Vasarį Baltarusijoje numatytą referendumą P.Auštrevičius vadino konstituciniu perversmu, nes svarbiausias kaimyninės šalies įstatymas bus perrašytas atveriant kelią besąlygiškam pasidavimui Rusijai.
„Mes galime susidurti su tikru realiu faktiniu Rusijos karinių jėgų įsitvirtinimu Baltarusijoje. Kitaip sakant, ta karinių blokų siena – būtent Lietuvos-Baltarusijos siena. Visai kitokia Suvalkų koridoriaus reikšmė arba pozicija atsiras po tokių permainų“, – pabrėžė Europos Parlamento narys Petras Auštrevičius.
Nesitiki greitų pokyčių
– Baltarusija planuoja pirmąjį kitų metų ketvirtį paleisti Astravo atominės elektrinės antrąjį energijos bloką. Ar Sąjūdis prieš Astravo atominę elektrinę ką nors dar veikia šioje srityje? Ką?
– Pirmiausia reikia, matyt, suprasti, kad mūsų kova arba pasipriešinimas Astravo atominės elektrinės statybai ir jos plėtrai yra ilgalaikis procesas.
Tikėtis greitų rezultatų ir būti labai optimistiškiems, žinant, kokia situacija yra Baltarusijoje ir kaip ten yra priimami sprendimai bei formuluojama pozicija, matyt, nereikia.
Todėl mūsų nusiteikimas yra ilgalaikei kovai ir formuoti atitinkamą viešą naratyvą tiek Lietuvoje, tiek ir visoje Europos Sąjungoje. Nes mes suprantame, kad tai yra ne vienos Lietuvos ir ne tik Lietuvos problema. Tai yra visos Europos Sąjungos problema.
Mes labai tikimės, kad, atvirai tariant, pastarųjų metų įvykiai pačioje Baltarusijoje galbūt galų gale suteiks pakankamą žinojimą ir supratimą, kas dedasi Baltarusijoje, kaip ten yra apskritai priimami sprendimai.
Nes jeigu anksčiau dar buvo kažkokių vilčių, kad A.Lukašenkos režimas vienaip ar kitaip atsakingiau žiūri į šituos reikalus, tai, man atrodo, po pastarųjų metų įvykių, brutalios kovos prieš savo pačios valstybės žmones, matyt, nelieka abejonių, kaip priimami sprendimai ir branduolinės saugos srityje.
Todėl geresnio laiko formuoti šitą nuostatą, perduoti tą žinią Europos Sąjungai ir reikalauti atsakingų sprendimų, aš manau, nebuvo iki šiol. Ir mums reikia padaryti viską, kad atitinkami sprendimai būtų formuluojami.
Aš manau, kad netgi Branduolinės saugos grupei, kuri buvo sudaryta Europos Sąjungos ir kuri ėmėsi vadinamųjų patikros procedūrų Astravo atominėje elektrinėje, susidūrus su pasipriešinimu bei nebendradarbiavimu, ir, matyt, net tų vadinamųjų optimistų, kurie dar bandė siūlyti, kad, štai, toks bendradarbiavimas yra įmanomas ir kažko galima pasiekti, pozicija vis dėlto keičiasi geresnio supratimo linkme.
Todėl palaikyti pozityvų spaudimą – viešą spaudimą, teikti savo pasiūlymus ne tik Briuseliui, bet ir Lietuvos valdžios institucijoms, aš manau, yra ilgalaikis procesas.
Nes tikėtis ko nors greito, matyt, šitoje situacijoje, kaip matome ir politinėje srityje, tikrai nederėtų.
– Kaip vertinate mūsų politikų ar valdžios institucijų pastangas dėl to? Ypač šitame fone, kai tai tarsi nustelbė tam tikros kitos krizės, sakykime, „Belaruskalij“ tranzitui pagrindinis dėmesys.
– Baltarusija mums kelia ne vieną grėsmę, tai yra daugiagrėsmė situacija.
Bet aš vertinčiau pozityviai, ypač tai, kad mums vis dėlto pavyko imtis ryžtingų žingsnių užsitikrinant energetinį saugumą ir nepriklausomybę nuo Rytų – daug daugiau, negu buvo padaryta anksčiau.
Anksčiau buvo, jūs pamenate, investicijos į elektros perdavimo linijas ir jos buvo stiprinamos bei modernizuojamos, o dabar mes matome visai kitą požiūrį ir visai kitokius sprendimus. Ką aš asmeniškai ir antiastravinis sąjūdis sveikina.
