yra sakęs T.Tamošuitis.
Jis neslepia: neplakančios širdies donorystės modelio įgyvendinimas sustojo dėl elementaraus finansų trūkumo. SAM niekaip neparuošia poįstatyminio akto, kuriame be kita ko numatomas ir finansavimo šaltinis bei dydis.
„Kadangi ši metodika reikalauja nemažų investicijų, sunku tikėtis, kad ligoninės į tai investuos papildomas lėšas. Ypač dabar, kai kilusi tokia diskusija dėl atlyginimo kėlimo. Tokia situacija yra pakankamai skandalinga, nors yra vilčių, kad vis tik procesas bus baigtas iki naujų metų”, – optimizmo nepraranda T.Tamošuitis.
„Kiek gi būsi lepas?“
Jau dvejus metus laikinosios NTB vadovės pareigas einanti A.Būziuvienė sutinka su visomis išsakytomis pastabomis.
Jos teigimu, nors organų donorystei ir transplantacijai yra uždegta žalia šviesa, valstybei tai nėra prioritetinė sritis.
„Niekada nebuvo koordinuotų veiksmų ir vieningo bendradarbiavimo tarp ministerijos, biuro, pacientų organizacijų. Su finansavimu yra blogiau nei su moraliniu palaikymu – lėšų gauname tik biuro darbuotojų darbo užmokesčiui. Nors viena pagrindinių mūsų funkcijų – skleisti informaciją apie donorystę, kad visuomenėje susiformuotų teigiamas požiūris, nuo 2009 metų viešinimui gavome tik 1000 eurų. Tai, ką padaro biuras, yra mūsų žmogiškųjų resursų, iniciatyvos ir vidinės motyvacijos rezultatas“, – kalba A.Būziuvienė.
Tos motyvacijos rasti vis sunkiau, nes sprendimų priėmėjų požiūris esą yra gniuždantis.
„Esu laikinoji vadovė dvejus metus. Daugiau nei metus neturime biuro darbą kuruojančio viceministro. Vieną klausimą kuruoja viena, antrą – kita viceministrė, trečią – viceministras. Esame kaip pamestinukai. Visi atsakymai į klausimus: „Tai sugalvosim, sugalvosim.“ Arba yra dar geresnis: „Na, tai gal bus vadovas, tada suderinsime“, – pasakoja A.Būziuvienė.
Dirbkit ir gyvenkit, o kai bus sprendimai – sužinosite.
Ji neslepia išgirstanti replikų: „Kiek gi būsi lepas?“ „Lyg juokais, lyg rimtai teiraujasi, ar tol, kol mūsų buvusiai vadovei baigsis kadencija Seime ir ji grįš atgal?“ – neslepia pašnekovė.
Iš 16 metų biuro vadovės kėdėje dirbusios A.Kubilienės palaikymo donorystės projektams esą nesulaukiama.
„Pirmus metus ji buvo atsiribojusi dėl galimo interesų konflikto. Tačiau praėjo jau ir antri. Neseniai buvome susitikusios, paklausiau apie biuro perspektyvas. Man buvo paaiškinta, kad vykdant Vyriausybės programą kai kurias įstaigas ketinama konsoliduoti, sujungti, prijungti. Paklausiau, ar mes būsime įstaiga kaip vienetas, ar sujungti? Atsakymas: „Niekas nieko nežino, dirbkit ir gyvenkit, o kai bus sprendimai – sužinosite“, – susidūrimą su kolege prisimena A.Būziuvienė.
Pasiūlė sutaupyti – negauna nieko
A.Būziuvienė sako negalinti prisiimti atsakomybės už valstybės politiką.
„Ką daryti, jei Valstybinė ligonių kasa jau antrus metus skaičiuoja, kiek reikėtų mokėti klinikoms už neplakančios širdies donorystę? Mes vis klausiame: „Kada kada kada?“ Paaiškinimas: turime daug darbų, mums tai – ne prioritetas. SAM parašo vieną raštą, kitą – ir nieko“, – atsidūsta A.Būziuvienė.
