– Koks tai laiškas? Koks jo turinys ir kokia žinia Europai?
– Šis laiškas, galima sakyti, yra tipiškas viduramžių valdovų elgesio išraiškos pavyzdys. Iš tikrųjų tame laiške kreipiamasi į krikščioniškus miestus, visų pirma – Hanzos miestus. Miestiečiai kviečiami atvykti, jiems žadamos palankios sąlygos, užsimenama apie tam tikrus valdovo krikšto ketinimus.
Taip pat, galima sakyti, vykdoma kontrpropaganda tai propagandai, kuri apie Lietuvą buvo skleidžiama Vakaruose, kad Lietuvos gyventojai yra barbarai ir visa kita. Šiame laiške matyti pirmieji atsako ženklai – Gedimino laiškuose būtent ordinas apkaltinamas kaip ta institucija, kuri pati naikina bažnyčias, ta institucija, kuri prekiauja išmaldomis ir t. t.
Tai iš tikrųjų vienas iš Lietuvos bandymų atsiverti pasauliui, vienas iš bandymų spręsti tiek politinius, tiek ekonominius klausimus, kurie buvo aktualūs to meto Lietuvoje, t. y. taikos siekis su ordinais ir siekis turėti daug naujų gyventojų.
– Šis Gedimino laiškas rašytas 1323 m. sausio 25 d. Jis itin svarbus dėl to, kad tai – pirmas rašytinis šaltinis, kuriame paminėtas Vilnius? Todėl ir skaičiuojame miesto istoriją būtent nuo 1323 m.?
– Taip.
– Laiškas saugomas Rygos archyve. Galbūt jis galėtų būti saugomas čia, Lietuvoje?
– Tas laiškas buvo išsiųstas [Rygai] ir jame buvo tokia nuoroda, prašymas, kad miestiečiai pasidarytų to laiško nuorašą, kurį tiesiog skelbtų bažnyčiose, supažindintų su jo turiniu kitus miesto gyventojus. Rygos miestiečiai, tuometinė Rygos miesto taryba buvo labai uoli ir iš tikrųjų atsižvelgė į šį Gedimino prašymą – būtent pasidarė tokį jo laiško originalo nuorašą. Kaip žinome, pats laiško originalas nėra išlikęs.
– Kaip Gediminas kūrė miestą? Kaip visa tai vyko? Pažvelkime į istorijos pradžią.
– Kai kalbame apie miesto įkūrimą, reikėtų skirti du labai aiškius dalykus – pirmą paminėjimą ir realius veiksmus, kuriant miestą. Paskutinių archeologinių tyrinėjimų metu aiškiai matyti, kad šiaip jau teoriškai ne pats Gediminas yra miesto kūrėjas. Miestas, kaip didžiojo kunigaikščio rezidencija (pabrėžiu), buvo specialiai pradėtas kurti XIII a. pabaigoje. Gediminas, kaip vaikas, galėjo šiuos dalykus atsiminti.
Kitas dalykas, labai svarbus europietiškoje ir krikščioniškoje tradicijoje, būtent tas paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose. Būtent europietiškoje krikščioniškoje tradicijoje raštas vaidina be galo svarbų vaidmenį. Vietovės, miesto užrašymas laikomas tam tikru neginčijamu įrodymu, kad tas miestas, ta vietovė tuo metu tikrai egzistavo. Taigi tas paminėjimas yra tam tikra simbolinė miesto gimimo data.
Būtent kviesdamas atvykėlius jis tikėjosi padidinti savo pavaldinių ir Vilniaus miestiečių skaičių.
Be jokios abejonės, Gediminas pats prisidėjo prie miesto kūrimo ir, aišku, visų pirma miestas pradėjo kurtis nuo pilies, įtvirtinimų. Juo labiau kad aplink tą miestą ir kūrėsi amatininkai, pirkliai. Būtent jie kūrėsi valdovo artimoje aplinkoje, nes sulaukė iš jo tam tikros paramos.
Gediminas, kviesdamas atvykti pirklius, amatininkus ir kitų profesijų žmones, kaip tik ir galvojo apie tą tuo metu jauną Vilniaus miestą, kuriame dar, galima spėti, nebuvo tiek daug gyventojų. Būtent kviesdamas atvykėlius jis tikėjosi padidinti savo pavaldinių ir Vilniaus miestiečių skaičių.