Čia iš tikrųjų energetikos ministro Dainiaus Kreivio padaryti sprendimai ir tolimesnis nusiteikimas stiprinti energetinę nepriklausomybę arba tikrą mūsų integraciją su Europos tinklais, yra pagrindinis žingsnis.
Sunkiau galbūt pavyko mums pakeisti požiūrį mūsų Baltijos kaimynų. Bet ir čia aš matau tam tikrą pažangą.
Kadangi iš tikrųjų nelengvai, bet tik administracinių sprendimų priėmimas galėjo pakeisti tą situaciją, nes pernelyg jau ten vyravo komercinio intereso dimensija ir niekas nenorėjo keisti labai pelningų sandorių.
Mes jų matome ne tik energetikoje, bet kai kuriuose kituose sektoriuose taip pat santykiuose su Baltarusija. Todėl šitie dalykai yra labai pozityvūs.
Kitas dalykas, ką mums reikia padaryti viduje – reikalauti iš Baltarusijos didesnės atsakomybės, keliant šitą klausimą tarptautinėje plotmėje, reikalaujant Baltarusijos finansinių kompensacijų už tas investicijas, kurias patiria papildomai Lietuva.
Aš manau, čia mes galėjome padaryti ir daugiau.
Aš manau, čia mes galėjome padaryti ir daugiau.
– Pavyzdžiui, kokių veiksmų? Turint mintyje, kad nėra jokio kontakto ar dialogo su Minsku, o Europos Sąjungoje, kaip sakote, visokių nuomonių yra.
– Reikia pripažinti, kad pati Europos Sąjunga yra labai skirtinga ir principinis pozityvus nusiteikimas branduolinės energetikos, kaip energetikos rūšies ar elektros gamybos atžvilgiu, yra netgi, sakyčiau, sustiprėjęs pastaruoju metu, žvelgiant į tą žaliąją kursą.
Nes, panašu, kad branduolinė energetika bus priskirta prie atitinkančios žaliąjį kursą energetikos.
O tai reiškia, kad tokių valstybių Europos Sąjungoje buvimas – jos negali kovoti prieš branduolinę energetiką iš principo, manydamos, jog negali būti tokia iki galo išprotėjusi valstybė, kuri nesirūpina branduoline sauga. Ką mes, deja, matome Baltarusijoje, kuri yra absoliučiai unikalus atvejis.
Paaiškinti tos valstybės požiūrį ir tvarkymosi pobūdį yra absoliučiai unikalus dalykas. Išaiškinti galų gale šitą Europai ir pasauliui, aš sakyčiau, yra didžiulis uždavinys.
Ką mes matėme, beje, su migracija, kol mes sugebėjome paaiškinti, kad tai yra politiniais tikslais instrumentalizuota migracija.
Ką jie daro su branduoline energetika, instrumentalizuodami ir tą energetinį spaudimą Lietuvai bei visai Europai ir priversdami mus gyventi toje baimėje. Užtrunka tą išaiškinti Europos partneriams, kur visą laiką vyrauja dialogo ir, kaip matėme, Branduolinės saugos, patikros grupės požiūris.
Nežinau, kiek tai užtruks iš mūsų pusės, bet mes neturime moralinės teisės nustoti šitų veiksmų ir mes juos pastoviai turime demonstruoti.
Tai turi būti nuolatinis Lietuvos Respublikos ir Seimo, ir Vyriausybės darbotvarkės klausimas.
Ragina neprarasti proto
– Kaip minėjote, Baltarusija tam tikrą spaudimą, jei kalbėtume apie Lietuvą, vykdo keliais frontais: nuo pradėjusios veikti atominės elektrinės iki netikėto migrantų krizės veiksmo. Ko dar galima tikėtis iš to, panašu, neprognozuojamo A.Lukašenkos režimo?
– Aš manau, kad mes greitu laiku, ko gero, susidursime dar su dviem papildomais aspektais.
Žvelgiant į vadinamąjį konstitucinį referendumą, kuris numatytas vasario mėnesį, sakyčiau, tai konstitucinis perversmas Baltarusijoje.
Nes konstitucija iš esmės perrašoma, atveriamas kelias sąjungai, visiškam besąlygiškam pasidavimui Rusijos dominavimui.
Aš tik priminsiu, kad Baltarusija vadina save neutralia, neprisijungusia valstybe. Tai šitas statusas naujojoje konstitucijoje yra jau panaikinamas.