Tokių bet kokį entuziazmą galinčių užmušti pavyzdžių ji gali pateikti dar ne vieną.
„Donorystės lyderiai Europoje yra ispanai. Vieno specialisto savaitės trukmės mokymai Ispanijoje kainuoja 3 tūkst. eurų. Mums per brangu. Pernai tiesiogiai užmezgėme kontaktą su ispanais ir radome būdą bendradarbiauti. Jie mums pasiūlė mokymų programą: atvažiuotų į Lietuvą savaitei ir vienu metu apmokytų 40 gydytojų iš skirtingų ligoninių. Tai kainuotų apie 25 tūkst. eurų. Nemažai, bet niekis palyginti su 120 tūkst. eurų, jei siųstume specialistus į Ispaniją. Tačiau jau daugiau nei metus ministerijos prašome lėšų ir įrodinėjame, kad mums to reikia“, – pasakoja A.Būziuvienė.
Ir vis dėlto T.Tamošuičiui kartais pritrūksta NTB proaktyvių veiksmų: „Jei norite – agresyvesnio, platesnio požiūrio. Manau, kad visuomenės edukacinė veikla, darbas su jaunimu ir media yra svarbi NTB darbo dalis ir ji šiuo metu ypač aktyvi, tačiau pasigendu būtent lyderystės tarp profesionalų, finansavimo lobizmo, strateginių įžvalgų."
Pasitaiko ir sąmoningų „pražiūrėjimų“?
Nacionalinio transplantacijos biuro koordinatoriai kiekvieną pirmadienį telefoniniu skambučiu pasveikina ligoninių reanimacijos skyrius. Tai – priminimas stebėti situaciją ir esant aplinkybėms ruošti pacientą ir jo artimuosius organų donorystei.
„Išgirstame: „Žinom, tokių neturim.“ Bet donorinėse ligoninėse vėliau atlikus auditą matome, kad buvo pražiūrėtų atvejų“, – sako A.Būziuvienė.
Ji kelia prielaidą, kad pasitaiko ir sąmoningų „pražiūrėjimų“.
Tu pasidarei – tu ir dirbk.
„Reanimacijose gydytojui teoriškai priklauso 6 lovos, bet jis prižiūri kokių 10. Tai – labai sunkios būklės pacientai. Įsivaizduokime, kad vienam jų įvyksta smegenų mirtis. Pacientas mirė, tačiau ruošiant donorystei jį reikia atidžiai prižiūrėti, skirti vaistus, palaikyti dirbtinį kvėpavimą, kūno temperatūrą, kad organai išliktų gyvi.
Reanimatologas turi stebėti tuos 9 ir dar dirbti su mirusiu. Įsivaizduokite, jei smegenų mirtį jis konstatuoja šeštą ryto, jo pamaina baigiasi aštuntą. Vadinasi, jis turi pasilikti dar mažiausiai 12 valandų ir dirbti su tuo mirusiu, nes atėjęs į darbą kolega jo neperims: tu pasidarei – tu ir dirbk. Chirurgų brigados irgi mainosi.
Kiekviena donorinė ligoninė už donoro paruošimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo gauna tam tikrą pinigų sumą. Ji pervedama ligoninei, o ne konkrečiam skyriui. Yra ligoninių, kurios išmoka priedą būtent tiems gydytojams ar slaugėms, kurie dirbo prie donorinio atvejo. Tačiau kai kur pasako: „Ačiū, tai buvo tavo darbas.“ Ir personalas nieko negauna. Kokia motyvacija jam bus kitą kartą?“ – retoriškai klausia A.Būziuvienė.
Pernai NTB vizitavo penkias apskritis ir pajuto, kad po viešnagių donorų atsirado. „Sutapimas? Gal. Bet aš netikiu sutapimais. Nuvažiavai, užmynei ant nuospaudos, priminei – tai padarė vieną kitą donorą, bet paskui vėl viskas nuslopsta. Tai ką, mums kas mėnesį važinėti?“ – svarsto A.Būziuvienė.
Tokius NTB vadovės samprotavimus T.Tamošuitis vadina spekuliacija: „Tiesioginė NTB funkcija ir yra sukontroliuoti, kad įstatymo būtų laikomasi."