– Miesto gimtadienio proga vyko diskusija „Ką mums kalba karalius Gediminas“. Kokia jūsų pagrindinė mintis šioje diskusijoje?
– Tiesiog gana šmaikščiai kalbėjome ir apie tokius dalykus, kaip galima kai kuriuos Gedimino žodžius interpretuoti šių dienų kontekste.
Žinote, pas mus susiklosčiusi tokia negera tradicija – jeigu yra koks nors jubiliejus, šventė, žmonės kalba labai rūsčiais veidais. Vakar tiesiog pabandėme keisti ir formuoti naują tradiciją, kad per šventes, jubiliejus galima kalbėti ir linksmai.
– Vilnius – daugiakultūris miestas. Kaip jis keitėsi per septynis šimtmečius? Turbūt neįmanoma visko susakyti, bet kokie žmonės, įvykiai, jūsų manymu, buvo esminiai svertai, formavę Vilnių ir jį užauginę tokį, koks yra šiandien?
– Jeigu žiūrėsime į daugiakultūrio Vilniaus pradžią, tam tikra prasme galima sakyti, kad būtent su šitais didžiojo kunigaikščio Gedimino kvietimais ir buvo tam daugiakultūriui Vilniui padėta pradžia. Šiaip, žinoma, religinės tolerancijos terminas daug labiau komplikuotas, bet supaprastindami galime sakyti, kad jau Gedimino kituose laiškuose (kur jis kalba apie tai, kad leidžia stačiatikiams tikėti savo tikėjimą, katalikams – atlikti savo tikėjimo praktikas) yra netgi padėtas religinio tolerantiškumo pagrindas, nors viskas šiek tiek sudėtingiau.
Valdovui visų pirma ne tiek rūpėjo pavaldinių religija, kiek tiesiog jų gerai mokami, iš jų surenkami mokesčiai. Šiaip jau matome, kad ta tolerantiškumo tradicija išsilaikė per visą Abiejų Tautų Respublikos laikotarpį Lenkijos karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Pavyzdžiui, kad ir dėl žydų. Jie galėjo tapti visateisiais LDK piliečiais ir netgi bajorais, jeigu jie tiesiog priimdavo krikščionybę.
Visi šitie dalykai iš tikrųjų buvo pradžia. Gedimino laiškuose galime įskaityti to atviro, liberalaus, geranoriškai nusiteikusio atvykstantiems su gerais norais žmonėms miesto pradžią.
– Ir anksčiau, ir dabar turistai žavisi Vilniumi, jį supančia žaluma, architektūra, ypač – senamiesčiu. Jums asmeniškai kas labiausiai patinka Vilniuje? Galbūt kažkas nepatinka?
– Aš asmeniškai esu senamiesčių fanatikas. Jeigu mieste nėra senamiesčio, man atrodo, kad kažkas ne visai normalu. Žinot, iš tikrųjų Vilnius parodo tą mūsų kultūrų įvairovę, kuri čia maišėsi, kuri čia persipynė. Dabar atėjo tokia mada, kai ta kultūrų įvairovė visus žmones, taip pat ir mane, žavi.
Antrojo pasaulinio karo pradžioje, po to, kai Lietuvą užėmė vokiečiai, buvo atvykęs vienas iš vokiečių ideologų, rodos, Himleris. Jį tiesiog piktino bažnyčių, cerkvių ir žydiškų šventovių stovėjimas vienų šalia kitų. Jis sakė, kad tai yra pats bjauriausias miestas. Tai skonio reikalas. Bet kuriuo atveju šiuo metu Vilnius dėl savo kultūrinės įvairovės, kuri matoma ir nesunkiai įskaitoma architektūroje, iš tikrųjų yra europinių miestų perlas.
– Ketvirtadienį – Vilniaus gimtadienis. Ko jūs palinkėtumėte miestui ta proga?
– Tiesiog išlaikyti tą pačią tradiciją, kartais tiesiog iš senesnių laikų pasimokyti tam tikrų sprendimų, kurie padeda miestui augti, plėstis, keistis, bet kartu išlikti tokiam pačiam atviram iššūkiams, juos priimti ir juos pritaikyti vietos poreikiams.