Kroatai – sektinas pavyzdys
Pagrindinis skaičius, pagal kurį yra matuojama, kaip šalis donorystės klausimu atrodo kitų valstybių kontekste, yra donorų skaičius vienam milijonui gyventojų. Lietuvoje pastaruoju metu lyg ir buvo kilimo tendencija: 2016 m. jau buvo pasiekta daugiau kaip 20 donorų vienam milijonui gyventojų.
Rezultatų galima pasiekti tik nuosekliai ir kompleksiškai dirbant.
Europos kontekste tai iš tiesų yra neblogai – solidus vidurys, tačiau praėjusiais metais turėjome jau tik 15, o tai – grįžimas prie 2007 m. rodiklių.
A.Būziuvienė įsitikinusi, kad be strateginio valstybės požiūrio nieko nebus: „2005 metais Kroatija priėmė politinį sprendimą, kad donorystė ir transplantacija jų valstybėje taps prioritetu. Buvo įkurtas transplantacijos biuras, skirtas finansavimas visuomenės švietimui, medikų mokymams, visų reanimacijų bent dviem gydytojams įvestas apmokėjimas už donorų ruošimą. Iki tol kroatų rodiklis buvo 11, o 2016 metais – jau 30. Tačiau tokių rezultatų galima pasiekti tik nuosekliai ir kompleksiškai dirbant. O Lietuvoje dabar visos grandys išgyvena perdegimo sindromą.“
Skaičius sudėliojo „labai gudriai“
SAM pabrėžia, kad kiekviena sveikatos sritis jai yra prioritetinė, donorystės ir transplantacijų – taip pat.
„Transplantacijų skaičius nėra pastovus visoje Europoje. Tai priklauso nuo paruošiamų donorų skaičiaus. Svyravimo priežastys gali būti įvairios: tobulėjanti medicina, kai žmonių gyvybė yra išgelbėjama net po ypač sudėtingų traumų ar ligų; taip pat gerėjanti situacija keliuose (žūstančiųjų avarijose mažėjimo tendencija).
Dar vienas faktorius, lemiantis mažėjantį transplantacijų skaičių – senėjanti visuomenė. Donorai yra vyresnio amžiaus, o jų organai ne visada tinkami transplantuoti”, – 15min aiškino SAM Ryšių su visuomene projektų vadovė Kamilė Katkutė.
Iš tikrųjų tai yra viso labo pinigai darbo užmokesčiui.
Verta pažymėti, kad, nepaisant SAM išvardytų faktorių, kitose ES šalyse, nekalbant jau apie minėtas Ispaniją ir Kroatiją, transplantacijų rodikliai išlieka stabilūs.
„Nes ten ieškoma kitų kelių užtikrinti augantį organų transplantacijų poreikį. Tačiau ne mūsų šalyje, kur situacija vis dar priklauso nuo atsitiktinumo ir atskirų entuziastų pastangų”, – kontrargumentuoja T.Tamošuitis.
Mūsų šalyje situacija vis dar priklauso nuo atsitiktinumo ir atskirų entuziastų pastangų.
K.Katkutė sakė, kad SAM kasmet skiria lėšų transplantacijos srities viešinimui. 2018 metų ministerijos duomenimis, Nacionaliniam transplantacijos biurui yra skirta 132 tūkst. eurų paskaitų, seminarų, akcijų susitikimų organizavimui, informacijos apie donorystę ir transplantaciją skleidimui visuomenei bei duomenų atnaujinimui, suvestinių rengimui. Iš šių lėšų 96 tūkst. eurų yra skiriama darbo užmokesčiui, o likusios – veiklos išlaidoms padengti.
A.Būziuvienė skaičius detalizavo: „Jums labai gudriai suformulavo: išvardijo biuro funkcijas ir parašė sumą, nors iš tikrųjų tai yra viso labo pinigai darbo užmokesčiui. Be to, 26,2 tūkst. eurų sudaro mokesčiai „Sodrai“, likę 10,2 tūkst. eurų skirti visiems metams už ryšio paslaugas: donoro kortelių siuntimas bei telefono ir interneto paslaugos tarptautiniam koordinavimui, transporto išlaikymui, komandiruotėms, kvalifikacijos kėlimui, komunalinėms paslaugos ir kitoms prekėms įsigyti. Tikslinių lėšų biuro veiklos ir donorystės idėjų viešinimui lėšų nėra skirta, išskyrus 2017 metais, kai buvo skirtas 1000 eurų konferencijos organizavimui.“
Etatų kiekis atrodo išpūstas
NTB yra numatyti 25 etatai. 23 iš jų užimti, tačiau biure šiuo metu dirba 20 žmonių – 3 darbuotojos yra vaiko priežiūros atostogose.
„Gyvasties“ prezidentė A.Degutytė prisipažįsta nesuprantanti, kam NTB reikia 23 etatų? „Biuras darbą pradėjo vos su keliais darbuotojais, tačiau metams bėgant aparatas labai išsipūtė, o veiklos rezultatai iš esmės nepakito“, – pastebi A.Degutytė.
Tačiau laikinoji biuro vadovė su tuo nesutinka.
„Tai tikrai nėra perteklinis etatų variantas, visos funkcijos sudėliotos. Neužmirškime, kad donorystės proceso užtikrinimas turi būti 24 valandas per parą, 365 dienas per metus”, – priminė A.Būziuvienė.
SAM atkreipia dėmesį, kad siekiant išteklių panaudojimo efektyvumo planuojama viešojo sektoriaus pertvarka ir biudžetinių įstaigų konsolidavimas. Būtent dėl to esą neieškomas ir naujas NTB vadovas.
Donorystės idėją labiau palaiko moterys
2018 m. spalio mėn. 1 d. duomenimis, donoro korteles, rodančias sutikimą, kad audiniai ir/ar organai po mirties būtų panaudoti transplantacijai, Lietuvoje turi 27 856 žmonių. 95 proc. iš jų yra sutikę dovanoti visus organus ir audinius. 35 proc. donoro kortelės turėtojų yra vyrai, 65 proc. – moterys.
Didžiąją donorų kortelės turėtojų dalį sudaro 18–30 metų žmonės. Sutikimą tapti donorais dažniau išreiškia miestų, ypač didžiųjų, gyventojai.
Asta Kubilienė, Seimo narė, parlamentinio Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė:
„Pastaruoju metu esu nuo to nutolusi, nes metus laiko negalėjau svarstyti klausimų, susijusių su donoryste ir transplantacija. Tikrai neketinu grįžti į Nacionalinį transplantacijos biurą. Man tai – praeitas etapas, manau, kad aš iš to išaugau.
Tačiau situaciją, kad įstaigai jau dvejus metus vadovauja laikinasis vadovas, vertinu neigiamai. Šiai sričiai labai svarbi lyderystė.
Teisybę sakant, man sunku pasakyti, ar kada nors donorystė valstybei buvo prioritetinė sritis. Inkstų transplantacijos įkainis buvo ruošiamas aštuonerius metus. Tai yra atviras sabotažas, stabdymas ir nieko neveikimas.
Tai yra atviras sabotažas, stabdymas ir nieko neveikimas.
Dabar analogiška situacija vyksta su neplakančios širdies donoryste. Ligonių kasos metų metais nesugeba paruošti įkainio.
Be to, nesuprantu, kodėl kraujo donorystei viešinti skiriamos valstybinės lėšos, o organų donorystė propaguojama tik žmonių entuziazmu.
Tačiau turime suprasti, kad valstybė esame mes visi. Todėl turime kiekvienas prisiimti atsakomybę: ar aš turiu donoro kortelę, ar tik baksnoju pirštais į SAM ir Vyriausybę? Pirmiausia pažiūrėkite į savo piniginę ir tik tada kalbėkime apie organų donorystę. Aš kortelę turiu, todėl galiu apie tai kalbėti. Bet tie, kurie neturi – pradėkite nuo savęs.
Jei nebus donorinio organo, nebus ir transplantacijų.“
